Taip jau būna, kad, metams bėgant, prarandame tuos, kurie mums brangūs. Draugus, artimuosius, o kartais – ir save. Kaip su tuo susitaikyti? Pasakoja rašytoja Dani Shapiro.
Nebūtinai mums artimus žmones atima mirtis, dažniau – tiesiog gyvenimas...
1. Draugas, kuris pasirodė nepatikimas
Visi tai išgyvenome bent kartą. O gal daugiau. Draugas, su kuriuo galėjome juoktis ir verkti, kartu pramogauti ar dirbti... Bet turbūt giliai giliai širdyje jautėme, kad negalime juo pasitikėti visu šimtu procentų, tik įtikinėjome save atvirkščiai. Jis turbūt geras žmogus. Ir tikriausiai nenorėjo jūsų įskaudinti. Bet įskaudino.
Taip man nutiko su drauge Helena prieš penkiolika metų. Kartą ji užėjo pas mane su savo pažįstama, kurią mačiau pirmą kartą. Ir kaip tik tada mano sūnelį ištiko tipiška vaikiška isterija. Kaip bebūtų keista, aš labai apsidžiaugiau. Mat ankstyvoje vaikystėje jis labai sunkiai sirgo, buvo per plauką nuo mirties ir net neturėjo jėgų ožiuotis, kaip kiti vaikai. Ir kai jis pradėjo isterikuoti, priėmiau tai, kaip jo sveikimo faktą.
Paėmiau jį ant rankų ir išgirdau savo draugės pažįstamą klausiant, kiek jam metų. Ir išgirdau bei pamačiau veidrodyje, kaip mano draugė Helena sušnabždėjo, jog maniškiui dveji, užvertė akis ir palingavo galva. Jos išraiška pasakė viską. Ji mane įvertino ir nuteisė. Paskui aš pasakiau, kaip ji mane užgavo, ji atsiprašė, aš atleidau... Bet žinojau, kad mūsų santykiai jau nebebus tokie, kokie buvo.
2. Draugas, kurio mes nemokėjome vertinti
Su Sara susitikome koledže ir iškart susidraugavome. Maniau, jog tai draugystė visam gyvenimui. Bet po koledžo mūsų keliai išsiskyrė. Aš siekiau karjeros Niujorke, Sara grįžo namo, ištekėjo, tapo mama.
Tas pats karjeros laiptelis, gyvenimas kaimynystėje, ta pati vaikų mokykla – tai ne svarbiausia. Svarbiausia – dvasinis ryšys.
Bėgo metai ir tarp mūsų, regis, liko mažai kas bendro. Aš nutolau, nustojau atsakinėti į jos telefono skambučius... Buvau pernelyg jauna suprasti, kad seni draugai – tai žmonės, kurie mums gali priminti, kokie buvome kadaise. Nesupratau, kad jokie mūsų pasiekimai, jokie karjeros šuoliai negali išbraukti iš gyvenimo tų, kurie mus matė prie starto linijos, nes jie mums padeda suprasti, kaip toli nuėjome. Dar nežinojau, kad draugystėje yra svarbesnių dalykų, nei panaši gyvenimo istorija. Tas pats karjeros laiptelis, gyvenimas kaimynystėje, ta pati vaikų mokykla – tai ne svarbiausia. Svarbiausia – dvasinis ryšys. Kaip gailiuosi, kad neįvertinau Saros!
3. Žmogus, kurio negalime įsileisti į savo gyvenimą
Užsimerkite ir įsivaizduokite jį. Gal jis vedęs. O jūs ištekėjusi. Savo fantazijose jūs dažnai matote jį šalia jūsų, tačiau realybėje nenorite nieko keisti.
Kartais pagalvojate: o gal nieko baisaus, jei leisime sau šiek tiek daugiau, nei vogčiomis mesti žvilgsniai? Bet žinote atsakymą ir laikotės distancijos. Atsisveikinkite su šita fantazija. Ji ilgai netruks. Atsimerkite ir pagalvokite, kaip jums pasisekė.
4. Netektis, kurios nesitikėjote
Kartais „mylėti“ reiškia „prarasti“. Natūralu, kad prarandame tėvus ir kai tai atsitinka jau brandžiame amžiuje. Bet kartais nutinka kitaip. Buvau labai jauna, kai mano tėvas žuvo autokatastrofoje. Neturėjau galimybės su juo atsisveikinti. Ir jis nematė, kaip iš „sunkios“ paauglės virtau protinga moterimi. Žinau, kaip jis nerimavo dėl manęs. Jo mirtis mane pakeitė – padėjo man pasirinkti teisingą kelią. Nes aš pradėjau gyventi taip, kad jis galėtų manimi didžiuotis.
Tie netikėti praradimai, traumos, tampa mūsų savasties dalimi. Koks nors garsas ar kvapas gali akimirksniu grąžinti mus į tą baisią dieną. Mūsų pažeidžiamumas niekur nedingsta, ir tai gražu, tai žmogiška.
5. Praradimai, kurie vis arčiau ir arčiau
Kai mirė mano mama, pati jau buvau motina. Ji ilgai sirgo ir mes žinojome, kad vilties nėra. Bet tai nė kiek nepalengvino praradimo jausmo. Tai mirtis, kuri išsitempia laike, mes iš anksto ją numatome ir bandome įsivaizduoti gyvenimą be to žmogaus. Mes priprantame gyventi su tuo skausmu. Mes priversti gyventi, jausdamiesi bejėgiais. Tačiau tai tas pats pažeidžiamumas, nuostabus ir žmogiškas.
6. Mokytojas ar guru, kuris mums nebereikalingas
Būna santykių, kurie tarsi turi pažymėtą „galiojimo laiką“. Arba turėtų. Mūsų santykiuose su mokytoju yra konkreti užduotis – jis turi padėti mums užaugti, o kai tai įvyks, santykiai turėtų nutrūkti. Kartais tas artimas ryšys su žmogumi, kuris mums tiek daug davė, gali peraugti į ką nors daugiau, pavyzdžiui, į draugystę.
7. Žmogus, kuriuo norėtume tapti
Vaikystėje svajojau tapti aktore. Maniau, gyvensiu viename Niujorko dangoraižių su vyru ir penkiais, gal net šešiais vaikais neskaičiuodama pinigų. Gal net turėsiu savo lėktuvą. Ir štai užaugau. Ir man geriau gyventi užmiestyje. Ištekėjau, bet turiu tik vieną vaiką, taip pat, kaip ir aš savo tėvams buvau vienintelis vaikais. Su vyru daug dirbame, kad sudurtume galą su galu.
Tokį gyvenimą – visavertį, netobulą, sudėtingą, teikiantį pasitenkinimą – susikūriau pati. Man jis patinka. Bet kad jį susikurčiau, reikėjo atsisveikinti su savo fantazijomis, pasiskolintomis iš blizgių žurnalų. Atsisakyti išgalvotų vaidmenų, kokia man „reikia“ būti.
Norint gyventi visavertį gyvenimą, mums reikės atsisakyti tos savo versijos, kurią mes sufantazavome, nes mums jos jau nebereikia.