Žinomi Lietuvos žmonės – apie Sausio 13-ąją: „Aš dar penktoje klasėje išmokau blogiečių naudojamą principą“

Kovą už laisvę kvietė prisiminti kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Sausio 13-oji kasmet ateina patikrinti mūsų atminties, mūsų budrumo, drąsos ir pasirengimo vėl apginti Lietuvą, savo valstybės Nepriklausomybę. Kaip ir tada, prieš 35 metus“, – rašo D.Grybauskaitė.

Prisiminti Sausio 13-ąją socialiniuose tinkluose kvietė ir režisierius, dramaturgas Oskaras Koršunovas.

„Kad suvokti sausio 13-osios svarbą, reikia suvokti tuometinę situaciją Lietuvoje. Dabar, kai švenčiame kovo 11-ąją, mums atrodo, jog iš karto atėjo šviesa ir toks gerbūvis, kokį turime dabar. Bet taip nebuvo. Sovietai nepripažino Lietuvos nepriklausomybės – apskritai ją pripažino tik keletas šalių: Moldova, kuri pati buvo sovietuose, Islandija, Danija, Kroatija ir Slovėnija. Didysis pasaulis tylėjo. Tikrasis ir visuotinis pripažinomas Lietuvoje atėjo tik po pučo Maskvoje žlugimo 1991 m. rugpjūtį. Taigi, tie metai nuo kovo 11-osios iki sausio 13-osios buvo patys sunkiausi. Juk dauguma naiviai tikėjosi, kad po kovo 11-osios iš karto pradėsime gyventi kaip švedai. Bet buvo ne taip. Sovietų armija niekur nepasitraukė. Toliau funkcionavo rusiškas rublis. Vagnorkės atsirado tik 1991 m. rugsėjį. Prasidėjo blokada. Iki šiol prisimenu tą šaltį. Teatrai beveik nustojo funkcionuoti. Atsimenu salėse kailiniais apsigaubusius žiūrovus, kuriems iš burnų kilo garas. Totali infliacija, industrijos žlugimas, bedarbystė. Maisto produktų ne padaugėjo, o tik sumažėjo. Siautėjo jedinstvininkai. Na, ir žinoma, kriminalas – tai buvo jų laikas, reketas ir taip toliau.

Taigi, nenuostabu, kad žmones buvo apėmęs gilus nusivylimas ir pesimizmas. Sąjūdžio optimizmas buvo išsisklaidęs kaip rūkas. Tie metai buvo kaip biblinė dykuma, po kurią klajojo žydai ir daugelis jų buvo praradę tikėjimą Pažadėtąja žeme. Ir štai, viskas prasidėjo tokiu laiku, kai tautos dvasia buvo rodos palūžusi. Bet sovietai apsiriko, panašiai kaip rusai apsiriko su ukrainiečiais. Lemiamu momentu tauta susitelkė ir stojo ginti savo laisvės.

Atsimenu tas išsigandusias tankistų akis, kai žmonės stabdė jų tankus rankomis. Jie šaudė į dangų ir sienas (aš buvau prie LRT), tinkas ir akmenys byrėjo žmonėms ant galvų, bet jie nesitraukė. Nieko negali padaryti žmonėms, kuriems laisvė brangesnė už gyvybę. Savo akimis mačiau, kaip tanketė įsirėžė į žmones, užstojusius LRT įėjimą. Jie nesitraukė – nesitraukė ir tada, kai desantininkai juos daužė kalašnikovo buožėmis.

Tada viskas buvo tūkstančius kartų beviltiškiau nei dabar. Tada dar nebuvo ko ir ginti – tik laisvę. Dabar yra ką ginti, todėl aš nebijau nei dabartinio pesimizmo ar susiskaldymo, nei valandos X, nes man teko būti sausio 13-ąją. Beje, teko būti ir Maidane, ten mačiau tą patį. Žinau, kad lemiamą akimirką Lietuva susivienys kaip tada, sausio 13-ąją. Aš nemačiau tiek šviesos, vilties, beatodairiškos drąsos, bendrystės ir stiprybės kaip tą pačią tamsiausią naktį. Būtent sausio 13-ąją įvyko lūžio taškas, lėmęs ir vėlesnį pučo žlugimą Maskvoje, atnešusį laisvę tautoms“, – rašė jis.

Dainininkas, laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius taip pat pažymėjo, kaip gyvenimas keitėsi po 1991-ųjų sausio 13-osios.

„Nuo tų naktų ir dienų praėjo daug metų. Per tą laiką ne visada buvom švarūs ir teisūs. Pakilimai ir nuosmukiai. Skaudinimai ir atsiprašymai. Melas ir savų kalčių išpirkimai. Pyktis ir gerumas eilėje vienas po kito. Tik todėl, kad esam nuolat paslystantys žmonės, su mumis tais pačiais keliais keliauja šalis. Ji nėra visada plazdanti vėliava. Ji nėra amžinai švarūs rūmai. Ji nėra pavardės ir paminklai. Tik atvaizdas mūsų veiksmų ir sprendimų. Linkiu, kad mums sektųsi spindėti užuot sėjus sutemas“, – rašė Marijonas Mikutavičius.

Lemtingą Sausio 13-ąją prisiminė ir Martynas Starkus.

