Žmogus, atradęs laimingo gyvenimo raktą: „Laimė – tai ne galutinis tikslas, o procesas“

Kam skirta jūsų nauja knyga? Ar ją perskaičius žmogaus gyvenimas gali apsiversti 180 laipsnių kampu?

Gali, jei laimingo gyvenimo raktas taps kasdienybės esme, įpročiu, kaip kad kas rytą valytis dantis, praustis, valgyti. Be šio rakto žmogus negims tikram gyvenimui. Jis tik egzistuos kelyje į mirtį. Tai sakau iš savo patirties, išgyventų krizių, dvasinių ieškojimų. Tos savasties paieškos tęsėsi daugiau kaip dešimt metų (apie tai užsimenu ir savo knygoje). Tą periodą pavadinčiau miegančio vikšro etapu. Beje, rašytojas R. Bachas yra pasakęs, kad tai, ką vikšras vadina pasaulio pabaiga, Meistras – drugeliu. Nelygu, kieno akimis pažiūrėsi. Taigi ši knyga skirta tiems, kurie priėjo ribą, kuriems skauda nuo senojo gyvenimo, kurie siekia vidinės pilnatvės, trokšta išsiristi iš kokono ir virsti drugeliu.

Žmonija nuėjo ne tuo keliu. Dėmesį sutelkė ne į vidų, kur yra tikrojo gyvenimo esmė, o į išorę – materiją.

Tai unikali knyga, nes be šio rakto bet kokios dvasinės praktikos bus neveiksmingos. Ji – tarsi algoritmas, padedantis eiti į laimę, o ne tolti nuo jos.

Kodėl teigiate, kad be laimingo gyvenimo rakto dvasinės praktikos neatneša naudos, netgi būna žalingos?

Net geriausiems mokymams įsisavinti reikia pastangų. O bet kokios pastangos, net darant gerus dalykus, kelia įtampą ir eikvoja mūsų gyvybinę energiją.

Nežinau, kiek per dešimt metų išbandžiau įvairių dvasinių technikų ir praktikų, nes vis norėjosi kažko naujo. Kokių rezultatų pasiekiau? Visa tai, kas kėlė įtampą, aš nugrūdau giliai į slapčiausias kerteles. Atrodė, reikalai pasitaisė, problemos sumažėjo.

Tačiau tai buvo saviapgaulė. Išaušo diena, kai tie skauduliai viduje supūliavo ir iškilo visa jėga. Tuomet pamačiau, kad tos dvasinės praktikos nieko gero nedavė: netapau nei geresnis, nei ramesnis, nei harmoningesnis. Pasijutau bejėgis tvarkyti savo gyvenimą. Ir tada užgeso mano kova su savimi. Pasidaviau. Tik kai atsipalaidavau, neliko įtampos, į mano gyvenimą atėjo vidinis dvasinis mokytojas. Jis davė atsakymą, atvėrė akis. Gavau suvokimą ir žinių, o kartu ir stiprų vidinį stimulą perduoti jas kitiems.

Tuomet gimiau iš tikrųjų, nes būtent pasidavimas, susitaikymas yra vienas iš svarbiausių laimingo gyvenimo elementų. Kai suvoki pagrindinius principus, ateina pasitikėjimas visata, kad ji tau linki tik gero, nesvarbu, ką darysi. Ji tave pakreips teisingu keliu. Kai nesipriešini ir leidiesi vedamas Kūrėjo, Visatos, Gyvenimo, Likimo ar Dievo (nesvarbu, kaip tai pavadinsi), viena po kitos varginančios problemos, situacijos ima spręstis savaime.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kristupas Krivickas: „Tradicijos padeda būti geresniais žmonėmis“

Daugelis paprieštarautų, kad esame savo likimo kalviai. Pasiduoti yra silpno žmogaus savybė...

