Žinių vedėja Donata Račaitė: „Pradžioje per tiesioginį eterį stipriai įsikibdavau į stalą“
„Gyvenime yra tiek visko įdomaus, tik naujus dalykus išbandyti dažnai trukdo mūsų baimės. Stengiuosi, kad jos nebūtų kliūtis daryti tai, ką labiausiai noriu“, – sako TV3 žinių vedėja, projekte „X faktorius“ savo svajonę – dainuoti ant scenos – išdrįsusi įgyvendinti Donata Račaitė.
Trumpa dosjė
GIMTASIS MIESTAS. Kaunas.
ZODIAKO ŽENKLAS. Dvyniai.
RYTO RITUALAS. Kavos gėrimas.
MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIETA. Ten, kur širdis.
ŠIUO METU SKAITOMA KNYGA. Clarissa Pinkola Estés „Bėgančios su vilkais“.
PASAULIO VIRTUVĖ. Vienos tokios nėra. Prioritetą teikiu sveikam maistui.
VIETA, KURIOJE GERA PAILSĖTI. Gamta, kur ramu, tik tyliai šiurena medžių lapai.
DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Didžiausia šių metų avantiūra – dalyvavimas projekte „X faktorius“.
SVARBIAUSIAS GYVENIMO LAIMĖJIMAS. Džiaugiuosi, kad pavyko aplink save suburti nuostabius žmones. Jie man – didžiausia dovana.
NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Spintos tvarkymas ir drabužių lankstymas. Jo nemėgau nuo vaikystės.
AUTORITETAS. Laikui bėgant keičiasi. Be to, kiekvienoje srityje yra savų autoritetų. Neseniai klausiausi aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio interviu. Šis žmogus man – tikrai didelis autoritetas.
Drąsiai priėmėte iššūkį dalyvauti muzikiniame projekte „X faktorius“. Ar neapmaudu, kad jis jums jau baigėsi?
Nuoširdžiai sakau, kad neturėjau lūkesčio nukeliauti iki finalo. Man buvo be galo didelis iššūkis dalyvauti tokiame projekte. Iš tiesų labai nenuliūdau, kai jis man baigėsi. Nemažai įtampos patyriau, o ir laiko daug projektas atėmė, juk nėriau visa galva į naują veiklą, prie kurios gyvenime nebuvau prisilietusi. Buvo ir streso, ir bemiegių naktų, o šalia dar ir dirbti reikėjo. Viską suderinti buvo nepaprasta. Man tos patirties tikrai užteko.
Ką išsinešėte iš šio projekto?
Išsinešiau suvokimą, kad žmogui nėra neįmanomų dalykų. Kad ir kokių baimių iš pradžių turėtume ir galvotume, kad kažko negalime, iš tiesų mūsų galimybės labai didelės. Tiesa, kai pabandžiau padainuoti, supratau, kad kai reikės tą patį padaryti ant didžiosios scenos, vargu ar galėsiu išvis prasižioti. Tai, jog kažkaip pavyko persilaužti ir dainuoti, man jau buvo didelis laimėjimas. Supratau, kad jeigu žmogus turi bent lašelį noro kažką daryti, jam tikrai pavyks nugalėti savo baimes. O noro dainuoti aš turėjau, juk niekas per prievartą į projektą nenuvedė. Todėl visiškai nesvarbu, kiek tau metų, kokia tavo profesija, jei tik turi noro išbandyti kažką naujo, jokiu būdu nereikia praleisti šanso. Mūsų ribos – begalinės.
Kas projekte buvo sunkiausia?
Dainavimas nebuvo sunkiausias iššūkis, nes vokalo pamokas lankiau pas Povilą Meškėlą. Jis puikus mokytojas, man davė labai daug. Pamokose puikiausiai dainuodavau, sulaukdavau ir sveikos kritikos, ir pagyrų. Didžiausias iššūkis buvo susitvarkyti su baime. Dėl jos jaučiau milžinišką stresą. Nežinojau, kaip elgtis prieš pasirodymą: ar reikia apie ką nors galvoti, ar apie nieką negalvoti, kaip kvėpuoti, o gal pamedituoti... Pirmąjį kartą lipant ant scenos baimė išties buvo už mane stipresnė. O antrąjį – jau sugebėjau pajusti ir atsipalaidavimą, pasimėgauti procesu. Taigi viskam reikia šiek tiek laiko.
