Žmogus, įkūnijantis Kalėdas: nuo šv. Mikalojaus iki Santa Clauso

Reikia būti tikru šventuoju, kad spėtum aplankyti visus laukiančiuosius! Toks ir buvo šv. Mikalojus, šiandien visiems geriausiai žinomas Kalėdų Senelio vardu.

Realiai gyvenusio žmogaus pėdsakais    

Dabartinės Turkijos teritorijoje esančiame Pataros mieste maždaug 270 m. gimė berniukas, vardu Mikalojus (gr. Nikolaos). Deja, laimingą ir ramų vaiko gyvenimą nutraukė ankstyva tėvų mirtis. Likęs vienas našlaitis visą gausų šeimos turtą išdalijo likimo nuskriaustiesiems, o savo gyvenimą paskyrė Dievui ir bažnyčiai. Apie kunigo, paskui – Myros vyskupo Mikalojaus gerus darbus sklido legendos. Jos ir davė pradžią šiuolaikinio Kalėdų Senelio istorijai. 

Viena seniausių legendų pasakoja apie tris jaunas merginas, kurioms į skurdą patekęs tėvas liepė parsidavinėti gatvėje. Išsigandusios jos viską per išpažintį patikėjo kunigui Mikalojui. Sujaudintas istorijos, dvasininkas atseikėjo tris maišelius aukso monetų ir nutarė slapčia nunešti į nelaimėlių namus. Du vakarus pro pravertą langą kunigui pavyko merginoms įmesti pinigų, tačiau trečią vakarą langas buvo uždarytas. Užlipęs ant stogo likusį maišelį su auksu kunigas įmetė pro kaminą. Lygiai taip, kaip dabar dovanas vaikams neša Kalėdų Senelis…

Kita Kalėdų dvasią patvirtinanti legenda pasakoja apie išskirtinę vyskupo Mikalojaus meilę vaikams. Žinodamas, kaip sunku mažiesiems žiemą atvykti į bažnyčią, jis patarė kunigams tikinčiuosius lankyti patiems. Taip Dievo žodis, sutvirtintas dovanomis vaikams, šunų traukiamomis rogėmis buvo išvežiotas po visą apylinkę, o išdalyta meilė ir gerumas neabejotinai prisidėjo prie šiandieninio Kalėdų Senelio, dovanų nešėjo, įvaizdžio. 

Myros vyskupas Mikalojus mirė 343 m. gruodžio 6 d. ir buvo paskelbtas katalikų ir stačiatikių šventuoju. Realiai gyvenęs žmogus tapo ne tik viso pasaulio tikinčiųjų garbinimo objektu, bet ir nemirštančia Kalėdų dvasia visiems norintiems tikėti stebuklais.

Šv. Mikalojus virto Santa Clausu

Plintanti krikščionybė vyskupo Mikalojaus mitui padėjo įsitvirtinti daugelyje Europos šalių. Lietuvoje imtas garbinti šv. Mikalojus, Čekijoje – Svaty Mikulašas, Danijoje – Sankt Nikolausas… Olandijoje vaikus mylinčio ir dovanas dalijančio šventojo gyvenimas peraugo į didelę žiemos šventę. Tikėta, kad vyskupą Mikalojų įkūnijantis olandų Sinterklaasas baltu žirgu kinkytomis rogėmis gruodžio 6 dieną atvyksta iš Ispanijos.

Olandų legendose Sinterklaasą lydėdavo Juodasis Petras, kuris pro suodiną kaminą nusileisdavo į namus ir prie židinio vaikams palikdavo dovanų. Skraidančiam Sinterklaaso žirgui mažieji parūpindavo šieno ir daržovių: juos sudėdavo į batus ir pastatydavo prie lauko durų nakčiai. Pasistiprinęs žirgas atsidėkodamas vaikams batus pripildydavo saldumynų ir vaisių. Dažną dovaną lydėdavo ir specialus eilėraštis ar laiškelis laukiančiojo širdžiai sušildyti. Bet kartais atsitikdavo ir taip, kad vaikas rasdavo tik saują anglių ar net rykštelę. Taip Sinterklaasas primindavo, kad net Kalėdų dovanas reikia nusipelnyti geru elgesiu visus metus. 