Va, čia ir darome didžiausią klaidą. Manydami, kad niekas kitas, tik AŠ PATS galiu ir turiu kažką padaryti, įspraudžiame save į kampą. Kai nėra pasitikėjimo, pasidavimo ir tikėjimo, ką nors darydami mes nežinome, ar pavyks, ar bus gerai. O tai kelia baimę, nerimą ir psichinę įtampą. Greičiau pavargstame tame kelyje tikslo link, nes tai atima daug energijos. O kai supranti, kad bet kuris gyvenimo smūgis yra tavo galimybė išsilaisvinti, tada atsuki kitą skruostą ir su dėkingumu paprašai likimo parodyti, kur dar tavo viduje yra užspaustų įtampų.

Kai 1947 metais buvo atrastas holografiškumo principas, mokslininkai išsiaiškino, kad pasaulis – tai maža, suspausta visatos kopija, kad kiekvienoje ląstelėje yra visa informacija apie visą visatą. Taip tyrėjams gimė mintis apie klonavimą.

Kiekviena mūsų organizmo ląstelė yra maža mūsų kopija. Žmogus irgi yra maža visatos holografinė kopija, visatos mikroskopinė ląstelė. Kai esame įsitempę, visata jaučia, kad kažkuri jos dalelytė nesveikuoja ir ima „gydyti“ (kuria įvairias situacijas, parodančias mūsų įtampas ir suteikiančias galimybę jų atsikratyti). Juk kai chirurgas operuoja, irgi nėra malonu, bet užtat paskui būna gerai, pasveikstame.

Visatoje dėl natūralios energijų sąveikos viskas vyksta lengviausiu keliu, todėl atsipalaidavę, pasitikėdami mus vedančia jėga rezultatą galime pasiekti be didelių pastangų. Pavyzdžiui, jei vairuojame automobilį įsitempę, tokia kelionė būna varginanti, po jos jaučiamės išsunkti it citrina, nes prarandame daug energijos. Kai vairavimu mėgaujamės, esame atsipalaidavę, tikslą pasiekiame greičiau, be pastangų.

Mes iš visatos pritraukiame tokias energines vibracijas, kokias patys skleidžiame.

Sakoma, beveik visos ligos kyla dėl įtampos, streso.

Taip, tuomet prastėja ne tik psichinė ir emocinė savijauta, bet ir fizinė. Mes iš visatos pritraukiame tokias energines vibracijas, kokias patys skleidžiame. Pradžioje informacija ateina per mintis. Paskui seka ketinimas, veiksmas ir galiausiai rezultatas. Kai esame susirūpinę, įsitempę, mintys būna chaotiškos, atliekame įtemptus veiksmus, todėl sunkiai siekiame norimo rezultato. Darydami ką nors be įtampos, neprisirišdami prie rezultatų, mes gebame nuveikti dešimt kartų daugiau ir greičiau neišeikvodami gyvybinės energijos. Kuo jos daugiau, kuo ji laisviau teka, tuo geresnė mūsų sveikata.

Mirtis – tai visiškas energijos praradimas, tuomet kūnas nustoja funkcionuoti. Tad vėl grįžtame prie tos pačios tiesos – bet kokios pastangos mus žudo, todėl ir sakau, kad net geriausi mokymai, praktikos gali ne tik pakylėti, bet ir pakenkti, jei nežinosime esminių laimingo gyvenimo principų.

Kaip apibūdintumėte, kas yra laimė, ir kodėl tiek daug nelaimingų žmonių? Garsėjame kaip savižudžių kraštas...

Žmonija nuėjo ne tuo keliu. Dėmesį sutelkė ne į vidų, kur yra tikrojo gyvenimo esmė, o į išorę – materiją. O kur nukreipiame dėmesį, ten srūva energija. Vaikydamiesi materialių dalykų ir pamiršdami dvasinius, prarandame daug energijos. Žmogus yra laimingas arba nelaimingas tiek, kiek energijos skiria vidui ir kiek išorei.

Laimė nėra konkretus dalykas. Laimingas tas, kuriam užtenka tiek, kiek turi, nes tuomet jis gyvena atsipalaidavęs, be įtampos.

