Žinoma pianistė Ieva Dūdaitė sulaukė kaltinimų dėl galimo plagiato: leidykla atsiprašo

Knygą „Muzika visiems“ 2024 metais išleido leidykla „Alma littera“. Anotacijoje ji pristatoma, kaip „pirmasis Lietuvoje pianino pradžiamokslis“. Pati pianistė neretai viešojoje erdvėje pristatoma, kaip tarptautinio pripažinimo sulaukusi pianistė. Neretai I.Dūdaitė sulaukia kritikos dėl epitetų, naudojamų apibūdinti save muzikos lauke.

Visą recenziją galite perskaityti čia.

E.Velička 15min teigė, kad šį kritinį tekstą jis sumanė parašyti paprašytas mokslinio žurnalo „Ars et praxis“ vyriausiosios redaktorės prof. Linos Navickaitės-Martinelli, mat knygoje esama „daug dalykinių klaidų ir nekompetencijos“.

„Buvo nesunku rašyti, nes reikėjo išrankioti perliukus ir juos kažkaip demaskuoti“, – teigė kritikas.

Rastos faktinės ir vertimo klaidos

Paprašytas E.Velička pateikė keletą klaidų pavyzdžių, rastų I.Dūdaitės knygoje.

Viena jų yra susijusi su viduramžių prancūzų kompozitoriumi, vieno daugiabalsumo pradininku Perotinu: „Šioje knygoje jis „gimsta“ tris kartus – XII a., IX a., o paskui VII a. Tai parodo, kaip neatsakingai ši knyga buvo parašyta.“

„Tokių klaidų yra ir daugiau. Panašu, kad autorė rašo apie dalykus, su kuriais nėra susidūrusi. Pavyzdžiui, skyriuose apie Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos muziką ji mini tam tikrus instrumentus ir bando juos aprašyti. Deja, kai kurie aprašymai komiški. Arba jai nepavyko jų pavadinimų išversti, arba jų nėra mačiusi“, – teigė E.Velička.

Čia jis pateikė du pavyzdžius iš skyriaus apie Afrikos muziką. Vietoje įprastų „viengubų ir dvigubų varpų“ ji rašo „vienviečiai ir dvigubi varpai“. Be to, skambinamuosius idiofonus (mbira, likembė) vienur ji vadina lamelofonais, o kitur – lamelafonais. Toliau esančią informaciją kritikas vertina kaip vertimo klaidą. 76 puslapyje I.Dūdaitė rašo: „Nuo XVII amžiaus lamelafonai su geležiniais raktais.“

„Juk mokant anglų kalbą ir išmanant muzikos terminiją nesunku susigaudyti, kad „key“ reiškia ne tik „raktą“, bet ir „tonaciją“ ar „fortepijono klavišą“. Tad čia omenyje turėti metaliniai mbiros liežuvėliai, kuriais skambinant išgaunamos skirtingo aukščio gaidos, bet autorei nepavyko tinkamai to perteikti lietuviškai“, – rašoma recenzijoje.

Galimas plagiatas

15min teiravosi, ar šioje knygoje nebuvo rasta plagiato atvejų. E.Velička patvirtino įtarimą: „Galima tiesiogiai nurodyti puslapius“.

Kaip nurodė kritikas, Europai skirtame skyriuje „Europos valsas“ (pašnekovas pridūrė, kad apie šį žanrą ten nebuvo rašoma) 68 psl. baigiamas pastraipa, kuri galimai buvo pažodžiui išversta iš anglų kompozitoriaus Howardo Goodallo knygos „The Story of Music“.

I.Dūdaitė savojoje knygoje rašo: „Spaudžiame „grok“ mygtuką „Spotify“ ar „Youtube“ platformose – ir milijonas stilių, garsų, fonetinių spalvų ir balsų tarsi pro atidarytą langą sklinda link mūsų. Esame kaip vaikai su tūkstančiais žaidimų po ranka. Pagaliau pasiekėme tašką, kai nėra neteisingų ar teisingų sprendimų, kokia muzika gali patikti ar ne. Tik vienas džiuginantis paprastas nurodymas. Groti.“

Tuo metu H.Goodallas rašo: „We press ‘play’ and a million styles, sounds, aural colours, echoes and voices breeze in towards us as if at an opened window. We are like children with a thousand games at our fingertips. We have, at last, reached a point, where there are no right or wrong decisions about what music we may or may not enjoy – just one gratifyingly simple instruction: ‘play’.“

„Apskritai Europos muzikos istorijai skirtas skyrelis yra nelabai meistriškas H.Goodallo knygos konspektas, kuriame matosi baltos siūlės“, – apibendrino E.Velička.

