Žinomas dizaineris Mantas Mackevičius atsisakė aptarnauti rusakalbį: „Ne iš pykčio ir ne iš neapykantos“
Lietuvoje vis dažniau keliami klausimai apie užsieniečių integraciją ir valstybinės kalbos vartojimą kasdienėse situacijose. Aptarnavimo srityje darbuotojai vis dažniau susiduria su iššūkiais, kai klientai, ilgą laiką gyvenantys Lietuvoje, nemoka nei lietuvių, nei tarptautinės anglų kalbos, o bendrauti pageidauja tik rusiškai. Apie tai viešai prabilo dizaineris ir verslininkas Mantas Mackevičius
Socialiniame tinkle „Facebook“ M.Mackevičius pasidalijo istorija, kuomet savo parduotuvėje atsisakė aptarnauti žmogų nekalbantį lietuvių kalba. Įrašu sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„Šiandien neaptarnavau rusiškai kalbančio žmogaus. Ne iš pykčio, ne iš neapykantos, o todėl, kad jis nemokėjo nei valstybinės lietuvių kalbos, nei jokios kitos tarptautinės kalbos, pavyzdžiui, anglų. O aš rusiškai nei moku, nei turiu noro mokytis priešiškos valstybės kalbos. Ir neprivalau. Kaip ir neprivalau verstis per galvą, kad paslaugą suteikčiau žmogui, kuris per daugiau nei metus gyvenimo Lietuvoje nesugebėjo išmokti net paprasčiausių žodžių: „labas“, „prašau“, „ačiū“.
Šį žmogų matau savo rajone jau bent metai. Jis čia gyvena. Bet kai užsuko į mano darbo vietą, tarp mūsų neįvyko joks žmogiškas kontaktas, tik 10 minučių nejaukios tylos, bandymas susikalbėti per „Google Translate“ ir jokio bendravimo. O reikėjo pakankamai sudėtingos paslaugos – taisymo, kuris be tikslaus supratimo iš abiejų pusių tampa beveik neįmanomas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pasakojo M.Mackevičius.
Tiesa, jis pabrėžė, kad neišskiria jokios tautybės, tokį žmonių elgesį jis laiko nepagarbiu šaliai, kurioje gyveni.
„Ir čia klausimas ne apie tautybę. Manęs nedomina, iš kur jis kilęs. Tai apie pagarbą šaliai, kurioje gyveni. Jei atvyksti į šalį ir nusprendi čia gyventi, tai lygiai taip pat turi nuspręsti bent minimaliai integruotis. Kalba yra pirmasis žingsnis. Ir tai ne apie tobulumą. Ne apie rašybą ar gramatiką. Kalbu apie elementarius žodžius, kuriais pavyktų susikalbėti. Tai yra pagarba ne tik žmonėms, bet ir jų kultūrai, šaliai, kurioje gyveni, kurioje naudojiesi paslaugomis, sveikatos apsauga, infrastruktūra.
Kai pats važiuoju į užsienį, kad ir atostogų, aš išmokstu bent kelis pagrindinius žodžius tos šalies kalba. Nes man tai yra būdas parodyti, kad aš gerbiu šalį, kurioje ilsiuosi. Tai minimumas. Ir jei svečias per metus nepajėgia to padaryti, natūraliai kyla klausimas, ar jis čia svečias, ar tiesiog abejingas gyventojas, kuriam niekas nerūpi, išskyrus tai, kad visi aplink jį šokinėtų?
Dirbau ir Vilniuje, ten tokių situacijų buvo dar daugiau. Žmonės, kurie metų metais gyvena Lietuvoje, bet koks bandymas kalbėtis lietuviškai jiems atrodo lyg įžeidimas. O juk tai ne tik mūsų kalba, tai yra mūsų kultūros, istorijos ir identiteto pamatas. Valstybinė kalba. Ne privalomas mandagumas, o teisėta būtinybė, kuri užtikrina sklandų bendravimą ir paslaugų kokybę.
Aš nesu vertėjas. Aš esu paslaugas teikiantis žmogus. Ir paslauga yra bendras procesas. Jei viena pusė nesiima jokios atsakomybės už komunikaciją, visa našta gula ant kitos. Tokia sistema nefunkcionuoja. Ir čia ne mano pareiga spręsti šią problemą.
Galiausiai, tai ne apie pyktį, o apie ribas. Aš, kaip šios šalies pilietis, jaučiu atsakomybę saugoti savo laiką, energiją, orumą ir mūsų kalbą. Ir jei žmogus per metus nesugeba net minimaliai išmokti lietuvių kalbos pagrindų, aš turiu teisę rinktis, ar noriu su juo dirbti. Šį kartą pasirinkau, kad ne“, – pridūrė Mantas.
Po įrašu pasipylė sekėjų komentarai. Žmonės palaikė tokį dizainerio sprendimą.
„Labai gerai, aš irgi su tokiais iš principo nesikalbu. Jei svečioje šalyje per porą dienų išmokstu tos šalies kalba pasisveikinti, atsisveikinti, pasakyti ačiū ir kavinėje užsisakyti valgyti, nemanau, kad Lietuvoje gyvenant tam neužtenka metų ar 30-ies...“, – rašė vienas komentatorius.
„Labai geras požiūris“, – pridūrė kitas.
„Puiku, šaunuolis! Tokių kuo daugiau! Visas 100%“, – rašė dar vienas.
