Žmogaus elgsenos ekspertas Romualdas Mačiulis: ką (pra)laimi geros mergaitės?

Kodėl kai kurios moterys taip stengiasi būti patogios savo partneriui? Galbūt tai – patikimas būdas išsaugoti santykius?

Pats žmogus gali būti sau primetęs šitą būdą kaip teisingą. Moteris stengiasi būti vienpusė, nes taip elgėsi mama, tėvas, močiutė. Pavyzdžiui, mergaitė mamą matė švelnią ir besistengiančią. Tai yra bandymas būti panašiai, nors mama iš tikrųjų buvo palaikanti ir nepalaikanti, gera ir bloga, linksma ir liūdna. Vaikas turi asmeninę vertybių sistemą ir vertina realybę ne objektyviai, o per savo prizmę. Jei atitinkamai gimdytojos elgesio momentai sutapo, mergaitei gali atrodyti, kad mama davė daugiau palaikymo negu pasipriešinimo. Galbūt įtikima, kad tai yra sėkmingas modelis: kai mama elgiasi, kaip tėvui patogu, šeimoje ramu. Priešingu atveju kyla konfliktas, o konfliktas yra blogai.

Taip dar vaikystėje ima formuotis klaidingas elgesio modelis?

Kitas variantas. Mergaitė vertina, kad mama tėvo nepalaikė, nerodė jausmų, ir sako, kad bus kitokia, – tai jau mamos žeminimas ir nuvertinimas. Juk mama kiek nedavė, tiek davė kita forma, kurios vaikas nematė ir neatpažino. Galbūt nepalaikydavo tėvo verslo reikaluose, nes jai svarbus saugumas, o verslas yra rizika.

Tai iškreiptas vaizdas iš vaikystės ir šią emocinę įtampą galima įveikti.

Papasakokite, kaip dažniausiai elgiasi žemą savivertę turinčios moterys?

Automatiškai aukštinamas partneris ir bijoma jį prarasti. Tada santykiai neturi pusiausvyros ir moteris nemato, ką įneša į juos. Tokiu ekstra rūpesčiu ir perdėtu dėmesiu lyg bando kompensuoti savo vidinį trūkumą. O jeigu ta juodoji skylė labai didelė ir niekada neužsipildo? Tokios moters draugės irgi nemato viso vaizdo, nemato, kaip ji nepalaiko ir nesirūpina savo vyru. Gal rūpinasi fiziškai ar finansiškai, o jam, pavyzdžiui, svarbus dvasingumas. Kalti į kaktą, jeigu to reikia, irgi yra rūpestis: „Pabusk, brangusis, tu degraduoji, gal tau reikia darbą susirast?“

Užuot tai pasakiusi ar išsirėkusi, moteris kantriai linksi pritardama savo vyrui...

Ji neleis sau tam tikrų išraiškos formų, jei manys, kad šios yra blogos, kad tų savybių demonstravimas kaip nors labiau pakenks partneriui. Tačiau yra noras užvažiuoti, aprėkti – galbūt čia kaip tik tai, ko reikia. Partneris, pats negalėdamas atlikti tam tikrų dalykų ir savęs įgalinti, provokuoja, kad jį aprėktų, o moteris vis susilaiko. Tai kenkia sveikatai ir santykiams, o jai atrodo, kad padeda. Jeigu moteris rodys per didelį palaikymą, pradės trūkti įtampos ir ši turės iš kažkur atsirasti. Tada vyras susiras tokią moterį, kuri jį siuntinės, ir taip įneš reikiamą pusiausvyrą į šių trijų žmonių santykius. Dar viskas gali vykti santykių viduje: vyras namo grįš girtas.

Vadinasi, toks nesubalansuotas moters palaikymas provokuos tik šiurkštesnį partnerio elgesį?

Vienos tokios klientės vyras pradėjo lošti, nes nerado kito būdo įnešti reikiamos agresijos. Bandymas nuo tos agresijos pabėgti ją ir kuria – gavėjas ir kūrėjas yra tas pats asmuo. Diktatoriaus neatsiranda ten, kur žmonės save įgalina. Smurtas šeimoje neatsiranda ten, kur jis neprovokuojamas, o taip dažnai vyksta dėl kaltės, gėdos ir savęs neįgalinimo, negalėjimo pabusti. Deja, moteris kartais nesupranta, kas vyksta, ir klaidingai siekia didesniu švelnumu tai sumažinti tik dar labiau padidindama.

