Žinių vedėja Eglė Matonienė: „Dirbti ir rūpintis vaikais – man tai vis dar atrodo beveik neįmanoma“

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Visos ryškios spalvos.
• Akių spalva. Ruda.
• Zodiako ženklas. Liūtas.
• Žaviausia epocha. Renesansas.
• Geriausia perskaityta knyga. E. Laurinaičio „Žvilgsnis iš veidrodžio“.
• Prietaras. Neturiu.
• Naminis gyvūnas. Šuo.
• Erzinanti žmogaus charakterio savybė. Arogancija.
• Ko taip ir neišmokau. Atsipalaiduoti netvarkoje, nuolat viską tvarkau.
• Ką darau, kai viskas nusibosta. Sėdu į automobilį ir važiuoju.

Kada ir kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Žurnalistika mano gyvenime atsirado baigus mokyklą. Nors Vilniaus universitete studijavau politikos mokslus, taip pat baigiau ir žurnalistikos profesines studijas. Po jų praktiką atlikau LRT televizijos naujienų tarnyboje. Įsimylėti televiziją neužtruko. Esu dirbusi ir kitokius darbus, bet žurnalistika visada buvo šalia. Pastaruosius 6–7 metus darbavausi ir prie politikos ir aktualijų laidų.

Kokie darbo TV naujienų tarnyboje privalumai ir trūkumai?

Pats esminis privalumas – būti įvykių centre. Naujienų tarnyba, kaip koks žinių štabas: juk čia suplaukia informacija iš pačių įvairiausių sričių. Vienoje vietoje sužinai apie svarbiausius Lietuvos ir pasaulio politinius įvykius, ekonomikos ir kitas aktualijas, čia pat kultūra, sportas ir t. t.

Džiaugiuosi prisijungusi prie LRT naujienų tarnybos komandos, čia dirba profesionalai, į kuriuos norisi lygiuotis. O ir rutina nepasiskųsi, nes darbas labai dinamiškas. Trūkumų sunkiau sugalvoti. Na, gal nebent tai, kad naujienų nesuprognozuosi ir nesuplanuosi, netikėtumams turi būti pasirengęs visada.

Ar nepavargstate nuo informacijos pertekliaus?

Informacijos šiandien yra tikrai yra daug ir nesunku pasiklysti, bet atrinkti svarbią, vertingą ir tikrą medžiagą – mūsų darbas. Visada remiuosi patikimais šaltiniais, stengiuosi ją susirinkti iš įvairių kanalų, ieškau pirminio šaltinio. Iš vaikystės atsimenu Lietuvos radijo žinių šaukinį – namie radijas būdavo įjungtas visada.

Jei noriu greitai sužinoti pagrindinius dalykus, jungiuosi LRT radiją – ten visada esmė sutalpinama į kelias žinių minutes. Kai ilsiuosi, informacijos srautą riboju. Žinau, kad svarbiausios žinios vis tiek mane pasieks naujienų pranešimais telefone. Tiesa, per atostogas išjungiu ir juos. Žinoma, paskui prireikia laiko susipažinti su tuo, ką praleidau, bet neatsiribojant būtų sunku kokybiškai pailsėti.

Ką veikiate, kai nedirbate?

Turiu šeimą, auginame dvi dukras, todėl veiklos po darbo tikrai niekada nepritrūksta. Man atrodo, kiekviena mama tikrai turi ką veikti, net nepriklausomai nuo to, dirba ji ar ne. Per karantiną daugeliui teko išmokti dirbti ir rūpintis vaikais vienu metu. Man tai vis dar atrodo beveik neįmanoma, nes kažkuri viena sritis vis tiek labiau nukenčia. Laisvalaikiu labai mėgstu būti su draugais, keliauti, kartais patinka tiesiog lėtai leisti laiką be plano, nes kasdiena ir taip dažniausiai būna labai smarkiai suplanuota.

Koks laisvalaikis jums artimesnis – aktyvus ar pasyvus? 

Esu išmokusi savęs klausytis ir leisti sau rinktis, todėl jei tik leidžia aplinkybės, taip ir darau. Man vienodai smagu vaikščioti klausantis garsinių knygų ir minti kilometrus dviračiu, pusdienį nieko neveikti būnant gamtoje ir žiūrėti filmus. Didžiausią dalį laisvalaikio leidžiame su šeima, todėl nori nenori tenka rasti bendrą visų pageidavimų vardiklį, o sprendimą dažniausiai nusveria vaikai. 

