Zimbabvės projekto tęsėjas Arminas Vareika: retas tampa sportininku, bet būti geru žmogumi – privalo

Šis socialinis projektas ne tik suteikia moksleiviams sąlygas sportuoti, bet vaikams tai – ir galimybė tapti profesionalais. Apie netradicines krepšinio treniruotes nuo Lietuvos iki Afrikos kalbamės su projekto „Krepšinio Galia“ koordinatoriumi Arminu Vareika (25).

Koks svarbiausias programos „Krepšinio Galia“ tikslas?

Ši socialinė programa yra inicijuota Dr. Juozo ir p. Aleksandros Kazickų anūko Peterio Kazicko, kuris „Krepšinio galia“ idėją į Lietuvą atsivežė iš Zimbabvės. Pagrindinis tikslas yra naudoti sportą kaip priemonę mokyti vaikus gyvenimo įgūdžių, o tai vykdoma pagal „Hoops4Hope“ (liet. „Vilties Lankai“) modulį. Ši programa orientuota į provincijas, vietas, kuriose vaikai neturi ar net nėra galimybės lankyti sporto mokyklų. „Krepšinio galia“ priima juos visus: jaunuolius iš globos namų, vaikų dienos centrų. Visus, kurie svajoja sportuoti. Labai svarbus vaidmuo atitenka Kazickų šeimos fondui, kurio dėka mes galime organizuoti vaikams įvairias ekskursijas, keliones, pramogas. Kazickų šeimos fondas ne tik organizuoja mūsų programą, bet ir turi glaudų ryšį su Afrika – yra pagrindinis rėmėjas ir partneris Zimbabvėje.

Kaip veikia „Hoops4Hope“ (liet. „Vilties Lankai“) modulis, kuriuo vadovaujasi „Krepšinio Galia“?

Mūsų siekis nėra rengti aukšto meistriškumo profesionalius sportininkus, mums yra svarbiausia juos ugdyti kaip asmenybes, suteikti galimybę sportuoti ir įgyvendinti jų svajones, kurios jiems atrodo neįmanomos, o mum dažnai labai lengvai prieinamos.

Labai svarbus šioje programoje yra trenerio vaidmuo, nes jis vaikams yra didžiulis autoritetas. Mes Lietuvoje turime paruoštas psichologų temas, kuriomis treneriai po treniruočių bendrauja su vaikais ir jaunimu. Treneriai reguliariai vyksta į įvairias ekskursijas, turnyrus ar profesines mokyklas, įvairiausias įmones, kad jaunimas galėtų pamatyti įvairias specialybes iš arti. Vaikai turi ne tik galimybę nemokamai sportuoti, bet ir nieko neišleisdami keliauti ir plėsti savo pasaulėžiūrą. Šiemet kaip tik turėsime auklėtinių ir trenerių, kurie semtis patirties vyks net į Ameriką.

Kaip sugalvojote prisidėti prie šios komandos?

Nuo pat vaikystės savo gyvenimą esu paskyręs sportui. Į trenerio vaidmenį perėjau to net nesuvokdamas jau mokykloje – treniruodavau komandus draugus ir jaunesnius už save. Kai atsirado galimybė save realizuoti šioje programoje, net nedvejodamas ta proga pasinaudojau. Idėja kilusi iš Zimbabvės egzistavo, tačiau nebuvo žmogaus, kuris galėtų ją įgyvendinti ir vystyti Lietuvoje, todėl tapau šios programos koordinatoriumi ir treneriu. Šiais metais bus jau ketvirto sezono uždarymas.

Kokius svarbiausius darbus per šiuos metus pavyko nuveikti?

Pirmus du metus mes gryninome mūsų programą – galvojome, kaip ji turėtų veikti ir kaip tinkamai ją realizuoti. Dabar, po ketverių metų, turime ne vieną mūsų auklėtinių pavyzdį, kurie drąsiai sako, kad ši programa jiems padėjo kertiniu gyvenimo momentu pasirinkti tinkamą sprendimą, teisingą kryptį ir gyvenimo būdą.

Per tuos ketverius metus net sunku suskaičiuoti, kiek su auklėtiniais turėjome ekskursijų, stovyklų, skirtingų galimybių ir tų pirmų kartų, apie kuriuos jie svajojo. Šiemet visus programos auklėtinius vežėme į Kauno „Žalgirio“ areną stebėti rungtynių tarp BC „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ komandų. Vaikams, kuriems patinka krepšinis, tai prilygsta didelių svajonių išsipildymui. Mes tikrai stengiamės įsiklausyti į jų svajones. Taip pat džiaugiamės, kad laikui bėgant prie mūsų prisijungė daug partnerių, kurie yra suinteresuoti padėti vaikams ir jaunimui mūsų programoje.

Afrika yra ta vieta, kurioje užsimezgė šios programos pagrindinės idėjos. Keletas trenerių iš šios programos turėjote galimybę ten nuvykti ir pasižiūrėtį į viską iš arti. Kaip sekėsi Zimbabvėje?

Tai buvo puiki ir reikalinga patirtis. Jau ketveri metai ši programa vykdoma Zimbabvėje gimusių idėjų pagrindu, tačiau buvo labai sudėtinga tiksliai išgryninti programą, todėl man ir dviems treneriams buvo didelis džiaugsmas nuvykti į Afriką, ten iš arti pamatyti tikrąjį „Hoops4Hope” modelį.