Juk moteris, duodama daugiau švelnumo, to paties tikisi ir iš partnerio.

Moteris ir gauna, bet kita forma: ji santykiais rūpinasi per švelnumą, o vyras – įnešdamas pasipriešinimą. Jeigu pabėgsi iš šeimos, tokį patį pasipriešinimą rasi darbe ar tarp draugų, nes reikia pusiausvyros. Jeigu moteris bando save apsupti palaikymu ir vyras neįneša reikiamo kiekio pasipriešinimo, bus finansinė agresija: įsitrauks į projektą, kuris „netikėtai“ baigsis blogai, ir praras pinigus. Santykiai veikia tuo geriau, kuo didesnė pusiausvyra ir kuo mažiau chaoso. Beje, pusiausvyra nėra vien „gerai“. Kartais žmogus mintyse keikia, bet neišreiškia garsiai arba taip, kaip jo partneriui reikia. Vienam, kad suprastų, užtenka pasakyti ar parašyti, kitam – įgnybti. Visi santykiai eina į pusiausvyrą, pasaulis evoliucionuoja į pusiausvyrą. Kuo labiau nuo ko nors bėgame, tuo labiau įsitempia guma ir pritraukiame tą partnerį atgal su visa jėga.

Kaip suprantu, žmonės į poras susieina neatsitiktinai...

Tikrai ne klaida, kad jie susitiko. Dažniausiai norintis išreikšti per daug švelnumo susitinka su turinčiu per daug paslėptos agresijos – jie abu vienas kitam reikalingi. Simbiozė. Ne naujo vyro reikia ieškoti, o savęs. Žmonės susiėjo, kad vienas kitam padėtų. Jų santykiai gali susiderinti: jeigu moteris prisiims kažkiek pasipriešinimo, vyrui sumažės agresija. Tai vyks tuo pačiu metu. Kuo labiau moteris bando būti dar švelnesnė ir patogesnė – ypač dėl žemos savivertės, tuo daugiau sulaukia agresijos ir pasipriešinimo.

Nuolankus būdas yra pati didžiausia agresijos išraiška: tyliu, neprieštarauju nė žodžio, bus, kaip tu nori... Jausdamasi kalta, nešvari, neteisinga, ji gauna antrinę naudą, tik to nemato.

Kažkada teko girdėti mintį, kad didžiulis kuklumas iš tikrųjų slepia didžiulį ego.

Tai, ką mes užspaudžiame, anksčiau ar vėliau išlenda su didžiule jėga. Kai žmogus nori į savo gyvenimą įnešti agresijos, nemato, kur jau jos turi. Agresyvus vyras dažnai savęs nekenčia, ant savęs pyksta. Reikia pamatyti, kur tą agresiją, tą pasipriešinimą jis jau gauna: gal darbe, o gal kaip tik neuždirba ir taip save baudžia. Tada nebereikės ieškoti savo aplinkoje. „Gera“ ir „bloga“ mergaitė yra dvi tos pačios monetos pusės: kiek ji yra patogi, tiek ir nepatogi.

Vadinasi, „gera mergaitė“ yra tiesiog savęs neatradusi moteris?

Tai tiesiog bandymas nebūti savimi. Kai bandai gyventi pagal kitą, visada sulauksi pasekmių: kenkia sveikatai, protiniam vystymuisi, finansams. Kenkia ir socialiai: dėl vyro leidžia pinigus, pradeda jam skirti per daug laiko, nebeturi savo draugų, niekuo nesidomi, yra lyg užhipnotizuota to žmogaus. Tada partneris bando grąžinti prie to, kas iš tikrųjų yra mūsų. Kai esame savimi, nereikia kito nei aukštinti, nei žeminti.

Kas nutiks tokiai moteriai ėmus ieškoti naujo partnerio, kuris ją turėtų išgelbėti?

Tokia moteris turi užslėptos ir neišlietos agresijos. Neišgelbės nei kitas partneris, nei visuomenė, nei nauja aplinka. Jeigu jau bandoma nuo to pabėgti, sutiks tik dar didesnį pasipriešinimą – kol pagaliau išspręs.