„Sausio 12 -tąją prieš 35 metus, dieną nėjau į mokyklą. Žinoma, nes kokie mokslai, svarbūs dalykai vyko, pats pasakojau draugams, apie vakarykščius įvykius Spaudos rūmuose, apie per sovietų puolimą užsuktas vandens žarnas, pašautą žmogų ir šuolius nuo 2 aukšto stogo. Ten palikau savo kuprinę su pažymių knygele ir keliais sąsiuviniais, neramu buvo, kad atseks ir suims. Bet ką jau dabar. Įtampos tądien ir šiaip pakako. Tik namuose sėdėti negalėjome. Iš kelių vietų, kur traukė žmonės, su tėvais pasirinkome Aukščiausiosios tarybos prieigas. Mama nusprendė manęs, abituriento, po vakarykščių nuotykių nebepaleisti, tačiau pražiopsojo dviem metais jaunesnį brolį, kuris draugų įkalbėtas, ar vyresnėlio nuotykių įkvėptas kažkuriuo metu atsiskyrė ir nulėkė su saviškiais prie tv bokšto. Susiekti neįmanoma, beliko tikėtis, kad viskas ten jiems bus gerai.

Sutemo, šalo, prie AT žmonių daugėjo, buvo neramu, bet visus palaikė ta visuotinė stiprybė ir žinojimas, kad esame teisingame kelyje. Ir kad dabar, arba vėl – nežinia kada. Jei iš vis tokia proga kada bus. Vienintelis blogumas tom valandom – jokių žinių iš brolio. Ne išmaniųjų laikai, mieli mano jaunieji draugai.

Kažkuriuo metu esančius prie barikadų centre pasiekė žinia apie prasidėjusią sovietų agresiją prie tv bokšto ir Konarskio gatvėje. Mama meldėsi, kad tik broliui viskas būtų gerai, tačiau dar kurį laiką likome. Šalčiui, nuovargiui ir nerimui dėl brolio pradėjus laužti galutinai ir situacijai mūsų aplinkoje lyg ir nesikeičiant, tėvai nusprendė vykti namo, į Viršuliškes. Taip jau sutapo, kad grįžome beveik vienu metu visi. Mano jaunėlio Vytauto ausis kraujavo, kurį laiką viena ausimi bičiukas nieko negirdėjo, nes šalia esantis tankas pradėjo šaudyti. Brolis iki šiol nepamena, kaip grįžo namo.

Pasisekė. Ne visiems taip gerai ta naktis baigėsi.

Prisiminkime kritusius už Laisvę“, – teigė jis.

Patriotiška žinute pasidalino ir grupės „G&G sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

„Buvau ten Sausio 13-tąją, buvau ten 2025 gruodį. Būsiu visada, kai reikės ginti Tėvynę nuo raudonojo maro.

Kaip ir Tu“, – brūkštelėjo jis.

Apie laisvės pamoką ir ją nudžiuginusį vaizdą Vilniuje prie Seimo rašė ir Beata Nicholson.

„Vakar nors trumpam labai norėjau nuvažiuoti iki Seimo laužų…

Parkuotis nebuvo visai kur, telkėsi kamščiai, bet tai toks geras ženklas.

Toks puikus simptomas, kad mūsų laisvė gyva.

Tą patį apie pilietiškumą rodo ir neseniai vykę laisvo žodžio bei kultūros protestai.

Mes išmokome laisvės pamoką – kad ji nėra duotybė, o bendrystės rezultatas.

Laisvė yra kai netingi pakelti užpakalį – vakar repavo Pijus Opera ir dar daug gerų frazių jis pasakė. Gaila, vairuodama namo ir klausydama koncerto per LRT negalėjau visko užsirašinėti.

Laisvė neturi galiojimo laiko ir ji turi kainą, kurią reikia mokėti kasdien.

Sausio 13-oji yra daugiau nei istorija – tai priminimas, kad kai stovime petys į petį, esame nenugalimi.

Mes niekada tiksliai nežinome, kada vėl teks priimti sunkų sprendimą, kada vėl reikės pasidaryti kažką sudėtingo dėl idėjos, dėl tiesos, dėl tos pačios laisvės, kurią kartais priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Istorija moko, kad laisvė ne visada yra dovana iš viršaus – tai pasirinkimas, kurį darome kasdien.

Taip, mes negalime pakeisti savo geografijos ir iškelti Lietuvos į Madagaskarą, kaip kažkada planavo Kazys Pakštas, bet visada galime pakeisti tai, kaip stipriai laikomės vienas kito.

@salin_rankas parodo, kad mes galime ir mokame laikytis kartu, o kai kurios politinės jėgos ir veikėjai labiausiai mus naikina būtent skaldymu prie bet kokios progos. Suskaldytos šalies nori bet koks priešas!!! Aš dar penktoj klasėj išmokau apie daugelio istorinių blogiečių naudojama skaldyk ir valdyk principą!

Tegul Sausio 13-osios atminimas dega ne tik kaip pagarba praeičiai, bet kaip mūsų stiprybės ir vienybės žvakė. Tokia neįtikėtina nuotaika buvo vakar: Mamontovo laužo šviesa, Kernagio balsas ir visiškai kosminis Pijus Opera…

Laisvė yra atsakomybė ir tai, kad netingi pakelti užpakalio. O ką, netiesa?“ – klausė žinoma moteris.

„Už laisvę“, – sausio 13-osios išvakarėse rašė dainininkas Andrius Mamontovas.