Živilė Balčiūnaitė: „Dabar man – lengvos atostogos, todėl gyvenu pagal Emilijos ritmą“
Atrodo, dar ką tik virė aistros dėl maratonininkės Živilės Balčiūnaitės (33) dopingo istorijos. O šiandien visa tai – jau praeitis. Praėjo dveji metai, priverstinę pauzę sporte Živilė išnaudojo motinystei ir vėl ramiai grįžo į bėgimo trasą. Per tą laiką kai kas pasikeitė: jai kasdien tenka derinti savo ir Emilijos (1 m. 2 mėn.) gyvenimo ritmą.
Tariantis dėl pokalbio buvo keista girdėti, kad jūsų dienos ritmas priklauso ne nuo treniruočių grafiko, o nuo dukters...
Dabar man – lengvos atostogos, todėl gyvenu pagal Emilijos ritmą. O kai rimtai treniruojuosi, mudvi derinamės: kai ji atsikelia, greitai susiruošiu ir lekiu į treniruotę, dukra lieka namuose su tėčiu, mano mama ar jos seserimi. Kartais pagelbsti draugės.
Jau spėjote dalyvauti dvejose varžybose. Kaip jautėtės palikusi dukrą namuose?
Parai, kai važiavau į Lenkiją, – pusė bėdos, o kai savaitei skridau į Japoniją, buvo liūdnoka. Lyg nujausdama Emilija manęs nenorėjo išleisti, atsisveikindama apsikabino, pradėjo verkti. Tas dienas su ja bendravau skaipu. Mane pamačiusi kompiuterio ekrane, iš karto suvokė, kad tai mama. Buvo tokia laiminga! Po keturiasdešimt minučių kasdien kalbėdavomės. Ji viena sėdėdavo prie kompiuterio, net jo klaviatūros neliesdavo, tik labai čiupinėdavo monitorių – vis bandydavo paliesti mamą...
Išsiskirti savaitei – nieko baisaus, bet ilgesniam laikui nenorėčiau jos palikti. Jei žiemą teks porai mėnesių važiuoti į treniruočių stovyklą užsienyje, norėčiau, jog kartu vyktų ir dukra su kuo nors iš namiškių, kad ją padėtų prižiūrėti.
Važiuodama į tolimą kelionę gal vežėtės ką nors, kas primintų mažąją?
Nesu sentimentali. Vaiko ar šeimos nuotraukos neturiu nei telefono, nei kompiuterio ekrane. Jei žmogus gyvas – kam jo atvaizdą nešiotis? Naudojantis šių laikų technologijomis juk galima susisiekti, vienam kitą pamatyti bet kuriame pasaulio krašte.
Kokia esate mama?
Lekianti. Visą dieną sukuosi kaip bitė. Kai dvi treniruotės – sunku. Iš ryto atsikėlusi greitai apsikrapštau ir bėgu. Po treniruotės grįžusi namus apkuopiu, truputį atsikvepiu ir – vėl mankštintis. Buitiniai rūpesčiai tarp treniruočių prablaško... Dabar, kai tik viena treniruotė per dieną, išsimiegame abi, išsivartome, pasitreniravusi vėl tinginiauju, į lauką su Emilija išeinu.
Esate patenkinta pirmaisiais startais po pauzės?
Lenkijoje bėgau pusmaratonį – rezultatu esu patenkinta (ji užėmė pirmąją vietą – red. past.). O Jokohamos maratone atbėgau penkiolikta. Manau, kad pasirodžiau nekaip... Japonijoje nesusikalbėjome su treneriu. Buvau numačiusi vienokį savo bėgimo tempą, o jis liepė lygiuotis į lyderes. Tačiau tądien jos man buvo per greitos – dešimtame kilometre paleidau. Dvejus metus rimtai nesportavus, nebėgus maratono, reikia realiai vertinti, ką organizmas gali. Dabar šiek tiek atsikvėpsiu ir vėl kibsiu į rimtas treniruotes. Tikriausiai vėl dalyvausiu kokiame nors maratone Japonijoje.
Po pertraukos stojant prie starto linijos jaudulio daugiau?
Prieš startą Japonijoje, neslėpsiu, jaudinausi. O visa kita – tas pats. Išeinu bėgti pasiruošusi, susitvarkiusi, kaip kiti žmonės eina į kasdienį darbą: nusiprausi, išsivalai dantis, moteriškai pasigražini.
Tuos metus, kai negalėjote dalyvauti varžybose, nebuvo psichologiškai sunku prisiversti treniruotis?
Visada treniruojuosi sąžiningai – juk žinau, kad simuliuodama apgausiu tik save. Žinau, kad yra žodis „reikia“, o daugiau stengiuosi nesigilinti. Visada sportuoju noriai. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, užeina banga, kai viskas atsibosta. Tačiau apskritai man bėgimas – ir mėgstamas darbas, ir laisvalaikis. Be sporto negaliu. Jei nepajudu, prastai jaučiuosi. Ir laukdamasi dukters bėgiojau iki paskutiniosios. Bandžiau ilsėtis, gulėti lovoje – pradėjo durti širdį. Gydytojai liepė nejuokauti – patarė gyventi taip pat, kaip anksčiau, tik sportuoti su protu.
Noriu patekti į Rio de Žaneiro olimpiadą ir joje vėl garsinti Lietuvą. Toks dabar mano tikslas.
Nejaugi silpnumo akimirką nekilo minčių į visa tai spjauti: auginti vaikus, būti paprastu žmogumi?
Vaikus galima auginti ir sportuojant. Aišku, jei jie gero būdo, neužsispyrę. Dukrą stengiausi nuo mažumės lenkti, kad jos ir mano dienos režimas būtų panašus. Buvo momentas, kai ji bandė keltis aštuntą ryto. Porą dienų ir aš su ja sykiu iš lovos kilau. Tačiau esu tikra „pelėda“ – taip anksti pakirdusi būdavau nedarbinga. Vieną rytą jai pasakiau: „Daryk, vaikeli, ką nori, o mamytė miegos.“ Kelis sykius kartu su Emilija nesikėliau – pamatė, kad nieko nebus ir pradėjo miegoti ilgiau. Dukrai tiesiog nenusileidau, nes man ir sportuoti, ir iki šiol pačiai ją maitinti nelengva.
Gal planuose yra ir antra atžala?
Tai kad ir šita ekspromtu sugalvota (juokiasi). Matyt, vienur mane nubaudė, kitur iš pirmo karto davė laimę...
Dėl šeimos atsisakytumėte sporto?
Dėl vaikų – taip. Dėl kitų šeimos narių – turbūt ne. Tačiau Emilija kol kas nereikalauja, kad mesčiau sportą. Jai labai juokinga, kai man sunku. Kai vasarą kartais aš per treniruotę bėgdavau, vyras mane lydėdavo dviračiu, dukrą įsisodinęs į kėdutę. Tai ji ir pamiegodavo, ir mane pagaudydavo. Turėdavo pramogą.
Jei jau grįžote į didįjį sportą, turite ir ambicijų ko nors jame siekti?
Noriu patekti į Rio de Žaneiro olimpiadą ir joje vėl garsinti Lietuvą. Toks dabar mano tikslas. Laiko įsibėgėti dar turiu. Tačiau žinau ir tai, kad jis bėga labai greitai. Atrodo, dar ką tik vaikų neturėjome, o dabar dukra jau paaugusi, aš vėl sportuoju. Ir kai pradėjau ruoštis pirmajam po pertraukos maratonui, atrodė, kad laiko iki jo – marios. Net nepajutau, kaip ta diena atėjo, kai reikėjo stoti prie starto linijos.