„Kiekvienas žmogus šioje Žemėje turi atlikti kažkokią misiją“, – įsitikinusi verslininkė Ingrida Gelminauskienė. Jau dvejus metus ji rūpinasi beglobiais šunimis – savanoriauja gyvūnų prieglaudoje „Tautmilė“.
Daugelį metų Ingrida buvo itin sėkminga karjeros moteris: vadovavo kompanijoms „Oriflame“, „BCH Retail“, dirbo pardavimų direktore „Bitėje“. Dabar, anot jos pačios, ilsisi: turi nuosavą drabužių saloną „Madress“ Vilniaus Senamiestyje. Ir... rūpinasi beglobiais šunimis.
Ji turi atsakymą visiems besistebintiems, ką moteris iš verslo aukštuomenės veikia gyvūnų prieglaudoje.
„Kai sulauki tam tikro amžiaus, pagaliau suvoki, kad kiekvieno žmogaus pareiga – daryti gerus darbus. Taip susiklostė, kad aš pasirinkau gyvūnų prieglaudą. Manęs dažnai klausia: „Kaip tu ten ištveri neverkdama? Jei aš ateičiau į prieglaudą, nuolat verkčiau ir norėčiau visus gyvūnus parsivežti namo!“ Tačiau tai – tik mitas, - pasakoja Ingrida. - Įsivaizduokite: prieglaudoje vienu metu gyvena 50-60 šunų, ir visus juos reikia pavedžioti, paglostyti, duoti maisto ir vandens.
Sutinku, kad esu turtinga, bet man reikėjo nemažai laiko suprasti, kas iš tiesų yra turtas. Mirdami juk nieko neišsinešime...
Savanorių kartais dirba vos keli, taigi stovėti ir verkti tikrai nėra kada. Kitas dalykas, turbūt pats svarbiausias, – šunys suteikia labai daug džiaugsmo. Jie tikrai yra geresni, draugiškesni, ištikimesni nei dauguma žmonių. Su šunimis aš išgyvenu visą jausmų gamą: tarp jų yra puolančių, kandančių, neprisileidžiančių, bet yra ir be galo mylinčių, laižančių veidą ir rankas, nesitraukiančių nė per metrą... Kiekvienas gyvūnas – absoliutus individas, o bendravimas su jais – puiki psichoterapija.“
Kaip jums kilo mintis savanoriauti gyvūnų prieglaudoje?
Pati namuose auginu du atklydusius katinus, o labdaringa veikla man niekada nebuvo svetima. Anksčiau, kaip dauguma žmonių, socialiniuose tinkluose skaitydavau baisias istorijas apie pamestus šunis, verkdavau ir pervesdavau prieglaudoms pinigų. Man būdavo ir gaila nuskriaustų gyvūnų, ir pikta, kad žmonės prieš juos kelia ranką. Maniau – jei finansiškai paremsiu tam tikras organizacijas, jos galės tuo pasirūpinti.
O paskui suvokiau, kad ir pati galiu pakeisti kažkieno likimą. Mano istorija prasidėjo nuo Liusės, nedidukės juodmargės kalytės. Jos šeimininkas – žmogžudys, išėjęs iš kalėjimo – Liusytę stipriai sumušė ir išmetė į konteinerį. Ją rado kaimynai, porai savaičių priglaudė, vylėsi, kad šuo išsilaižys žaizdas, bet jai negerėjo. Taip Liusė pakliuvo į prieglaudą. O toji prieglauda – netoli mano namų, kasdien ją pravažiuoju, todėl sykį sustojau pasiteirauti, kaip Liusė gyvena. Užėjau vidun: visi šunys lojo, o nelaimingoji Liusė stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Neištvėriau: nupirkau pačių skaniausių konservų, daviau jai – ir ji pradėjo ėsti. Paprašiau leisti ją vedžioti: ji neidavo iš narvo, tad ją išnešdavau ir paleisdavau ant žolės. Supratau – ne tik pinigų tiems šunims reikia, bet ir meilės. Taip ir pradėjau savanoriauti prieglaudoje: atvažiavau kartą, kitą, po to vis dažniau... Nė nepajutau, kaip tapau vyresniąja savanore, kuriai dažnai tenka pavadovauti kitiems. Esu atsakinga už keliasdešimt šunų: juos prisegu, duodu savanoriams pavedžioti, paaiškinu taisykles, nupasakoju, kur eiti. Tuo metu tvarkau narvus, įdedu maisto, valau, pakloju kokį pleduką ar drabužį – todėl prieglaudai visuomet reikia senų rūbų. Narvai niekada nestovi tušti: žmonės dažnai pasiima šuniukus ir kačiukus iš prieglaudos, ačiū jiems už tai, bet į tą vietą tuoj atvežamas kitas beglobis.
