Žinomos moterys – apie kovą su krūties vėžiu: „Anksčiau apie tai kalbėti būdavo gėda“

Kovą su krūties vėžiu išgyvenusi rašytoja Erika Umbrasaitė džiaugiasi Dianos drąsa apie savo patirtį prabilti garsiai – anot jos, kuo daugiau mes apie tai šnekame, tuo mažiau tabu lieka. 

„Tokie žingsniai, kaip Angelinos Jolie, kaip Dianos Vapsvės parodo, kad jeigu reikia gelbėti gyvybę – turime imtis visų priemonių. Mes negalime su tuo žaisti ir sakyti: „Aš nesidarysiu chemijos, nes man nuslinks plaukai“. Tačiau ką reiškia plaukai versus gyvybė? „Ne, daktare, nedarykite man mastektomijos, padarykite tik mažą pjūvį, nes aš noriu būti seksuali ir graži“. Bet seksuali ir graži tu būsi gal tris metus, nes vėžys gali atsinaujinti. Su agresyviu priešu reikia kovoti radikaliomis priemonėmis“, – teigė E. Umbrasaitė ir pridėjo, kad krūties praradimas, tuo metu, kai jai teko kovoti su klastinga liga ją jaudino mažiausiai: – „Daktarui aš pasakiau, kad darytų viską, kas tuo metu jam atrodo geriausia. Iš pradžių man padarė krūtis tausojančią operaciją, nes atrodė, kad mano vėžys nėra agresyvus. O po to teko iškęsti mastektomiją ir aš nė kiek dėl to nepergyvenau. Mane mažiausiai jaudino tai, kad aš prarandu krūtį. Labiau mane jaudino faktas, kad aš galiu prarasti gyvybę“.

Rašytoja taip pat pastebėjo, kad sergančios moterys užsienyje elgiasi kur kas drąsiau – mat Lietuvoje vargu ar pastebėsime moterį plika galva išdidžiai žengiančia gatve.

„Užsienyje moterys per daug nedramatizuoja savo krūties netekimo. Prisimenu, kad į mane net daktaras kreivai pasižiūrėjo, kai aš pareiškiau, kad nenoriu atstatomosios krūties operacijos, nes nebenoriu daugiau laiko praleisti ligoninėse. Jis man pareiškė: „Vaikeli, ką tu darai? Tave vyras paliks“. Aš jam atsakiau, kad jeigu dėl to mane paliks vyras – man tokio vyro nereikia. Ir iš tiesų esu prisižiūrėjusi dramų, kad vyrai moteris palieka, kai jos suserga, ar netenka krūties. Reakcijų yra visokių, bet mes privalome save edukuoti, būti sąmoningiems ir suprasti, kad gyvenimas yra ne vien rožių žiedlapiai ir šampano vonios. Gyvenimas turi labai daug grimasų“, – sakė menininkė.

Pasak Erikos, dėl viešų kalbėjimų, nuotraukų, kuriose vaizduojami onkologinėmis ligomis sergantys žmonės demonstravimo mes tapome kur kas laisvesni.

„Jeigu tu žmogui rodai tik gražius dalykus, jis linksi tik gražiems paveikslėliams. Tačiau jeigu mes vaizduosime moteris plikomis galvomis – tai taps normalu. Aš labai nemėgau nešioti peruko. Man jis labai netiko, aš atrodžiau, kaip transvestitas iš Los Andželo. Jis labai griaužė, man buvo nepatogu. Vienu žodžiu, tragedija. Gatvėje aš vaikščiodavau su kepurytėmis, namie – plika galva. Mano vyras šiuo atveju buvo labai sąmoningas, tačiau iš artimų žmonių esu gavus daug pastabų, kad prie vyro plika galva aš nevaikštinėčiau. Žmonės daro labai didžiulę klaidą gailėdami sergančių, bet jie jų gaili ne empatiškai, o galvodami: „Man tavęs gaila, bet ačiū Dievui, tai nutiko ne man“. Maždaug: „Nekišk tos savo ligos mus taip labai į akis. Mes nenorime to matyti“. Tačiau kada liga tave nugali? Ne tada, kuomet tu susergi, o tada, kai nustoji gyventi. Kai tu pradedi bijoti eiti į gatvę, nes esi plika. Kai bijai eiti į koncertą, nes esi plika. Kai negali eiti maudytis, nes tavo krūtys nėra vienodos. Kai pradedi bijoti pasirodyti netobula. Liga išmoko mus parodyti savo silpnumą ir netobulumą. Šiais laikais, kai visi tokie faini, laimingi ir instagraminiai – D. Vapsvės drąsus žingsnis parodyti, kad padariau tai, nes norėjau išsigelbėti ir kad tame nėra jokios tragedijos yra labai svarbus, nes mes visi esame labai pažeidžiami ir netobuli. Mus reikia tokius ir pamilti“, – kalbėjo E. Umbrasaitė.

Fondo „Mamų unija“ vadovė, fotografė Eglė Mėlinauskienė pritaria – kuo daugiau viešai šnekama apie susirgimus – tuo daugiau moterų susirūpina savo sveikata.

