Zita Kelmickaitė: trūksta noro dainuoti ir šokti iki paryčių
„Linksminimasis yra ne tik pasyvus klausymasis. Šiandien jauni žmonės nebeturi tos jėgos linksmintis: nebėra noro patiems dainuoti ar šokti iki paryčių. To trūksta“, – naujienų portalui LRT.lt sako etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė, linkėdama lietuviams per šventes daugiau atvirumo, nuoširdumo ir noro linksmintis.
– Kas, Jūsų manymu, yra šventė?
– Bet kuri šventė yra šventimas ir šventumas. Tai yra ypatinga minutė, akimirka ar valanda. Šventei reikia pasiruošti. Žmogus negali ateiti su mėšlinais batais. Jis jau turi būti apsirengęs šventiškai, nekasdieniškai. Jis turi būti pasirengęs tam veiksmui, kuris vyksta šventėje. Juk šventė nebūtinai turi būti triukšmas ar fejerverkai. Šventė man yra žingsnis nuo kasdienybės.
Kalėdos ir Kūčios yra mūsų didžioji šventė. Ji yra unikali tuo, kad žmogus ateina ne į triukšmingą aplinką, o prie šeimos stalo. Prie Kūčių stalo niekas labai neklegėdavo. Visi žinodavo, kokius veiksmus reikia atlikti. Būtent Kūčių vakarą žmonės susėda, ir atsitinka vienas pagrindinis dalykas – tėvas visiems padalina kalėdaitį. O mama yra ta geroji fėja, kuri viską gamina.
Kitas veiksmas, kuris yra ypatingas Kūčių vakarienės metu – atsiprašymas. Kokia yra graži tradicija, kai tu visų savo šeimos narių akivaizdoje atsiprašai. Tai yra šeimos žmonių atsivėrimo vakarienė.
– Ar Kūčios Jums yra didesnė šventė nei Kalėdos?
– Be abejo. Kalėdos jau yra įprastinis veiksmas: galima eiti į svečius, pečiuje žmonės kepdavo kumpį ar žąsį, skaniai pavalgydavo, visi vaikai išklegėdavo į lauką, lipdydavo sniego senius. Be to, giminės suvažiuodavo. Šiandien mes praradome tą tradiciją. Kur dabar žmonės eina: į gerą klubą, koncertą... Tradicija transformuojasi ir praranda savo sakralumą.
– Ar lietuviai yra paniurėliai, kurie nemoka švęsti?
– Lietuviai yra santūrūs. Mes negalime švęsti taip, kaip švenčia, tarkime, Lotynų Amerikos žmonės.
Pavyzdžiui, Austrijoje, Amerikoje ar Kanadoje prieš Kalėdas žmonės perka brangius bilietus į operą, nes jiems tai yra ypatingas, šventiškas išvažiavimas. Ko nors specialiai paskanauja, atsigeria kokio nors ypatingo šampano.
O mes esame niurnėtojai. Aš buvau šventėje su Amerikos lietuviais. Tiems žmonėms buvo gerokai daugiau nei 70 metų. Ir vienas dalykas mane nustebino ir leido suprasti, kad esu ne lietuvių kompanijoje. Jie visi kalbėjo, kur plauks buriuoti, kur ir ką švęs, į kokį restoraną eis. Jie visi – žingeidūs. Ir staiga prie manęs priėjo kita lietuvė [iš Lietuvos]. Ji iškart manęs paklausė, kaip mano sąnariai, ar neskauda, kokias tabletes geriu, ar tikrinuosi kaulų tankį. Amerikos lietuviai neteko amo, nes apie tokius dalykus jie nekalba...
Sakoma, kad mes nemokame džiūgauti taip, kaip žmonės džiūgauja, tarkime, Rio de Ženeire. Ir nesisielokime dėl to: toks yra mūsų temperamentas. Mūsų džiugesys yra santūresnis.
– Ką Jūs pati veikiate per Kalėdas?
– Pirmiausia miegu iki apalpimo. Tai yra diena, kai neturi niekur skubėti. Man labai patinka naktinės Kūčių pamaldos. Vilniuje Bernardinų bažnyčioje būna tiek daug jaunimo, visi džiaugiasi, susineša įvairių lauknešėlių. Vakarojimas būna labai smagus. O Kalėdos yra šventimo diena. Žmonės tą dieną mėgsta vaikščioti, nori būti prie eglutės ir pan.
– Kaip Jūs palinkėtumėte lietuviams švęsti?
– Aš palinkėčiau atvirumo. Atvirų akių, atvirų širdžių ir norėti linksmintis. Linksminimasis yra ne tik pasyvus klausymasis. Šiandien jauni žmonės nebeturi tos jėgos linksmintis: nebėra noro patiems dainuoti ar šokti iki paryčių. To trūksta.