Žurnalui „Žmonės“ 25 metai – 10 ryškiausių viršelių: Natalijos ir Mios muštynės užgožė ne tik Stano vestuves

Ši apžvalga – tai kelionė per dešimt ryškiausių viršelių, tarsi metraštis užfiksavusių svarbiausius visuomenės ir žurnalo raidos įvykius. Juose – garsūs vardai, mūsų visų džiaugsmai, baimės ir pergalės.

1. Aras Vėberis, 2000 metų lapkritis

„Diagnozė: pramuštgalvis žilstančiais smilkiniais“

Perfrazuojant bene garsiausio šių dienų istoriko Yuval Noah Harari bestselerio pavadinimą, tai – „Žmonių gimimas“. Tikrasis istorinis komiksas „Sapiens. Žmonijos gimimas“ pasakoja, kaip nereikšminga beždžionė tapo Žemės planetos vadovu. Istorikas tiki, kad vienas iš mūsų evoliucijos katalizatorių – gebėjimas skleisti paskalas, t.y. dalytis informacija, kuris žmogus patikimas, o kurio reikėtų pasisaugoti ir pan. Galbūt čia ir slypi priežastis, kodėl kaip nemokamas kito leidinio priedas prasidėjęs žurnalas „Žmonės“ evoliucionavo į šalyje lygių neturinčią pramogų pasaulio ikoną.

Pirmuoju viršelio herojumi tapo tuomet trisdešimtmetis Aras Vėberis, arba, kaip diagnozavo vedamojo straipsnio autorius Žilvinas Pekarskas, „pramuštgalvis žilstančiais smilkiniais“. Politkorektiškumas dutūkstantaisiais? Baikit, nemanau. Bet tuo žurnalas „Žmonės“ ir išsiskyrė iš kitų – leido sau būti įžūlus ne už akių pletkindamas, o kalbindamas garsiausius šalies veikėjus.

2. Ingos Paksaitės ir Aivaro Stumbro vestuvės, 2004 metų rugpjūčio 5 d.

„Holivudiškos Ingos Paksaitės ir Stumbro vestuvės. Ko nematė žurnalistai?“

2004-ieji šalyje buvo velnioniškas laikas. Lietuva tapo NATO nare, per apkaltą iš prezidento pareigų atstatydintas Rolandas Paksas, įstojome į Europos Sąjungą, prezidento rinkimuose laimėjo Valdas Adamkus, ištekėjo Inga Paksaitė... Juokas juokais, bet po Rolando Pakso apkaltos buvusios pirmosios šalies panelės Ingos vestuvės su Aivaru Stumbru pramogų žiniasklaidai buvo metų įvykis. O jų ekskliuzyvinė medžiaga – kaip šventasis Gralis.

Na, gerai, šiek tiek perspaudžiu, tačiau išties buvo smalsu, kaip ir su kuo švenčia ką tik nušalinto prezidento dukra. Juolab į puotą vykusius svečius kruopščiai tikrino apsaugos darbuotojai – į netoli Trakų esančią „Akmeninę rezidenciją“ buvo įleisti tik iš anksto užregistruoti automobiliai, tad svetimos akys iki „Žmonių“ žurnalo nelabai ką ir matė.

Tik po to paskaitė apie patiektas kimštas vištas ir kepsnius, apie diademą ir keturių sluoksnių nuometą, apie tai, kad likus savaitei iki vestuvių iš JAV užsakyta suknelė dar nebuvo atvežta, o netekusi kantrybės Inga su Aivaru nuėjo į drabužių saloną ir pareiškė, kad neišeis, kol negaus suknelės. Holivudinėms vestuvėms – holivudiškas ir scenarijus.

Įdomu, kad tai – pirmas kartas, kai leidinio viršelį papuošė jaunavedžiai, nes metams bėgant „Žmonės“ pelnė reputaciją kaip gražiausių vestuvių reportažų žurnalas. Išskirtinius savo asmeninių švenčių kadrus redakcijai patikėjo Daina ir Antanas Bosai, Asta ir Glenas Manchesteriai, Eglė ir Jonas Valančiūnai, Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus, Džordana Butkutė ir Elegijus Strasevičius bei daugybė kitų garsių porų. Jų būta tiek daug, kad 2022 metais net pasirodė specialus leidinys „Žmonės. Diena, kai nuskambėjo TAIP!“.