Kaip moteriai geriausia išlieti tą susikaupusią agresiją?

Būdų yra įvairių: į sieną galvą daužyti, po mišką lakstyti, sąskaitų nemokėti. Tiesiog jai geriau pamatyti, kur jau yra agresyvi: žvilgsnyje, elgesyje, tvarkydama finansinius reikalus, nesirūpindama savo sveikata, vartodama kenkiančius maisto produktus. Tada organizmas supranta, kur yra pasipriešinimas, ir kitų išraiškos būdų nebereikia. Matymas tarsi nuskaidrėja.

Girdžiu moteris sakant, kad mielai aprėktų savo vyrą, bet bijo, kad šis išeis.

Niekada nelaikysi žmogaus, jeigu jį myli. Jeigu bijo prarasti, vadinasi, jai atrodo, kad vyro vertybės ir savybės yra tokios, kokių daugiau nesuras. Negalima prarasti žmogaus – tik konkrečias savybes. Reikia pažiūrėti, kur tas pačias savybes turėjai iki santykių pradžios, kokia grupė žmonių duodavo tuos pačius dalykus. Pavyzdžiui, vyras įneša saugumą ir dėmesį. Kas anksčiau suteikdavo saugumo: kiti partneriai, draugai, darbas? Kas man duodavo dėmesio: kolegos, tėvai, pažįstami, pusseserė, Petras, Antanas? Santykių pradžioje mūsų savybių vertinimas susikoncentruoja iš daugelio žmonių į vieną, o santykių pabaigoje vyksta atvirkštinis procesas. Kai santykiai nutrūksta, tą pačią sekundę atsiranda žmonių, kurie mums duoda visas tas pačias savybes, tik reikia atsimerkti. Nuo mūsų vertinimo priklauso, ar nauja forma yra geresnė už seną. Kai protas suvokia, kad nieko naujo negavo, nebėra ko ir prarasti, baimė išnyksta.

Ar įmanoma visas norimas savybes gauti iš to paties vyro?

Čia kaip ir pinigai: būna skirtinguose bankuose, būna ir viename – bet kada galima pereiti.

Romantiniai santykiai gali būti su vienu, o likusias savybes gauname iš kitų: į operą ar kavinę galima eiti su draugėmis.

Kaip moteriai pagaliau išsivaduoti iš pilkos pelytės vaidmens?

Reikia suprasti, kad tai yra strategija gauti, ko jai ir jos organizmui reikia. Tik suvokusi, ką tiksliai gauna, moteris gali suprasti, kas vyksta. Tada galima nuspręsti, kaip tai gauti kita forma. Tokia moteris nėra auka. Jeigu turime panašią draugę, dažnai vertiname ją kaip nuskriaustąją. Mes nesuprantame, kur yra visas tų santykių grožis: abu partneriai gauna, ko reikia. Tiesiog priimkime, kad kitas gyvena taip, kaip reikia jam. Jeigu „pilka pelytė“ yra su tokiu vyru, vadinasi, gauna geriausią šiuo metu reikalingą kombinaciją. Moteris kažko nori ir savo rankomis negali padaryti, todėl sukuria tokią situaciją, kurioje partneris žemina. Ši strategija kartais gali nesuveikti, nes provokuojamas partneris nereaguoja. Tada randa kitų būdų ir sako, kad jis yra šaltas, nemyli, nenori, kažkas ne taip.

O jei vyras pats pasako, kad jam esi nebereikalinga?

Aš savo žmonai sakau, kad man jos nereikia, ir ji man atsako: „Aš nieko dėl tavęs nedarau ir nedarysiu.“ Galima tai vertinti kaip didžiausią meilės išraišką. Tai tik vertinimas: atstumia ar priima, neutralu ar juokauja. Žmogus tiesiog sako žodžius ir nieko nevyksta. Jeigu nori jį palikti, prikabini etikečių, kokių reikia, ir įvertini, kad jis tavęs nevertina. Jeigu nori su juo būti, pasinaudoji proga įžiebti aistrą! Tas pats žmogus, tie patys žodžiai, bet po tavo vertinimo pasikeitė tavo veido išraiška ir tavo elgesys. Vertinsi taip, kaip tą sekundę reikia, nes viskas ne apie kitą, o tik apie tave.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.