Žurnalistas V.Puteikis apie ažiotažą sukėlusį dirbtinį pliažą: „Kalčiausias – mūsų požiūris į savo kūną“
Netylant diskusijoms apie Vilniaus Lukiškių aikštėje įrengtą dirbtinį paplūdimį, vis daugiau žmonių pasisako šia visuomenės ir politikų susikaldymą sukėlusia tema. Apie „Open Bech“ šįkart rašo žurnalistas Valdas Puteikis.
Turbūt jau visi – ir ne tik vilniečiai – išsakė savo nuomonę Lukiškių aikštės pliažo klausimu. Reta feisbuko paskyra neturi „Vilnius Beach“. Artimiems žmonėms pažadėjau ir pats sau pasižadėjau šiuo klausimu nepolitikuoti. Pažado laikysiuosi, tad lieka įdomus vienintelis aspektas – sociumo psichologija.
Trisdešimt laisvės metų, matyt, per trumpas laikotarpis, kad dalį visuomenės nustotų kamavęs mazochizmo jausmas
Trisdešimt laisvės metų, matyt, per trumpas laikotarpis, kad dalį visuomenės nustotų kamavęs mazochizmo jausmas (sindromas). O gal tai nacionalinis tautos bruožas, padedantis tautai išlikti? Gal jis mumyse užkoduotas nuo valstybės susikūrimo viduramžiais? Mazochizmas – kančia patiriamas malonumas – matyt, veikia mūsų smegenis daug stipriau nei hedonizmas. Stovėdamas ant smėlio ir temstant žiūrėdamas dideliame ekrane rež. Paolo Sorrentino filmą „Jaunystė“, nejutau, kad mane supanti aplinka ir aš, kaip jos dalis, išniekintume istorinę atmintį, kad jausčiausi mažiau lietuvis nei bet kur kitur (išskyrus angliškus, tiksliau net ne angliškus, o anglų vadybine kalba – o tai milžiniškas skirtumas – išstatytus užrašus).
Kūną reikia plakti – geriausia spygliuota viela, – nes jame tūno velniai
Šioje jau beveik savaitę trunkančioje ginčų istorijoje kalčiausias yra... mūsų kūnas, tiksliau – mūsų požiūris į savo kūną (štai kodėl daugelis taikliai pastebėjo, kad žiemą dėl čiuožyklos niekam isterijos nekilo). Nes būtent jis kelia malonumų paieškas, o malonumas – daug kam dar yra didis blogis, nenuplaunama nuodėmė. Kūną reikia plakti – geriausia spygliuota viela, – nes jame tūno velniai. Pagaliau kaip galima apnuogintą kūną guldyti ant smėlio toje vietoje, kur kadaise buvo pralietas kraujas. Bet vaikščioti po Lukiškių aikštę galima, netgi basomis ant vejos. Kuo pėdos, liečiančios sakralizuojamą žemę, moralesnės už kitas mūsų kūno dalis, kad šioms užginta prie tos žemės liestis?
Jei mūsų kūnas yra gėdinga bjaurastis, taip, tada pliažo Lukiškių aikštėje neturėtų būti
Civilizuoti kraštai, ypač Prancūzija, seniai yra sukūrę kūniškumo ir malonumo filosofinę sistemą, kūniškumo kultūrą: nuo renesansiškojo François Rabelais romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Apšvietos amžiuje kūrusio markizo de Sade'o su jo „Meilės nusikaltimais“ bei „Filosofija buduare“ iki XX a. rafinuotų Roland'o Barthes'o idėjų; nuo kūno iš moralinių dogmų išlaisvintojo ir provokuojančios seksualumo filosofijos pagrindėjo Michelio Foucault iki mūsų dienų ciniškojo Michelio Houellebecqo. Jei mūsų kūnas yra gėdinga bjaurastis, taip, tada pliažo Lukiškių aikštėje neturėtų būti, o jei kūną laikytume taikiu savo sielos instrumentu, tada džiaukimės gyvenimu ir vasara.
+32