Europoje populiarią šventę olandų emigrantai XVII a. nuplukdė į Ameriką. Idėja vietiniams patiko. Per daug sudėtingai skambantis Sinterklaaso vardas laikui bėgant buvo sumaniai patrumpintas iki šiandieninio Santa Clauso.

Suteikę naują vardą, amerikiečiai legendiniam personažui įkvėpė ir naują gyvybę. Iš Niujorko kilęs kalbininkas ir teologas Clementas Clarkeʼas Mooreʼas savo vaikams 1821 m. Kalėdų išvakarėse sukūrė eilėraštį „Šv. Mikalojaus apsilankymas“. Kūrinėlis turėjo likti tik Mooreʼo nuosavybė, tačiau jį išgirdusi šeimos draugė 1823 m. nusiuntė į laikraštį ir sulaukė didžiulio pasisekimo.

Eilėraštyje Kalėdų išvakarėse iš Šiaurės atvykstantis šv. Mikalojus buvo vaizduojamas kaip raudonskruostis kailiniais vilkintis linksmuolis, kuriam virš baltos barzdos pūpso vyšnios spalvos nosytė. Skraidantį baltą žirgą autorius pakeitė rogėmis, kurias traukia net aštuoni šiaurės elniai. Pro kaminą į namus patenkantis geradarys dovanas vaikams palieka prie židinio pakabintose kojinėse ir beveik visada iškeliauja nepastebėtas, nes yra mažo elfo ūgio... 

Kai 1931 m. geradarį pastebėjo garsioji „Coca-Cola“, Santa Clausas pasidarė žinomas visame pasaulyje. Kalėdų Senelis, kokį pažįstame dabar, – amerikiečių menininko Haddono Sundblomo kūrinys.

Kalėdų džiaugsmą dalijantis paslaptingas žmogus sukėlė ir įvairių reklamos užsakovų susidomėjimą. Tačiau tik tada, kai 1931 m. geradarį pastebėjo garsioji „Coca-Cola“, Santa Clausas pasidarė žinomas visame pasaulyje. Kalėdų Senelis, kokį pažįstame dabar, – amerikiečių menininko Haddono Sundblomo kūrinys. Gavęs užduotį, dailininkas įkvėpimo pasisėmė iš savo kaimyno. Prekyba besiverčiantis apkūnus senyvas vyriškis su tankia balta barzda nuolat iš vienos vietos į kitą gabendavo krūvas dėžių ir paketų. Menininko sukurtas reklaminis personažas buvo sumaniai aprengtas „Coca-Cola“ spalvų apdaru – raudonu paltu, apkraštuotu baltu kailiu, apautas juodais aulinukais, o per apvalų liemenį apjuostas storu diržu. Linksmai spindinčios vyruko akys ir rankoje laikomas „Coca-Cola“ buteliukas liudijo, kad Kalėdų dvasiai pajusti reikia tiek nedaug! 

Plačiai skambanti reklama amerikiečių šventąjį pavertė kiekvienam artimu ir savu seneliu. Jo istorijoje netrūko ir kurioziškų situacijų. Kolorado Springse esanti parduotuvė „Sears Roebuck“ 1955 m. išplatino telefono numerį, kuriuo paskambinus Kalėdų išvakarėse buvo galima tiesiogiai susisiekti su Kalėdų Seneliu. Deja, spausdinant įsivėlė klaida ir vietoj specialios agentūros, pasiruošusios atsakyti į vaikų skambučius, buvo paviešintas CONAD oro pajėgų bazės telefonas. Tą vakarą budėjęs pareigūnas Harry Shoupas suprato, kad tai ne pokštas, o didžiulė klaida ir nuo jo atsakymų priklauso daugybės vaikų nuotaika. Rimtai nusiteikęs vyras visus vakare skambinusius patikino, kad jis asmeniškai seka Kalėdų Senelio kelionę dangumi ir kad iš Šiaurės ašigalio pajudėjusios elnių traukiamos rogės atvyks laiku.