Ką šiandien galėtumėte patarti tiems, kurie nori dalyvauti įvairiuose projektuose, tačiau baimė vis grumiasi su svajonėmis išbandyti kažką naujo?
Manau, kad tiesiog reikia imti ir daryti. Jeigu mes bijosime žengti pirmąjį žingsnį ir atidėliosime svajones, stovėsime vietoje, netobulėsime. Tiesiog eikite ir pildykite troškimus. Net jei iš pradžių reikės tai daryti per sukąstus dantis. Palaipsniui baimė įveikiama, o jausmas viduje lieka tik labai geras – juk praplėtei savo galimybių ribas.
Kai sulaukiate įdomaus pasiūlymo, iškart sakote „taip“?
Kai man pasiūlė dalyvauti „X faktoriuje“, tikrai ilgai nedvejojau. Dainuoti visada atrodė patrauklu – vaikystėje įsivaizduodavau, kad esu dainininkė, traukdavau dainas pasiėmusi mikrofoną, bet profesionaliai niekur taip ir neteko to mokytis. Gaila, tėvai neparagino lankyti muzikos mokyklos. Kadangi labai viliojo pajusti, ką reiškia stovėti ant scenos, sulaukusi pasiūlymo iškart pasakiau „taip“. Tiesa, vėliau pagalvojau: ir ką gi aš padariau (juokiasi)?!
Esate iš žmonių, kurie drąsiai žengia iš savo komforto zonos?
Taip, tačiau ne į visas sritis. Einu ten, kur noriu išbandyti tai, kas siūloma. Bet kur galvos nekišu (juokiasi). Jei gaunu pasiūlymą ir jaučiu, kad kažkas čia ne taip, teks save įveikti nemaloniu būdu, tada sakau „ne“. Pradedant daryti kažką naujo, labai svarbu jausti aplinkinių žmonių palaikymą. Man svarbi ir komanda, žmonės, su kuriais bendradarbiauju, kažką kuriu.
Gerai pamenu ir savo pirmąjį interviu, kai gatvėje teko kalbinti nepažįstamus žmones. Dar mokydamasi mokykloje lankiau jaunųjų žurnalistų būrelį. Su operatoriumi buvome išsiųsti į gatvę ir turėjome atlikti darbą. Nebuvau pati drąsiausia mergaitė, tad prieiti prie žmogaus ir pakalbinti bet kokia tema man buvo iššūkis. Vis dėlto tvirtai žinojau, kad to noriu. Be to, rankoje turėjau mikrofoną, jis man irgi suteikė daugiau drąsos. O kadangi buvo ir noro daryti interviu, ryžtingai ėjau į priekį. Labai anksti supratau, kad mano prioritetas – žurnalistinis darbas, todėl kai per matematikos pamokas rašydavau užkadrinius tekstus, labai sąžinė ir negraužė.
Anksti apsisprendėte, kad tolesnį gyvenimą siesite su žurnalistika?
Anksti – jau tada, kai mokykloje pradėjau rašyti rašinius. Mokytoja sakydavo, kad būsiu arba rašytoja, arba žurnalistė. Tad ir pati apie tai pradėjau galvoti. O žurnalistų būrelyje pajutau malonumą dirbti prieš kamerą, gyvai kalbinti žmones. Tada supratau, kad mane labiau traukia televizija.
Žinių vedėjos kėdėje sėdžiu porą metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Pamenu pirmąsias darbo savaites TV studijoje – per tiesioginį eterį taip stipriai įsikibdavau į stalą, kad net būdavo sunku paleisti (juokiasi). Tada pasitelkdavau visas jėgas ir stiprybę.
Kai matydavau priešais save tiksintį laikrodį, kai skaičiuodavau paskutines sekundes iki eterio, net oro stigdavo. Bet giliai įkvėpdavau ir po truputį įsivažiuodavau. Dabar jaučiu, kad skaitydama žinias esu visiškai atsipalaidavusi. Net kai ką nors skauda, kažkas negerai su sveikata ar emociškai prastai jaučiuosi, dirbdama studijoje atsigaunu. Vesdama žinias viską pamirštu – per tą valandą atsiriboju nuo visų savo bėdų ir rūpesčių. Tad darbo savaitėmis net pailsiu. Taigi radus sau tinkamiausią darbą, daugiau dirbti nebereikia, o dar gali ir savas problemas tuo metu įveikti.
