Žinomas lietuvis po daug metų drįso sugrįžti į gimtojo krašto miestelį: „Teko iš čia bėgti“
Neseniai sužinojau, kad vienas mano jaunystės laikų pažįstamas iš Kėdainių šiuo metu ant manęs pyksta. Pasirodo, jis, nebegalėdamas apsikęsti, kad nuolat dergiu jo miestą, ant manęs užpyko. Galėčiau pasakyti jo pavardę, bet jei jis taip jautriai reaguoja į kalbas apie jo gimtą miestą, yra tikimybė, kad jo asmenybės išviešinimas jam sukeltų nervinį tąsymąsi. Ar man to reikia? Nemanau, tegul žmogus būna sveikas. Kita vertus, kodėl aš apskritai turiu apie jį galvoti – nei jis man draugas, nei ką. Na ir kas, kad vaikystėje bičiuliavomės, maža su kuo žmogus vaikystėje bičiuliaujiesi – į kai kuriuos tų laikų bičiulius dabar net pažiūrėti nenorėčiau.
Iš viso to, kas čia pasakyta, galimai supratote, kad jei jau tą aukščiau paminėtą čiuvą pavadinau jaunystės laikų pažįstamu, tai greičiausiai ir pats kažkada buvau susijęs su Kėdainiais.
Ir tai būtų per silpnas pasakymas, aš nebuvau tiesiog susijęs, aš juose užaugau. Ir nors prigimtimi nesu kėdainietis, reikalai susiklostė taip, kad tame mieste ne tik baigiau mokyklą bei praradau nekaltybę, bet ir susiformavau kaip asmenybė. Tad kas, jei ne aš, apie šį miestą gali kalbėti objektyviau?
Ir išvis, man yra juokinga, kai žmonės įsižeidžia, kai kas nors užvaro ant jų miesto. Juk tai tik nuomonė. Negi nebeliko rimtesnių dalykų, dėl kurių būtų galima įžeisti? Arba gyvenimas per geras, arba visi pernelyg sujautrėję.