Ar daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose? 

Socialiniai tinklai yra visiškas laiko vagis. Srautą seku, bet nesu aktyvi vartotoja, dalijuosi ir rašau nedaug. Turiu įprotį dieną pradėti ir užbaigti naršymu socialiniuose tinkluose. Man tai toks savotiškas persijungimas – ryte nuo feisbuko pereinu prie informacinių naujienų, vakare atvirkščiai – atsipalaiduoju žiūrėdama draugų pasidalytas nuotraukas, vaizdus ar pasakojimus. Beje, mano socialinių draugų rate yra tik draugai ir žmonės, kuriuos pažįstu ar bent jau žinau. Pats tikriausias mano socialinis burbulas.

Kaip vertinate socialiniuose tinkluose vykstančius komentarų karus?

Komentarų karus stebiu tiek, kiek reikia žinoti kontekstui. Suprantu, kad socialiniai tinklai yra dar vienas informacijos sklaidos kanalas, bet jį vertinu atsargiai – esminės išgrynintos diskusijos vis tiek nugula tikrojoje žiniasklaidoje, o socialiniuose tinkluose be jų dar daug bereikšmio turinio.

Ar esate tikinti, užsiimate dvasinėmis praktikomis?

Taip, esu tikinti, bet į bažnyčią einu tada, kai jaučiu norą, o ne pareigą ten apsilankyti. Domiuosi psichologija, mėgstu analizuoti situacijas, emocijas, ieškoti priežastinio ryšio. Kai susikaupia abejonių ar neatsakytų klausimų – rašau. Taip aiškiau susidėlioja mintys ir ateina sprendimai. Neseniai išbandžiau dėkingumo praktiką – puikus būdas priminti sau, už kiek daug dalykų esame dėkingi. 

Kur ir kodėl vyksite, kai bus saugu keliauti?

Keliauti man labai patinka ir neatsimenu nė vienos vietos, kuri keltų blogus prisiminimus. Italija man yra šalis, į kurią galėčiau važiuoti nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Ji tikrai bus sąraše krypčių, iš kurių rinksimės, kai vėl bus galima keliauti. 

Iš kokios kelionės parsivežėte daugiausia įspūdžių?

Daugiausia įspūdžių parsivežiau iš kelionės po Europą su „Nacionaline ekspedicija“. Man teko keliauti su gamtininko Selemono Paltanavičiaus komanda. Plaukėme Dunojumi, o jo aukštupyje krantuose, uolų viršūnėse stovi viena už kitą gražesnės pilys. Aplankėme Alpes, Bavarijos miškus, Žemuosius Karpatus, Balatoną, karstinius urvus, Vengrijos stepes ir t. t. Iš tos kelionės parvežėme daug labai gražių vaizdų, istorijos, muzikos, gastronomijos atradimų ir nuotykių. Džiaugiuosi, kad LRT televizijos žiūrovai laidose gauna ne tik akiai mielą, bet ir labai kokybišką turinį. 

Kokios charakterio savybės jums labiausiai padeda, o kokias norėtumėte pakeisti?

Esu organizuota, struktūruota, mėgstu planuoti, labai daug ką iš anksto apgalvoju. Vyras sako, kad dažnai galvoju pesimistiškai, bet man atrodo, kad aš tik maksimaliai stengiuosi pasiruošti visiems „o kas, jeigu“. Esu užsispyrusi, galiu labai atkakliai siekti savo. Dažniausiai tai padeda, bet kartais ir pakiša koją – būna sunku nusileisti, pripažinti, kad kažkas nepavyko.

Apie ką svajojate? Ko jums trūksta iki visiškos laimės?

Manau, kad visiška laimė gyvena tik žmogaus viduje, bet mus nelabai kas moko jos ten ieškoti. Turiu viską, kad gyvenčiau laimingai, norėčiau tai kuo ilgiau išlaikyti. Skamba banaliai, bet nuoširdžiai noriu, kada visi būtume sveiki. O visa kita – padaroma, uždirbama ir pasiekiama.