Dažnai manęs klausia, ko norėčiau siekti profesiniame kelyje, tačiau atsakau, kad nežinau, nes dabar darau tai, kas man labai patinka. Kol kas tikrai nieko nenorėčiau keisti.
Esate sakiusi, kad šie metai jums ypatingi. Kokia buvo pirmoji metų pusė?
Be to, kad kaip ir visi žmonės, išgyvenau pandemiją, šiais metais dar atšvenčiau trisdešimties metų jubiliejų. Su juo aukštyn kojomis apsivertė ir mano gyvenimas. Turėjau priimti ir daug sunkių asmeninio gyvenimo sprendimų. Taigi dalyvavimas „X faktoriuje“ nebuvo pats didžiausias iššūkis. Tokių metų, kaip šie, nesu turėjusi. Viskas taip intensyviai vyksta. Atrodo, kad kone kasdien po naują sprendimą turiu priimti, vis kažkam naujam pasiryžtu.
Kaip manote, trisdešimt metų yra daug ar mažai?
Nuo dvidešimt devynerių iki trisdešimties metų išgyvenau tam tikrą krizę. Labiau susimąsčiau, panirau į save. Buvo ir liūdnesnių akimirkų. Tačiau dabar jau nurimau ir manau, kad trisdešimt metų yra visai nedaug – gyvenimas tik prasideda. Prabėgę metai mane tik sustiprino. Jau kitomis akimis žiūriu į gyvenimą. Dabar jaučiuosi tikrai labai gerai. Esu nurimusi, nebe tokia ambicinga, neišgyvenanti dėl smulkmenų, gebanti priimti save tokią, kokia esu. Žinoma, žinau, kad dar labai daug dalykų atrasiu.
O kas labiausiai padeda sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis?
Geriausiai visas žaizdas gydo laikas. Arba naujos džiugios akimirkos. Šiandien kaip tik su drauge kalbėjau apie tai, kad kai būna blogai, nepadeda niekas – negaliu skaityti knygų, sunku žiūrėti filmus, negaliu net valgyti skanaus maisto. Tiesiog nejaučiu džiugesio – turiu išlaukti. Liūdėti niekada nebijojau, nenorėjau apsimesti, kad visada viskas gerai. Leidžiu sau ir paverkti. Emocijų paletė – labai plati ir reikia priimti visas gyvenimo spalvas. Po liūdesio visada ateina džiaugsmas.
Esate matoma moteris, tad tikriausiai nemažai rūpinatės ir išvaizda. Kokios grožio procedūros jums labiausiai prie širdies?
Tiesą pasakius, ne itin daug laiko skiriu išvaizdai, nors gal jau reikėtų ir daugiau (šypsosi). Nueinu į kirpyklą, pasirūpinu oda, bet nesu pernelyg išranki kosmetikai. Kadangi darbe būnu grimuojama, tai laisvalaikiu noriu jaustis laisviau, atrodyti natūraliau.
Iš moteriškų procedūrų labai mėgstu masažą ir SPA procedūras. Kad jausčiausi neapsunkusi, renkuosi sveikesnį maistą. Valgau daug sezoninių vaisių ir daržovių. Tik su sportu šiek tiek liūdniau – kai jis per karantiną nutrūko, tai taip dar ir neatsirado mano gyvenime. Mėgstu grupines treniruotes. Vaikystėje ir krepšinį lankiau. Visada patiko daug vaikščioti. Būtinai reikia prie sporto vėl sugrįžti (šypsosi).
Pafantazuojate kartais, kaip norėtumėte gyventi po dešimt ar dvidešimt metų?
Tiesiog norėčiau būti laiminga. Nesu prisirišusi prie materialių dalykų, nesakau, kad man žūtbūt reikia namo ar kelionių po egzotiškus kraštus. Taip, visa tai yra gerai, tačiau labiausiai svajoju apie vidinę ramybę. Tikiuosi, sugebėsiu mėgautis mažomis gyvenimo smulkmenomis, nepaisydama to, kaip klostysis gyvenimas, turėsiu šeimą ar ne. Žinoma, noriu, kad šalia būtų brangių žmonių, nes be jų būtų sunku. Taip pat svajoju, kad išliktų tie patys draugai ir kad su geriausiomis draugėmis drauge gražiai sentume, eitume į teatrą ir galėtume mėgautis spalvingu gyvenimu.