Žinomi žmonės išsiruošė pamatyti gražiausią pasaulio atviruką – Seišelius

„Atlante“, „Karibuose“ ar tiesiog „kažkur toli“ – daugelis žmonių nežino, kur tie Seišeliai. Jie yra Indijos vandenyne, Mauricijaus ir Madagaskaro kaimynystėje. Ne taip toli ir Maldyvai – turizmo prasme bene didžiausias Seišelių konkurentas („Mes turime kalnus, o jie ne“, – išdidžiai sako seišeliečiai). Tai Afrikai priklausanti valstybė, kurią sudaro 150 salų, – tik penktadalis jų apgyvendintos. Didžiausia ir populiariausia sala – Mahė, joje įsikūrusi Seišelių sostinė Viktorija, tituluojama mažiausia sostine pasaulyje. Maža sostinė, maža ir valstybė – vietos gyventojų skaičius nesiekia nė 100 tūkstančių.

Turizmas – Seišelių duona ir druska. Saugodami gamtą ir autoritetą, anksčiau seišeliečiai griežtai ribojo atvykėlių skaičių, tačiau pastebėję, kad kuo daugiau turistų – tuo turtingesnė valstybė, atsipalaidavo ir dabar jau įsileidžia visus rojaus lankytojus. Dauguma liovėsi dirbę žemės ūkyje, auginę medvilnę ir gaminę buities daiktus – beveik viskas importuojama, nes vietiniams dirbti turizmo sektoriuje pelningiau, nei ravėti daržus. Viešint salose vis tiek neapleidžia jausmas, kad aplink – stebėtinai mažai žmonių. Nežemiško grožio paplūdimiuose nekyla klausimo, kur pasikloti kilimėlį: visai gali būti, kad smėlio ir vandens bendrija mėgausiesi pats vienas. „Pirmąsyk į Seišelius nuvykau prieš aštuonerius metus, – prisimena Rimvydas Širvinskas. – Tada turistų ten buvo išvis mažai. Dabar jų mielai atvyktų daugiau, bet yra tiesiog per mažai viešbučių, kad srautas taptų masinis, kaip, pavyzdžiui, nutiko Tailande. Čionykščiai saugo savo šalį, nori, kad rojaus kampelio pavadinimas atitiktų realybę. Net pats paprasčiausias paplūdimys, į kurį vietiniai nerekomenduoja važiuoti, nes „neverta“, yra įspūdingo grožio. Nusivyliau tik dėl vieno: kad vėliau keliaudamas į kitas šalis vis lygindavau jas su Seišeliais. Taigi pradėti pasaulio pažinimą nuo šių salų – nekoks sprendimas, nes po jų viskas atrodys blankiai. Tai tas pats, kaip pradėti skraidyti nuo verslo klasės, o tada persėsti į pigių linijų lėktuvėlį: laukia tik nusivylimas.“

Seišeliai nuo Lietuvos nutolę septynis tūkstančius kilometrų, bet „Turkish Airlines“ skraidina labai patogiai: iš Vilniaus pajudama vakare, Stambule laukia gana trumpas persėdimas, o toliau link pusiaujo skrendama naktį, taigi kelią žmonės tiesiog pramiega. Jei nesimiega, galima individualiai klausyti muzikos, žaisti žaidimus ar žiūrėti naujausius filmus – ir, žinoma, užkąsti. „Daugelis keliautojų „Turkish Airlines“ vadina geriausiomis oro linijomis, kurios skraido iš Lietuvos, – pripažįsta Orijus Gasanovas. – Geras maitinimas ir gėrimai skrydžio metu – kitur jau retenybė, o čia įskaičiuota į kainą. Aptarnavimo kokybė puiki, galima vežtis daug bagažo ir net skrendant ekonomine klase jaustis patogiai. O jų verslo klasė – apskritai fantastika: tai buvo nuostabiausias skrydis, kokį esu patyręs.“