Prie Kalėdų Senelio kelionės 1958 m. prisidėjo ir JAV bei Kanados aeronautai: jie savo interneto puslapiuose nurodė specialią žymę, pagal kurią buvo galima sekti dangumi keliaujantį stebukladarį. Iš tiesų žybsintis ekrane signalas rodė amerikiečių karinių oro pajėgų lėktuvą, skrendantį iš Kanados į Meksiką, tačiau mažieji smalsuoliai norėjo ir toliau tikėti suaugusiųjų jiems kuriama pasaka. 

Tarp pasakos ir realybės 

Į Europą šv. Mikalojus grįžo ne tik praradęs didžiąją dalį šventumo, bet ir gerokai pasikeitęs. Praūžusi reformacija daugelyje šalių visai panaikino šv. Mikalojaus šventę, tačiau Kalėdų džiaugsmą dalijančio žmogaus idėja buvo tokia stipri, kad gerojo vyskupo dvasia įsikūnijo į daugybę skirtingų kalėdinių personažų. Lietuvoje juo tapo Kalėdų Senelis, Rusijoje – Senis Šaltis, lydimas gražuolės anūkės Snieguolės, Italijoje – Babbo Natale… 

Augantis Kalėdų Senelio populiarumas žadino vaikų smalsumą. Ilgą laiką mažieji tikėjo, kad Kalėdų Senelis gyvena Korvatunturio (liet. Ausies) kalne. Kiškio ausį primenantis 403 metrų aukščio kalnas tikrai stūkso Suomijos ir Rusijos pasienyje, o tokią žinią 1927 m. paskelbė garsus Suomijos radijo laidos „Vaikų valanda“ vedėjas Markas Rauho. Vyras patikino, kad kalno papėdėje įsitaisęs Kalėdų Senelis ir elfai aiškiai girdi ir mato, kaip kalba ir elgiasi vaikai, viską rašo į didelę knygą, o paskui atsakingai sprendžia, kas nusipelnė geidžiamos dovanos, o kas – ne.

Tikriausiai Ausies kalnas pasirodė per daug akivaizdi vieta, todėl Kalėdų Senelio buveinė buvo perkelta į Laplandiją. Tvirtinama, kad netoli Rovaniemio Kalėdų Senelis gyvena ištisus metus, treniruoja šiaurės elnius, skaito vaikų jam atsiųstus laiškus ir padedamas elfų pakuoja dovanas...

Kol vieni apimti Kalėdų džiaugsmo stengėsi stiprinti Kalėdų Senelio įvaizdį, skeptikai ieškojo jo egzistavimą kompromituojančių faktų. Italijoje leidžiamo žurnalo „Focus“ duomenimis, visame pasaulyje yra maždaug 378 milijonai vaikų, tikinčių Kalėdų Seneliu.

Paskaičiuota, kad, norėdamas juos visus aplankyti, Kalėdų Senelis turėtų lėkti net 972 km/sek. greičiu, o stebuklingose rogėse vežti apie 340 tūkstančių tonų dovanų. Dalydamas dovanas tik geriems vaikams, turėtų įveikti net 110 milijonų kilometrų ir aplankyti maždaug 108 milijonus namų. Apkūnus senyvo amžiaus vyriškis per 1 sekundę turėtų privažiuoti prie 967 namų, žaibiškai iššokti iš rogių, įsliuogti pro kaminą, išdėlioti dovanas ir vėl sėdęs į roges skubėti prie kito namo…

Žurnalistas mergaitei viešai atsakė, kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, o netikėti juo yra tas pats, kas netikėti gerumu ir meile.

Skeptikų nuomone, visi šie faktai akivaizdžiai rodo, kad Kalėdų Senelio nėra ir būti negali. Taip nešventiškai sujaukę mažųjų mintis suaugusieji daugelio vaikų širdyse pasėjo abejonių sėklą. Amerikiečių laikraščio „New York Sun“ žurnalistas Francis Churchas 1897 m. gavo vienos mergaitės laišką, kur buvo klausiama, ar Kalėdų Senelis – tikras. Žurnalistas mergaitei viešai atsakė, kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, o netikėti juo yra tas pats, kas netikėti gerumu ir meile. Todėl antgamtiškų jėgų kupinas paslaptingasis žmogus ir toliau keliauja dangumi kaip saulė žiemos saulėgrįžos metu, iš atrišto stebuklingo maišo dosniai visiems dalydamas šventų Kalėdų džiaugsmą.