I.Dūdaitė: knyga nėra mokslinis darbas

Atsakymus į 15min klausimus I.Dūdaitė pateikė raštu. Ji patikino, kad „labai vertina konstruktyvią kritiką, nes ji verčia judėti į priekį“: „Pati nesu muzikologė, todėl visada įdomu išgirsti kitų nuomonę apie knygą ir mano kūrybą bendrai. Lygiai taip pat dėl to po koncertų bėgu į koridorių, kad galėčiau ne tik išlydėti ir padėkoti klausytojams, bet ir išgirsti jų nuomonę: kas patiko, kas nepatiko, ką galėčiau daryti geriau. Įsiklausymas į konstruktyvią kritiką, mano nuomone, yra efektyvus kelias tobulėjimo link, todėl esu dėkinga Eirimui už įdėtą darbą ir laiką. Visgi, svarbu paminėti, kad daug knygoje dėstomų minčių yra mano požiūris į muziką, jos naudą ir istoriją, o ne mokslinis darbas, todėl ir negalima jos vertinti, kaip mokslinio vadovėlio. Knyga nesiekia chronologiškai papasakoti visos pasaulio muzikos istorijos ar tarsi vadovėlyje perteikti muzikos teorijos žinių, joje dalinuosi požiūriu, patirtimi ir mintimis.“

Paprašyta paneigti arba patvirtinti kritiko įtarimą apie plagiatą, I.Dūdaitė teigė, kad gyvenime nėra skaičiusi knygos „The Story of Music“. Visgi, kritiko minėtą H.Goodallą ji paminėjo kaip „vieną didžiausių knygos įkvėpėjų“:

„Apie H.Goodallą sužinojau per savo dėstytoją universitete, kuris jį dažnai minėdavo ar cituodavo, ir tai mane labai įkvėpė, daug ką konspektavau iš dėstytojo vaizdo įrašų, o rašydama savo knygą rėmiausi savo konspektais. Būtent dėl to jau pačioje knygos pradžioje nurodau H.Goodallą, kaip vieną didžiausių knygos įkvėpėjų ir skiriu jam atitinkamą dėmesį, kad skaitytojas tai žinotų nuo pat pradžių. Skyriuje apie muzikos naudą, kuriame remiuosi daugybe mokslinių tyrimų, tiksliai nurodau kiekvieno tyrimo autorystę.“

Komentuodama kritiko rastas vertimo klaidas, I.Dūdaitė atsakė: „Daugybę terminų verčiau iš savo konspektų, kurie buvo rašyti olandų, vokiečių ir anglų kalbomis, galbūt dėl to atsirado neaiškumų.“

Ji tikino, kad „Deepl“ tikrai nenaudojo, nes iki šiol nebuvo girdėjusi apie tokią programą, tačiau apie „Google“ vertėją nieko nekomentavo.

„Knygą redagavo dvi kalbos redaktorės, pati asmeniškai konsultavausi su keliomis mokytojomis“, – sakė ji.

I.Dūdaitės teigimu, mokslinis redaktorius samdytas nebuvo, nes „ši knyga nėra vadovėlis ar mokslinis veikalas“: „Vis dėlto, kartu su leidykla nusprendėme, kad atsižvelgsime į žmonių išsakytas pastabas ir į knygos tobulinimo procesą įtrauksime ir spec. redaktorių. Noriu skaitytojams kurti pačią geriausią kokybę ir kuo malonesnę skaitymo patirtį.“

Leidykla atsiprašo

15min kreipėsi ir į leidyklą „Alma littera“. Ji taip pat pasidalino komentaru raštu.

„Taip, su recenzija esame susipažinę ir nuoširdžiai apgailestaujame dėl mūsų išleistoje knygoje rastų klaidų. Vertiname dr. E.Veličkos konstruktyvią kritiką ir nedrįstame prieštarauti jo autoritetui. Dar kartą atidžiai peržiūrėsime knygos turinį ir ištaisysime klaidas, kad naujas tiražas skaitytojus pasiektų be priekaištų.

Prie knygos dirbo profesionali laisvai samdoma redaktorė Aurelija Ušackė. Aurelija redaguoja įvairaus pobūdžio knygas, dirba su keliomis leidyklomis, taip pat redaguoja žurnalus. Su tekstais dirba nuo 2015 m., turi Lietuvių filologijos bakalauro (VDU) ir Literatūros ir spaudos magistro (VDU) diplomus. Specializuotas mokslinis redaktorius su knygos rankraščiu nedirbo, nes pasitikėjome autorės kompetencija, žiniomis ir išsilavinimu muzikos srityje. Ši nemaloni situacija leidykloje išnagrinėta ir aptarta. Prisiimame atsakomybę ir atsiprašome skaitytojų“, – rašė „Alma littera“.