Nenuginčysi, kad tikroji Seišelių prabanga – gamta, netrikdoma ramybė, begalinė erdvė akims ir dvasiai. „Net mintyse negali būti blogos nuotaikos, kai prieš akis matai gražiausius pasaulio atvirukus ir juos lieti rankomis, uodi vanilės vijoklius, gėriesi paukščius primenančiomis gėlėmis“, – įsisvajoja Jurga Baltrukonytė. Bet ir materialioji prabanga Seišeliams nesvetima. Dauguma turistų – pasiturintys europiečiai, jų mielai laukiama prašmatniuose viešbučiuose. „Ši kelionė buvo tarsi medžioklė: ieškojome įdomiausių vietų, kur lietuviai galėtų vykti, – šypteli Orijus. – Mintyse kiekvienas išsirinkome sau mieliausias.“ Jam labiausiai patiko Mahės saloje esantis „Savoy Resort“ – penkių žvaigždžių viešbutis su nuostabiu didžiuliu sodu, SPA zona ir puikiu maistu. Nieko nenuvylė ir „Kempinski Resort“, panašus į uždarą aukščiausios klasės miestelį, iš kurio galima savaitėmis nekelti kojos. Beveik visi Seišelių paplūdimiai – vieši, o „Kempinski“ turi nuosavą, todėl čia nestinga privatumo. Persikėlus į Prasleno salą verta išbandyti „Paradise Sun Hotel“ ramybę: dviaukščius namukus tarp palmių, tykią paplūdimio zoną ir pasiplaukiojimą baidarėmis po vandenyno įlanką. „O man visgi labiausiai patiko „Coco de Mer & Black Parrot Suites“, kur viešėjau ne pirmą kartą, – teigia Rimvydas. – Jis labai jaukus, turi tiltą į vandenyną ir infinity baseiną, bet svarbiausia – ten su tavimi elgiasi kaip su seniai matytu draugu.“

Šie viešbučiai nepigūs: dvivietis kambarys parai kainuoja apie 500 eurų. Galima rasti pigesnių: pavyzdžiui, „Avani Resort & Spa“ svečiams kartais pasiseka gauti kambarį ir už 180 eurų. Jei ir tiek yra per daug, galima įsikurti pas vietos gyventojus. „Sykį taip ir darėme: su draugais apsistojome viloje pas turtingus ūkininkus, jie mus priėmė labai draugiškai, – prisimena Rimvydas. – Apartamentų su virtuve nuoma parai gali atsieiti vos 60 eurų. Važiuodavome į miestą pirkti produktų (jų kainos šiek tiek didesnės nei Lietuvoje), maistą dažnai gamindavomės namie, eidavome į piknikus prie vandenyno. Vis tiek buvo nuostabu.“

Prabangiausi Seišelių viešbučiai – „Banyan Tree“, „MAIA Luxury Resort & Spa“, „Four Seasons Resort“ – kainas vardija ne šimtais, o tūkstančiais, siūlo asmenines vilas, privačius baseinus ir dieviškus vaizdus. Ten galima sutikti ir pasaulio įžymybių, nors, anot atvykstamojo turizmo kompanijos „7 South“ darbuotojų, žvaigždės visgi dažniausiai renkasi privačias salas, skrenda ten sraigtasparniais ir atsiveža nuosavus virėjus. Didžiosios Britanijos princas Williamas su žmona Catherine savo medaus mėnesį praleido „North Island“ viešbutyje, kuriame – tik vienuolika privačių vilų. Svečiams ten siūlomos individualios SPA procedūros, maistas kiekvienam ruošiamas pagal asmeninį pageidavimą, bet kainos prasideda nuo 10 tūkstančių eurų už parą.

Kiekvienam – savo. „Seišeliuose yra geresnių dalykų nei viešbučių žvaigždutės, – tikina Algis Kriščiūnas. – Džiunglėse sutiktas į ežiuką panašus gyvūnėlis man paliko mielesnių atsiminimų nei karališkos apartamentų lovos.“ Keista, bet šiose Dievo paliestose salose gyvūnijos labai nedaug: žvėrių visai nepamatysi, tik čirps paukščiai, dūgs vabzdžiai ir... mielai kandžiosis uodai, todėl atsivežti purškalą nuo uodų tikrai verta. Nieko pavojingo gyvybei čia nėra, reikia saugotis nebent krintančių kokosų riešutų. Daug kur stovi įspėjamieji ženklai: „Statydami automobilį įsitikinkite, ar greta nėra kokoso palmės.“ Įprastas kokosas – dar nieko tokio, bet pakliuvus po jūriniu, vietinių vadinamu coco de mer, būtų nesaldu. Šie riešutai, augantys tik Seišeliuose, sveria apie 20 kilogramų ir yra išskirtinės formos: ją dažniausiai rasite įamžintą ir vietiniuose suvenyruose. Taktiškai ją galima vadinti širdies forma, o kalbant ne taip subtiliai – ji labai primena užpakalį.

