Živilė Kropaitė-Basiulė gimtadienį pasitiko ligoninėje: iš palatos – tiesiai į renginį
Praėjusį savaitgalį žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė 38-ajį gimtadienį pasitiko su dukra ligoninėje. Maža to, tiesiai iš ten ji vyko į renginį, kur Živilei teko svarbus moderatorės vaidmuo. Apie kitokį gimtadienį ji papasakojo savo sekėjams.
Živilė Kropaitė-Basiulė savo feisbuke papasakojo apie ne itin linksmą 38-ajį gimtadienį. Įrašu žurnalistė sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
„Nėr, sakykime, labai linksmas mano gimtadienis.
Pirmoje iš nuotraukų – dukrutė, su kuria šeštadienį nugulėm į ligoninę, antroje – nežmoniško dydžio rožės, kurias „European Startup Village Alliance“ moderavimo dienos pabaigoje gimtadienio proga įteikė organizatoriai.
Dar niekad gyvenime nesu gavus tokios puokštės, ir niekad gyvenime su vaiku nebuvau gulėjusi ligoninėje.
Po pusiau nemiegotų parų šįryt palatos „prieangyje“ tyliai išsifenavau plaukus, kad nieko negirdėtų gretimose palatose gulintys vaikučiukai, ir išsėlinau Rotušėn, kur kalbinau komisarę, du ministrus ir dešimtis žmonių, kurie nenutuokė manų kontekstų.
Nesakau, kad tai labai sunkus gyvenimas – niekad taip jau ir nebesakysiu, matydama vaizdus iš Rusijos užpultos Ukrainos, kur tėvų nebeturintys vaikai vienas kitą slepia griuvėsiuose.
Ir turbūt jis tiesiog atspindi bei atitinka mane — su vaikais noriu būt kiek galiu: miegoti vienoje lovoje, žindyti juos iki „per ilgai“, myluot ir nešiot kiek nebepajėgia rankos. O tada, kai galiu, – dirbti, nes darbą aš myliu ir stengiuos į jį sudėt visas nuoširdžiausias savo pastangas, visą sukauptą patirtį ir visą savo profesinę širdį.
Ačiū mano šeimai, kad suteikia galimybę būti savimi – žinau, kad sunku, bet suteikdami šansą dirbti net ir „tradiciškai moterims nepriimtinomis aplinkybėmis“ jūs darote mane laimingą ir ženkliai prisidedate prie moterų ir vyrų lygybės rodiklių gerinimo. Vyrui Liudui, močiutėms Valdai ir Birutei, seneliams Vytui ir Arvydui. Net ir (vaikų) promočiutei Onai, kurios pamokymai atrodo pertekliniai, bet be proto džiaugiuosi, kad juos tebegirdžiu“, – savo istoriją padėkomis pabaigė Živilė Kropaitė-Basiulė.