Žiūrovai tampa kūrėjais – „Posesijos obsesija“ grįžta

Vokiečių meninio kolektyvo „She she pop“ ir lietuvių menininkų – rašytojo Rimanto Kmitos, kino režisieriaus Miko Žukausko bei architekto Jono Žukausko – sukurtas kolektyvinis monologas šimtu procentų priklauso nuo atėjusių žiūrovų – jei niekas nenori skaityti ekrane rodomo teksto, salėje vyrauja tyla. Visgi, norinčių skaityti ir pažiūrėti, kur nuves ekrane rodomas tekstas, atsiranda. Ir žiūrovai čia jau nebe žiūrovai, o greičiau dalyviai, skaitytojai, net bendraautoriai. Aktorių šiame renginyje nėra.

Tekstas skirstomas pagal įvairias socialines grupes – skaityti ekrane rodomus žodžius kviečiami tai studentai, tai vienišos mamos, tai idealistai, skeptikai, paskolą būstui turintys arba jį nuomuojantys žmonės ir pan. Prabilęs žmogus kitiems atskleidžia, kuriai socialiniai grupei priklauso. Tačiau galima prisiimti ir ne savo vaidmenis, žaisti, apsimesti. Skaitymuose Vilniuje, neatsiradus pensininkų, jų tekstą pakeitę balsus skaitė jauni žmonės. Skaitymas išlaisvina kūrybiškumą, kuria bendrystės jausmą, skatina susimąstyti apie tai, su kuo tapatiniesi. Tad jis tuo sėkmingesnis, kuo daugiau žmonių ir iš kuo įvairesnių sluoksnių susiburia.

„Siekiant kurti bendruomenę ir kuo geriau atskleisti šį kūrinį jame turi dalyvauti daug žmonių. Norime sukviesti kuo įvairesnius lankytojus, būtent dėl to papildomi „Posesijos obsesijos“ rodymai bus nemokami ir prieinami visiems“ – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.

Beje, organizatoriai primena, kad dalyvauti yra kiekvieno pasirinkimas – galima ir garsiai neskaityti, tik stebėti bei klausyti. Galima atmesti vaidybą ir prabilti tik ties tais teiginiais, su kuriais besąlygiškai sutinki, būti sąžiningu prieš save.

Visgi Vilniuje vykusiuose renginiuose žmonės taip įsijautė, kad buvo perskaityta viskas ir labai išraiškingai. Renginys gerą įspūdį paliko ir teatro kritikui Vaidui Jauniškiui: „Čia aktoriais visai neprimygtinai tampa visi žiūrovai. Net ne aktoriais, o savimi ir veikėjais tikrame pasaulyje. Šis spektaklis, o tiksliau, vakaras, yra tarsi pirmoji demokratijos pamoka: išdrįsti garsiai perskaityti tekstą reiškia ir pasakyti, kas tu esi. Arba prisiimti kito statusą, įlįsti į jo kailį. O tada jau suprasti ir jį, ir bendrą situaciją. Tai pamoka, kaip mes kasdien sprendžiame nesudėtingus mūsų buvimo čia klausimus.“

„Posesijos obsesijos“ aptarimą „Versmės“ festivalyje moderavo scenaristas ir režisierius Karolis Kaupinis. Paklausus kam, jo nuomone, skirtas šis renginys, Karolis sako: „Žmogui, kuris jaučiasi niekas. Kurį kankina neteisybės jausmas. Kuris prabilti bijo, nes bijo, kad be jo daugiau niekas nešnekės. Čia šnekės. Gal todėl iš spektaklio išeini su kiek padidėjusia drąsa pasakyti kažką pirmas. Kažką, ką visi žino, bet visi kolektyviai tyli. Kažką, kas nuskambėtų choru, jei tik atsirastų pirmas, tada antras, ir tada trečias. Spektaklis, kuris primena, kaip malonu kartais fiziškai pajausti bendrumą. Kuris primena vienišam žmogui, kad įmanomas bendrumo jausmas be prievartos tapti kvailos minios dalimi.“