Žinomų moterų receptas, kaip viską spėti: „Čia ir dabar“
Šiais laikais, kai darbas veja darbą ir daug gimusių idėjų realizuojama vienu metu, kūryba užsiėmę žmonės sau nebeskiria laiko, tačiau tuo didžiuojasi. Žinomos LRT TELEVIZIJOS moterys Edita Mildažytė ir Zita Kelmickaitė šio šeštadienio „Stiliuje“ dalinsis gyvenimo ir kūrybos įžvalgomis bei atskleis, kaip spėja suktis darbų sūkuryje.
Žurnalistė Edita Mildažytė sako, kad dabartinis jos gyvenimas būtent taip ir klostosi. „Tiesiog imu ir darau, bet pirmiausia imuosi pačių nemaloniausių darbų, nuryju tą varlę, ir po to lieka lengvesni užsiėmimai. Svarbiausia – geras planavimas“, – sako E. Mildažytė, vienu ypu kurianti kelis televizijos projektus, dokumentinius filmus ir laidas.
Naujausias jos TV istorinės dokumentikos projektas „Lietuvos kolumbai“, skirtas Valstybės 100-mečiui, jau artėja į pabaigą. „Iš tiesų, kai pradėjau, dirbau metus, tačiau ruošiausi daugybę. O kai pradėjau, teko ir pabaigti, jau buvo pasirašytas kontraktas, nebuvo kur dėtis. Ar pavargstu, ar išsenku? Taip. Bet atsistatau labai greitai. Krentu, išmiegu parą ir vėl kaip nauja“, – tikina Edita, prisipažįstanti esanti punktuali, atsakinga ir ištęsinti duotą žodį: „Jei pasakiau, padarysiu, sustabdyti gali tik liga ar mirtis.“
Panašiu ritmu gyvena ir kita LRT garsenybė Zita Kelmickaitė. „Jokių vėlavimų, jokių atidėliojimų, viskas čia ir dabar, ir viskas iš karto. Kam dėlioti grafikus, kai tam yra galva, jei ką pamiršiu, kiti paskambins ir primins“, – juokiasi Z. Kelmickaitė, grojanti abiem rankomis televizijoje, radijuje ir dar sugebanti plaukioti Nemunu bei dalyvauti muzikinių projektų vertinimo komisijose. Be to, aktyvus gyvenimo būdas padeda akimirksniu kurti genialias idėjas: „Visada buvau tokia, mano toks gyvenimo būdas. Jei reikėdavo rašyti straipsnį, į biblioteką neidavau, spengianti tyla neįkvepia manęs, einu tarp žmonių, į šurmulį, o galva verda. Vaikštau tol, kol galvoj susideda visas straipsnis, paskui tik sėdu ir surašau.“
Zita neslepia atsigaunanti tik bendraudama su žmonėmis.
„Kai man blogai, einu į turgų, į žmones. Man bendravimas yra džiaugsmas. Tik nuo žmogaus gali pasikrauti energijos, pabendrauti, pažiūrėti į akis“, – atvirauja Zita, iš savo gerbėjų iki šiol gaunanti ranka rašytų laiškų ir mielai jiems atsakanti.
Z. Kelmickaitė teigia netikinti, kad kada nors gulės ant jūros kranto nieko neveikdama, tik klausydama žuvėdrų klyksmų. „Tik galvoju, duok, Dievuli, sveikatos, kad netektų niekam būti našta. Ir kad nuo nieko priklausyt nereikėtų, kad turėtum malonų užsiėmimą ir proto suprasti – kada gali dirbti, o kada jau užtenka“, – atvirai dėsto Zita, tikinti, kad skvarbaus proto ir suplanuotų darbų jai užteks dar penkiasdešimčiai metų.