Žurnalistai Laura ir Šarūnas Mazalai pakeitė šeimos restorano meniu – pradėjo gaminti ne tik beglitiminius vaflius

Kaip jūsų su vyru mityba pasikeitė atsiradus vaikams?

Su kiekvienu vaiku maitinomės vis sveikiau. Asmeniškai aš po pirmos dukros gimimo pradėjau valgyti mėsą. Nebuvau vegetarė, tiesiog man ji buvo neskani, bet išsekus organizmui tai buvo vienas labiausiai man pasiteisinusių energijos šaltinių.

Po antrosio gimimo – pamėgome daržoves ir salotas, nes iki tol dažnai apsiribodavome tradiciškai – morkomis, bulvėmis… Racionas tikrai buvo ganėtinai siauras.

Nors pačią mitybos keitimosi pradžią siečiau ne su vaikų gimimu, o su vyro žiniomis apie glitimo netoleravimą. Tuomet iš mūsų gyvenimo dingo kvietiniai patiekalai, daugelis padažų, beveik nustojome vartoti alkoholį.

Dažna šiandienos žmonių problema – alergijos ir maisto produktų netoleravimas. Ar jūsų šeimoje su šia problema susidurūrė tik jūsų vyras?

Šarūnas ir mūsų mažylė netoleruoja glitimo (kviečių, miežių, rugių). Sužinojus diagnozę mityba atrodo labai sudėtinga, bet susigyvenus su diagnoze tai tampa įprasta. Pradėjome labai vertinti restoranus, kurie nurodo alergenus savo meniu, o ne prideda prierašą „Dėl alergenų teiraukitės personalo“. Dažnai personalas net nežino apie alergenus, negali būti tikras, kad kažko paklausęs padavėjas grįš su tikslia informacija. Jei alergenai sužymėti meniu, pasitikėjimas gerokai išauga. Būtent tokiu konceptu mes žengiame „Vaflių namuose“, kad alergiški žmonės jaustųsi saugūs.

Ar patys, savo pavyzdžiu, rodote vaikams taisyklingus valgymo įpročius? O gal jūsų ir vaikų valgiaraščiai visai nesutampa?

Tikrai stengiamės būti pavyzdys, bet kartais ir nuklystame. Kai ilsėjomės Italijoje, daug valgėme žuvies, o garnyras prie jos – bulvytės fri. Tai dukros jau puikiai žino, kas tai. Bet tokie atvejai gal daugiau išimtys iš taisyklės. Visi kasdien valgome maistą tokį, koks tiktų visai šeimai. Anksčiau su vyru labai mėgome aštrius patiekalus, dabar jų receptai jau apdulkėję.

Savo atidarytame restorane „Vaflių namai“ iš pradžių klientams siūlėte tik beglitiminius vaflius, tačiau visai neseniai meniu pakeitėte. Kodėl nusprendėte pakeisti konceptą?

Supratome, kad šios prievolės taikyti visiems nėra korektiška. O jei rimtai – beglitiminis maistas turi specifinį skonį. Žmogui, kuris jo nevalgo kasdien, jis gali pasirodyti nepatrauklus.

Sulaukdavome komentarų, kad vafliai per sprangūs, kieti, o būtent tokia yra beglitimių miltų specifika. Manau, XXI a. turime turėti galimybę rinktis, tad nusprendėme tai taikyti ne tik gyvenime, bet ir savo versle: dabar žmonės renkasi įprastus kvietinius, ryžių miltų (beglitimius) ar veganiškus vaflius. Kiekvienas pagal savo poreikius.

Sekdami restorano veiklą galite sekti žmonių valgymo įpročius. Ar tai, ką pamatėte praktiškai, sutapo su jūsų įsivaizdavimu prieš atidarant „Vaflių namus“?