Net vandenyne žmonių netyko jokie pavojai. „Pirmą kartą gyvenime tiek daug laiko praleidau vandenyje, – savimi stebisi Orijus. – Nemoku plaukti, tad kokie nors atlantai visai netraukia: didelės bangos, šaltas vanduo... O Seišelių vanduo tobulas: žydras, šiltas kaip arbata, banguojantis kaip tik tiek, kiek reikia.“ „Šiltesnio vandens niekur nesu mačiusi, gali mirkti dieną ir naktį – nebus gana, – tikina Jurga. – Mačiau šeimą, kuri savo vaikų nesugebėjo išvilioti iš vandens ir maitino juos besimaudančius.“ Tiesa, „7 South“ darbuotojai užsimena, kad toji tobulybė būdinga pavasario mėnesiams, kurie ir yra geriausias metas vykti į Seišelius. Birželį ir liepą vandenyne labai vėjuota, kyla didžiulės bangos – net tarp salų kursuojantys keltai tampa tikru išbandymu. Bet keliautojai vis tiek vyksta ir vasarą, ypač – jaunavedžiai: Seišelių paplūdimiuose rengiama daugybė vestuvių ir praleidžiama daugybė medaus mėnesių.

Vietos žmonės, tamsaus gymio kreolai, – kuklūs, bet draugiški. „Seišeliuose jautiesi jaukiai, saugiai, nekyla dvejonės, ar saugu vaikščioti vakarais“, – tvirtina Rimvydas. Tik įsikalbėjus su vietiniais galima nugirsti, kad didelė vidinė valstybės bėda – narkotikų vartojimas. Ypač į narkotikus linkę vyrai: dėl to šalyje daug skyrybų ir vienišų motinų.

Į turistus vietiniai žvelgia kaip į pajamų šaltinį, bet priima atvira širdimi ir apie visas tautas atsiliepia gerai, išskyrus... kinus. „Lietuvoje įprasta manyti, kad rusų turistai problemiški, bet taip sako tie, kurie nebuvo susidūrę su kinais, – šypteli Rimvydas. – Bent šiek tiek pasiturintys kinai jaučiasi pasaulio valdovais. Jie nemandagūs: braunasi per žmones, stumdosi, į nieką nekreipia dėmesio. Tai nemalonu, bet reikia priimti kaip kitokią kultūrą: jei mes būtume augę šalyje, kur reikia brautis per milijonus žmonių, kad ką nors pasiektum, gal ir mes tokie būtume tapę...“

Maistas Seišeliuose nėra pernelyg egzotiškas: čia susilieja Azijos, Afrikos ir Europos virtuvės, siūloma daug šviežių žuvų ir jūrų gėrybių. „Esu vegetaras ir pradedantis veganas, nemėgstu svogūnų ir česnakų, bet net mano išrankiam pilvui ten buvo tiek skanumynų, kad vis turėjau save stabdyti“, – šypteli Algis. „Įspūdingiausia, ką gyvenime esu valgęs, – šikšnosparnis, ir tai nutiko būtent Seišeliuose, – juokiasi Rimvydas. – Beje, skonis buvo visai neblogas.“

Kam keliautojai nepatartų vykti į Seišelius? „Kažin ar ten verta važiuoti klubų mėgėjams, – gūžteli pečiais Rimvydas. – Ten nėra tiek triukšmingos veiklos, kiek Tailande ar Vietname. Turite mėgti poilsį: paplūdimius, jūrą, karštą orą. Kartais vyresni žmonės privengia važiuoti ten, kur karšta ir drėgna: jiems irgi geriau rinktis ne tropikus.“

O kam jie patartų ten vykti? „Gamtos mylėtojams, – nedvejoja Algis. – Esu matęs daug egzotiškų kraštų, bet Seišeliai įsiminė labiausiai – būtent dėl nesugadintos gamtos ir ramybės. O kokia puiki dviračių transporto idėja La Digo saloje! Neskubėdamas mini dviratį cementu grįstais keliukais ir klausaisi pirmykščio miško, o kiekvienas takas baigiasi smėlio paplūdimiu ir šiltomis švelniomis bangomis.“ „Ten tikrai nereikia vykti žmonėms, kurie dievina asfaltą, – pritaria Orijus. – Seišeliuose tobulai susijungia du priešingi poliai – balti paplūdimiai ir itin žalia gamta. Verta apsilankyti Valée de Mai – UNESCO saugomame atogrąžų miške, kuriame vaikštant neapleidžia jausmas, jog tuoj tuoj iš už palmės išnirs koks dinozauras... Dar į Seišelius būtina nuvykti socialinių tinklų gerbėjams – tai visiškai instagraminė vieta, kiekvienas kampelis tinka fotosesijoms. Jei jums aktualus sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose, vykite į Seišelius – jis tikrai išaugs.“ „Nesutikau nė vieno, kuris ten nebūtų pasidavęs fotografavimo manijai, – juokiasi Jurga. – Norisi viską įamžinti! Taigi į lagaminą įsimeskite ne tik kremą nuo saulės, keletą maudymosi kostiumėlių, bet ir ryškių stambesnių papuošalų – pravers fotografuojantis paplūdimiuose ar džiungles primenančiuose miškuose.“