Įdomu tai, jog kaip tik dieną prieš mums atvykstant, atsistatydino Zimbabvės prezidentas, prasidėjo karinis perversmas, kariuomenė užėmė valdžą, o per visą pasaulį skambėjo žinia, kad Zimbabvės gatvėmis važinėja tankai. Žmonės džiūgavo, kad atsistatydino ilgametis jų prezidentas. Valstybė buvo pasiruošusi naujam žingsniui.

Mes buvome sutikti labai svetingai. Žinoma, būnant baltaodžiu Afrikoje neįmanoma į save neatkreipti dėmesio. Jiems pamatyti tokį žmogų yra tikras džiaugsmas, smalsumas ir susidomėjimas. Vaikai nori tave paliesti, paglostyti tavo odą, jiems įdomu, koks tai jausmas.

Ar lygindami „Hoops4Hope“ modelį Lietuvoje ir Afrikoje atradote skirtumų?

Didžiausias skirtumas yra kultūrinis. Mūsų tauta yra drovesnė, mūsų vaikai uždaresni, jie vengia drąsiai reikšti savo emocijas, tuo tarpu Afrikoje viskas atvirkščiai. Ten gyvena tauta, kuri gyvuoja dainomis ir šokiais, jie atvirai bendrauja ir nebijo atsiverti. Mes aplankėme septynias bendruomenes, kuriose sportuoti susirenka net po 200–300 vaikų, o į krepšinio treniruotes yra įtraukiami šokiai ir dainos!

Žingsnis po žingsnio bandome tai diegti ir Lietuvoje, bet tai nėra taip paprasta.Tradicinis mūsų vaikų požiūris į treniruotes visai kitoks. Jeigu sugebėtume išmokyti vaikus pasitikėti savimi, jie nebijotų treniruotėse šokti ir dainuoti draugų akivaizdoje, užaugintume drasių vaikų kartą.

Kokius įspūdžius išsivežėte iš Afrikos gilumos?

Afrika man parodė, kad norint gyvenime būti laimingu nereikia daug turėti. Kalbėdamas su vietiniais paklausiau: „Ko jūs tikitės iš naujo prezidento, kad jaustumėtes laimingi?“ O jie atsakė trumpai: „Šiek tiek apšviestų gatvių ir užtikrinto jausmo, kad kiekvieną vakarą grįžę namo galėsime pavalgyti karšto maisto.“ Žmonės ten brangina tai, ką turi. Sporto aikštelėse nė vienas vaikas neturi naujausių sportbačių ar gražiausios aprangos, bet jiems tai nėra priežastis nesišypsoti. Jų laimė telpa mažuose dalykuose.

Treniruojate jaunimą Lentvario vaikų dienos centre. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Visų pirma, šios programos startas buvo nemenkas iššūkis. Sudėtinga teisingai perprasti svarbiausią šios programos principą, kad sporto dėka vaikas yra auginamas kaip asmenybė. Juk dažnas trenerį įsivaizduoja kaip griežtą ir daug iš auklėtinių reikalaujantį žmogų. Reikėjo laiko, kad pats suvokčiau, jog trenerio darbas yra kur kas daugiau.

Pats didžiausias iššūkis – atrasti raktą į vaiko širdį. Treneris turi ne tik išmokyti vaiką krepšinio subtilybių, bet ir jį suprasti, išklausyti, tinkamai patarti. Pats didžiausias džiaugsmas pamatyti, kad tu gali tiesiogiai jam padėti. Šiemet turėjau pirmą tokį pavyzdį, kai ketverius metus treniruotes lankantis jaunuolis atėjo ir paklausė tokio patarimo, kurio galėtum klausti tik pačių artimiausių žmonių. Mes kartu radome atsakymą, kuris turės įtakos jo karjerai. Treneris dažnai tampa žmogumi, kuris pranoksta net pačių artimiausių žmonių ratą. Tuomet supranti, kad tai ir yra programos esmė.

Ko išmokstate dirbdamas su vaikais?

Ketvirtadienis man nuostabi diena, kai galiu išeiti iš biuro ir vykti ten, kur manęs visada laukia vaikai, pasiruošę praleisti dieną produktyviai. Tai yra fantastika!

Gal ir banali frazė, kad dirbant su jaunais žmonėmis tu niekada nesensti, bet tai tiesa. Viskas labai stipriai juda į priekį. Nors kartais sunku suprasti jų tarpusavio kalbą ar juokus, bet tuo pačiu visada galiu suvokti, kaip gyvena šių dienų jaunimas, tai išties žavi. Pats niekada nevengiu su jais pasportuoti ar pažaisti.

Kas jums pačiam svarbiausia šiame socialiniame projekte?

Džiaugiuosi, kad mūsų programa pradeda daryti įtaką ir kitoms sporto organizacijoms. Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas vaikas užsiimantis sportu tampa profesionaliu sportinininku, bet kiekvienas iš jų privalo tapti geru žmogumi.

Treneris dažnai tampa autoritetu, kurio vaikas klauso labiau nei mamos ar tėčio. Ši programa man pačiam suteikia galimybę suprasti ne tik, koks esu treneris, bet ir koks esu žmogus. Jaučiuosi laimingas tol, kol galiu suteikti džiaugsmą kitiems.