Kaip bebūtų, vafliai dažnam asocijuojasi su desertu. Kai mes pasiūlėme juos valgyti su mėsa ar žuvimi, sulaukėmė daug prieštaringų komentarų. To ir tikėjomės, bet po truputį žmonės pamėgo ir tokius patiekalus. Matome tendenciją, jog vis daugiau restoranų siūlo vaflius, kurie nėra saldūs. Jaučiamės tarsi sočiųjų vaflių patiekalų pradininkai Lietuvoje ir džiaugiamės, kad tai, ką sukūrėme, lietuviams pasirodė patrauklu.

Dar pastebėjome, kad žmonėms patinka paprasti patiekalai. Čia kalbu apie dienos pietų pasiūlą. Iš pradžių bandėme gaminti restoraninius patiekalus, bet pabandžius tiekti cepelinus ar Kijevo kotletus – susidomėjimas buvo daug didesnis.

Kaip sugalvojote iš žurnalistikos su vyru ateiti į viešo aptarnavimo verslą?

Žurnalistika niekur nedingo. Vyras ir toliau dirba su komunikacija Lietuvos krepšinio lygoje, o aš atsakinga už restorano komunikacinius dalykus ir marketingą.

Vyro tėvai – verslininkai, pajūryje turintys ne vieną maitinimo įstaigą, jie ir užkrėtė pabandyti sukurti kažką naujo. Nė kiek nesigailime įlipę į šią balą, nes kiekviena patirtis yra naudinga. Be to, visuose darbuose gali rasti tam tikros koreliacijos ir tai, ką gauni maitinimo versle, gali pritaikyti žurnalistikoje ar atvirkščiai.

Kuo jums ypatingi pasirodė valfiai, kad nusprendėte atidaryti jų namus?

Tai buvo pamažu gimstanti idėja. Iš pradžių radome vietą, o tada jau galvojome, ką galėtume ten padaryti. Pirminė mintis buvo picerija, nes vyro tėvai turi ją, bet pastebėjus, kad aplink daug tokių pat maitinimo įstaigų, ta idėja atkrito. Po to galvojome apie blynus, bet pats pavadinimas neleido įsivaizduoti kažko patrauklaus. Ir tuomet tiesiog šovė galvon: o kaip vafliai? Juk niekas dar nedaro įvairiausių vaflių, sočių ir saldžių. Galvodami apie visus konceptus galvoje aiškiai turėjome mintį, kad ta vieta bus skirta šeimoms.

Vykome į JAV pasitikrinti, ar vaflių idėja gera, kadangi ten „Vaflių namai“ labai populiarūs. Paragavome nemažai patiekalų. Didžioji dalis mums buvo nauja ir įdomu, taigi parsivežėme idėją, kelis receptus ir viską adaptavome Lietuvoje. Dabar čia vafliai irgi tapo tam tikra maisto bangos mada.

Kokią jūsų šeimos gyvenimo dalį dabar sudaro maistas? Ar kasdien gaminate namuose?

Kadangi abu dirbame, o vaikai lanko darželius, tai prie bendro stalo susėdame per pusryčius ir vakarienę. Savaitgaliais mėgstame gaminti visa dieną be perstojo. Turime ir savų tradicijų: nors „Vaflių namuose“ valgome tikrai ne retai, šeštadienio rytai privalo prasidėti su namie gamintais vafliais. Žinoma, neatsisakome ir restoranų – norisi paskanauti naujausias tendencijas, susitikti su draugais kitoje aplinkoje.

Pati iš vidaus stebite viešojo maitinimo verslą – ar galėtumėte rekomenduoti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį atėjus valgyti į viešą vietą? Iš ko reikėtų apie ją spręsti?

Higiena – kiekvienos maitinimo įstaigos kokybės kortelė. Tai lemia ir estetinį pajautimą, ir kliento saugumo pojūtį. Personalas ir patiekalai – antroje vietoje. Juk dėl skonio galima ginčytis, o padavėjai ir virėjai – irgi žmonės.