Laimės pojūtį lemia mūsų požiūris, nuostatos. Būtent pasitikėjimas leidžia mums juos keisti. Tam ir reikalinga žinių sistema – Laimingo Gyvenimo Raktas, kad su protu rastume kompromisą ir įgytume galimybę į naują gyvenimą. Kol proto neįtikinsime, nenuraminsime, jis priešinsis ir skatins mus vadovautis, gyventi pagal senus šablonus, nuostatas, kurios atitolina nuo laimingo gyvenimo.

Ir kaip tą protą įtikinti, nuraminti?

Savo knygoje pateikiu metodiką. Nuosekliai išdėstau ir aprašau esminius šešis Laimingo Gyvenimo Rakto elementus. Po pasitikėjimo, tikėjimo eina meditacija (tiksliau, atsipalaidavimas tyloje) ir malda (tai visai nesusiję su jokia religija). Šios praktikos padeda atsikratyti išankstinių nuostatų, stereotipinio mąstymo, moko įsiklausyti į visatą, užmegzti pokalbį su savo vidiniu dvasiniu vadovu. Tuomet protas patiki, kad gali būti ir kitaip, nesipriešina, dingsta įtampa.

Ketvirtas elementas – tarnystė. Daugelis pamiršo, kad gyvename tam, jog skleistume gėrį, nebūtume pagiežingi, kerštingi, pikti. Svarbu stebėti, kaip tu jautiesi šalia kitų ir kaip aplinkiniai jaučiasi šalia tavęs.

Penktas elementas – dėkingumas. Kai jautiesi nuoširdžiai ir besąlygiškai dėkingas pasauliui, gamtai, žmonėms, visatai, gyvenimui, likimui, tampi ramesnis, nebūni įsitempęs, o tai svarbi sąlyga norint pajusti pilnatvę, harmoniją, vidinę laimę. Tai galima pavadinti meile, nes gyva ir tikra tai, kas daroma su meile ar iš meilės. Neigiami jausmai mus žudo iš vidaus, kaip kirminas graužia ir kelia nerimą, baimę, įtampą. Rinktis galime kiekvienas, kuriuo keliu eiti, bet juk visi norime būti laimingi. O kai nepavyksta, pykstame ant likimo, klausiame, kodėl. Nes neturime rakto į laimingą gyvenimą.

Knygoje minite, kad ne mažiau svarbi ir laikysena, šypsena. Kaip tai susiję su laimės pojūčiu?

Pietiečiai, atkreipkite dėmesį, nors ir mažiau turi, skursta, visada šypsosi, bent daugiau nei šiauriečiai. Jie galbūt net nežinodami tam tikrų dėsnių elgiasi intuityviai. Kai šypsomės, dirba tam tikri veido raumenys, o kai išsitiesiame ir pasitempiame – krūtinės raumenys, kurie duoda impulsą smegenims. Šie, gavę signalą, stimuliuoja hormonines liaukas, kurios išskiria vadinamuosius laimės hormonus. Žmogus pradeda geriau jaustis, kinta jo energinio lauko vibracijos, kurios tampa gyvybinės energijos magnetu. Gyvybinės energijos kiekis žmogaus energiniame kūne ir lemia jo galimybes būti laimingam.

Neseniai grįžote iš Indijos. Kokiu tikslu ir kaip dažnai ten lankotės?

Į Indiją vykstu periodiškai, nes ten studijuoju ir išminties, dvasinių žinių semiuosi Vieningo Pasaulio ir Vienybės Akademijoje“. Man tai padeda vis geriau pažinti ir išlaisvinti save, kad galėčiau dalytis savo patyrimais ir suvokimais su tais, kurie pasirengę tai priimti. Nors neapleidau ir savo profesijos, tebesu pastatų šiltinimo ekspertas-konsultantas, vedu seminarus savivaldybėms, rangovams, bet taip pat įgijau galimybę daryti tai, kas man skirta – žadinti sielas laimei. Labai svarbu atrasti pusiausvyrą ir rūpintis tiek kūnu (svarbi ir mityba), tiek siela.

Svarbu visada prisiminti, kad tūkstančių mylių kelionė prasideda nuo vieno mažo žingsnelio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Lektorius: „Nesu matęs depresija sergančių jogų...“