Norinčių pavedžioti šunis tikriausiai yra daugiau nei valančių narvus?
Ne tik noras svarbus. Valyti narvus leidžiama tiems, kurie prieglaudoje jau turi tam tikrą statusą. Privalai pažinoti gyvūnus – juk yra tokių, kurie gali įkąsti, negali būti vienas šalia kito ir panašiai. Patyrę savanoriai dažnai keičiamės: kol vienas vedžioja, kita valo narvą ir atvirkščiai. Net jei ateina vidurnaktis, nė vienas šuo nelieka nepavedžiotas ir nepaglostytas. Paprastai prieglaudoje praleidžiu kelias valandas per dieną, bet savaitgalį galiu užtrukti ilgai: nuvedu šunis prie vandens, leidžiu išsimaudyti. Mano misija – suteikti šuniui geresnį gyvenimą, leisti jam pamiršti patirtą skausmą ir iš naujo pamilti žmones, o vėliau jam surasti namus.
Kartais manęs klausia, kas baisiausio yra nutikę prieglaudoje. Tai nutiko vieną savaitgalį: jau ruošiausi namo, kai kolega paprašė: „Gal gali nuvežti katiną į veterinarijos kliniką?“ Žinoma, galiu. Pasiimu tą katiną, atvežu į kliniką, o veterinaras klausia: „Jūs pabūsite ar vėliau užeisite pasiimti?“ – „Pabūsiu“. – „Bet jums nieko tokio, tikrai galėsite tai matyti?“ – „Ką matyti?..“ Tuomet ir paaiškėjo, kad tą katiną atvežiau... užmigdyti. Jis taip sirgo, kad nebebuvo kito pasirinkimo. Pasilikau su juo paskutinėmis minutėmis, paglosčiau, jam suleido vaistų... Kai vežiau jo kūnelį atgal į prieglaudą, visą kelią verkiau. Grįžusi užsipuoliau kolegą: „Ką tu padarei, kodėl man nepasakei?..“ O jis tik šyptelėjo: „Dabar tu jau įšventinta į tikrus savanorius“.
Turbūt daugelis stebisi: jūs, graži ir turtinga ponia, patyrusi verslininkė, rūpinatės vargšais beglobiais gyvūnais...
Sutinku, kad esu turtinga, bet man reikėjo nemažai laiko suprasti, kas iš tiesų yra turtas. Mirdami juk nieko neišsinešime... Visi turime kažką atiduoti: jei neatiduosime patys, Dievas iš mūsų paims. Tai natūralu. Sąmoningas visuomenės pilietis privalo padėti tiems, kuriems yra blogiau. Mano tėtis ilgai sirgo ir prieš porą mėnesių išėjo, todėl dabar dažnai pagalvoju apie žmones, sergančius vėžiu ir gyvenančius paskutines dienas: labai norėčiau jiems padėti. Kol kas tai tik mintis, ji dar netapo kūnu, bet viskam ateina savas laikas. Nežinau, gal būtent tai ir vadinama karmos valymu...
Ką apie jūsų savanorystę galvoja vyras, draugai? Galbūt ką nors iš jų jau užkrėtė jūsų gražus pavyzdys?
Vyras man padeda, į mano veiklą žiūri labai pozityviai. Bičiuliai kartais pavadina skudurine Onute, nes iš visų surenku senus paltus, laikraščius, nereikalingus daiktus - ir nuolat vežiojuosi pilną bagažinę. Vyras atvažiuoja į prieglaudą, gyvūnams atveža kažką skanaus, pavedžioja ar bent jau paglosto šunis. Nepyksta, kad leidžiu laiką prieglaudoje, nes ir namams skiriu pakankamai daug laiko: anksčiau turėdavau begalę reikalų, o dabar liko tik vienas prioritetas – šeima. O šunys irgi telpa į tą sąvoką: jie yra mano didelė šeima.
