Ji dažnai sapnuoja apokaliptinius sapnus, kuriuose naktis paskęsta vandenyse ar sudega iš dangaus krintančioje saulėje. Jai patinka burtai, magija, iš meno kūrinių dvelkianti keista šviesa ir paslaptys. „Vaikystėje jaučiausi vieniša“, – prisipažįsta iliustratorė Jekaterina BUDRYTĖ (37), neseniai baigusi kurti naujo, jubiliejinio, legendinės knygų serijos apie Harį Poterį leidimo viršelius. Ji tikra: iš vaikystės atkeliavęs vienatvės jausmas padėjo geriau pažinti berniuką apskritais akiniais.
Prieš mūsų susitikimą galvojau: knygų vaikams iliustratoriai tarsi turi galimybę ir suaugę išlikti vaikais. Juk vaikystėje visi piešiame, o vėliau šį savo sugebėjimą kažkur pradanginame.
Mano santykis su piešimu visą laiką buvo organiškas. Vaikystės vasaras leidau Aukštaitijos vienkiemyje. Ten visą laisvą laiką skirdavau arba knygoms, arba klajonėms po miškus. Mieste stengdavausi kuo greičiau paruošti pamokas, kad galėčiau susisukti į kamuoliuką prie radiatoriaus ir piešti. Kažkokiu būdu man pavyko savo pomėgį paversti pragyvenimo šaltiniu – nieko kito ir nesu dirbusi... Gal todėl, kad man tai rodosi natūralus procesas, nesuvokiu savęs kaip brandaus, profesiją įvaldžiusio žmogaus. Juk, būna, žmonės nežino, ko nori, paskui mokosi profesijos, vėliau dirba darbą, kurio mokėsi. Aš visą laiką piešiau, toji mano profesija tarsi pati ėmė ir užaugo.
Argi tai – ne sėkmė? Daugelis žmonių galėtų tik pasvajoti apie tokį aiškumą... Ar pomėgis piešti radosi iš šeimos?
Mama paauglystėje neblogai piešė, manau, turėjo užtektinai talento, kad taptų tikra menininke, tačiau tapo entomologe. Abu tėvai – gamtininkai, tyrinėja plėvasparnius – vapsvas, bites, kamanes. Daug laiko leisdavome gamtoje, turbūt gamtos jausmas manyje liko. Dažnai pagalvoju, kad gamta man artimesnė nei žmonės, nors smagu stebėti bei piešti ir juos. Gamtoje jaučiuosi geriau, būdama tarp žmonių greičiau pavargstu.