„Aš viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjau kalbėti apie kovą su liga, todėl suprantu, kad po tokių prisipažinimų sulauki daugybės kritikos ir pamokymų. Tai yra svarbus žingsnis. Ne dėl savęs, bet dėl kitų. Dėl tų, kurios serga, kurios bijo prasitarti, kurios nežino, kaip elgtis, kurias reikia padrąsinti. Ir dėl tų, kurios dar susirgs. Manau, kad ir visuomenei labai svarbu suprasti, kad vėžys – nėra susijęs tik su mirtimi. Iš patirties žinau, kad viešai apie tai prabilti yra labai sunku, nes tu savotiškai apsinuogini – juk tai susiję ir su fiziniais defektais, ir kančia, ir skausmu. Pradėjusi apie tai kalbėti aš sulaukiau labai daug neigiamos reakcijos iš artimų žmonių, giminės rato. Tačiau mano atvejis buvo prieš 19 metų. Tuo metu apie tai beveik niekas nekalbėjo. Aš sulaukiau gana užgaulių replikų. Dabar matau, kad visuomenė tapo laisvesnė ir aš labai sveikinu tai, ką daro Diana“, – sakė E. Mėliniauskienė.

Žinoma visuomenės veikėja prisipažino, kad tuo metu, kai pati susidūrė su liga – jokios lengvai prieinamos informacijos apie krūties vėžį nebuvo – būtent šis faktorius ją paskatino apie tai prabilti viešai.

„Visas šitas dalykas yra susijęs su moters grožiu, su moteriškumu. Ir kai yra pats moters grožio žydėjimas – prabilti apie tai, kad neturi krūties yra labai drąsu. Anksčiau niekas apie tai nekalbėjo ir baisiausia buvo informacijos stygius, nežinojimas, kas bus rytoj, kaip reikės gyventi. Aš labai norėjau, kad tos moterys, kurios serga, ar kurios dar susirgs žinotų, ką reikia daryti, kad tai nėra gėdinga, nėra baisu. Tuo metu aš girdėjau įvairių istorijų, kad vyrai palieka moteris dėl tokių operacijų. Tada nebuvo „Facebook“, nebuvo jokių socialinių tinklų. Dabar yra atviri forumai, kuriuose moterys atvirai šneka apie vėžį, apie krūties vėžį ir visus kitus negalavimus. Moterys juose dalijasi savo patirtimi, istorijomis – šiuo metu viskas yra kur kas paprasčiau ir aš labai dėl to džiaugiuosi“, – kalbėjo E. Mėliniauskienė.

Iniciatyvos „Nedelsk“ direktorė Agnė Zuokienė džiaugiasi, kad nuo to laiko, kai prieš 17 metų įsikūrė organizacija „Nedelsk“ – mirtingumo nuo krūties vėžio rodikliai Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Anot jos, dabar vėžys atrandamas labai ankstyvose stadijose.

„Per paskutinius 17 metų, kai dirbau „Nedelsk“ – pagal vėžio išgyveninamumą Europoje, iš 43 vietos mes pakilome į 10. Ir tam, kad moterys ateitų pasitikrinti mums nebereikia jokių baisių istorijų. Aš manau, kad gąsdinančios istorijos yra kenksmingos. Juk net ir aš, tiek metų dirbdama šioje srityje – neturiu laimingo bilieto ir lygiai taip pat galiu susirgti krūties vėžiu. Niekas pasaulyje nežino, kuri moteris ir kodėl gali susirgti šia liga. Niekas neturi atsakymo, kas tuo metu nutinka jos organizme. Niekas negali pasakyti, kas yra tas pirmasis impulsas, dėl kurio moteris suserga. Tačiau ką mes galime padaryti – ligą konstatuoti kuo ankstyvesnėje stadijoje. Tuomet, kai moteris dar net negali nujausti, kad ji turi vėžį. Ir nors išgyveninamumo rodikliai žymiai pagerėjo – vardiklis išlieka tas pats. Kas 100-ame moterų randamas vienas vėžio atvejis“, – pasakojo A. Zuokienė.

Agnė džiaugiasi, kad per tuos 17 metų jai, kartu su komanda pavyko pakeisti ne tik išgyveninamumo rodiklius, bet ir visuomenės požiūrį į sergančias moteris.

„Buvo laikas kuomet buvo gėda sirgti. Buvo laikas, kuomet rodydavo pirštais ir sakydavo: „To Petro žmona be papų“. Dabar taip tikrai nėra – jeigu šiandien aš savo „Facebook“ paskyroje paprašyčiau: „Mielosios, kurios sergate vėžiu – užsižymėkite“. Tą pačią sekundę gaučiau kelis šimtus, ar kelis tūkstančius moterų žinučių. Šiandien moterys drąsiai apie tai kalba – prisipažinti, kad sergi krūties vėžiu yra nebegėda.

Anksčiau moterys sakydavo: „Viešpatie, kodėl man ne kokio skrandžio vėžys?“. Aš joms atsakydavau, kad skrandžio vėžys šimtą kartų blogiau nei krūties vėžys, o jos vis kartodavo, kad joms gėda, dėl to, kad serga būtent krūties vėžiu. Mes, moterys, šią ligą priimame labai intymiai. Tačiau manau, kad jau išaugome šitą istoriją. Šiandien taip stipriai nebegalvojame, kad jeigu neturiu krūties – esu pusiau moteris. Ir vyrai šiandien yra milijoną kartų supratingesni. Lyginant su tuo, kad buvo prieš dešimt ar penkiolika metų.

Mums pavyko pakeisti daugybę dalykų, ne tik išgyveninamumo statistiką. Mums pavyko pakeisti požiūrį ir tai yra svarbiausia. Krūties vėžys – vienas geresnių vėžių. Aš noriu pasveikinti visas, kurios susirgo krūties vėžiu ir pasakyti – ačiū Dievui, kad tai ne kasos vėžys, nuo kurio mirė Steve‘as Jobsas, Luciano Pavarotti. Juk jie turėjo visas galimybes kovoti su liga – tiek finansines, tiek medicinines. Na, o jeigu tu gavai krūties vėžį – išgyvensi. Jeigu reikės – aš padėsiu. Visą laiką palaikysiu už rankos. Visas“, – jautriai kalbėjo A. Zuokienė.