3. Edita Daniūtė, 2004 metų gruodžio 2 d.

„Kaip pasibaigusią draugystę išgyvens šokėja“

Penkis „Oskarus“ pelnęs filmas „Amerikos grožybės“ kino istorijos vadovėlius papildė ikonišku kadru su Mena Suvari, savo nuogumą dangstančia raudonais rožių žiedlapiais. Fotografo Butauto Barausko užfiksuota Lietuvos grožybių nuotrauka, kuriai pozavo tuomet dvidešimt penkerių šokėja Edita Daniūtė, gerokai uždaresnė ir kuklesnė – visgi tai pirmas „Žmonių“ viršelis su apsinuoginusia heroje.

Marijos Žemėje toks estetiškai provokuojantis žurnalo viršelis buvo priimtas palankiai, o ir palaikymo bei užuojautos žavioji Edita susilaukė – tiek dėl iš panosės nugvelbtos pirmosios vietos Pasaulio sportinių šokių čempionate, tiek dėl subyrėjusių santykių su šokių partneriu Arūnu Bižoku...

O reklamos ir rinkodaros dievai suprato – seksas parduoda. Ir išrengė Lietuvos žvaigždes: nuo „mokinukės“ Irūnos Puzaraitės iki pirmagimio besilaukusios Natalijos Zvonkės (dabar – Bunkės) ar žavingojo Milano (tiksliau – „roop‘o“ Vaidoto Valiukevičiaus). Ar žinote, kas labiausiai džiaugėsi tokia viršelių tendencija? Stilistai, kuriems nereikėjo sukti galvos dėl rūbų.

4. Vilija Pilibaitytė-Mia ir Natalija Bunkė, 2008 metų spalio 2 d.

„Skandalo anatomija: ar tikrai reikia muštynių, kad patektum į viršelį?“

2008-ųjų rugsėjį vykusios Stanislovo Stavickio-Stano vestuvės įsiminė ne dėl gražios nuotakos suknios ar jautrios jaunavedžių kalbos, o dėl Natalijos ir Mios muštynių, pastarajai kainavusių kelis nulaužtus nagus ir įstatytas mėlynes. Skandalo būta tokio didelio, kad užgožė ne tik Stano vestuves, bet ir artėjančių rinkimų batalijas, apie jį buvo kuriamos dainos (pamenate Luko Pačkausko ir Godos Alijevos dainą „Drakės“?), jis virto prodiuserių ir TV kanalų karu dėl žiūrovų.

„Žmonių“ redakcija, nusprendusi panagrinėti, ar tikrai blogų skandalų nėra, padarė neįmanoma: prabėgus vos kelioms dienoms nuo muštynių įtikino abi dainininkes apsivilkti boksininkų aprangą ir kone suglaudus pečius papozuoti Gediminui Žilinskui. Tuometė žurnalo vyriausioji redaktorė Daina Žemaitytė vėliau dokumentiniame seriale „Lietuviška scena“ pasakojo turėjusi asmeniškai pažadėti Miai, jog jos su Natalija bus grimuojamos atskirai, joms nereiks kalbėtis, susitiks tik kelioms minutėms – tik kol bus padaryta nuotrauka. Taigi sukandusios dantis, Natalija ir Mia sutiko nusifotografuoti viršeliui, įvertinusios tai kaip žingsnį susitaikymo link.

5. Agnė Jagelavičiūtė, 2014 m. gruodžio 18 d.

„Amžina yra mano meilė sūnui, o dėl viso kito reikia labai pasistengti...“

Tai – toli gražu ne pirmasis auksu nuspalvintas kalėdinis „Žmonių“ viršelis. Tačiau jis yra vienas gražiausių dėl sunkiai nusakomo motiniško švelnumo, taurumo ir tvirtybės derinio. Šis viršelis atskleidė Agnę Jagelavičiūtę taip, kaip ją pažino tik artimiausi – mylinčią, jautrią ir rūpestingą.

Be jokios abejonės, Agnė buvo ypatinga moteris. Drąsi, turinti savo nuomonę ir aiškų vertybinį pagrindą, kurio nebijodavo ginti, jei kas į jį pasikėsindavo. Galbūt todėl ir šiandien, prabėgus trejiems metams po Agnės mirties, ji vis dar yra žurnalo „Žmonės“ rekordininkė, viršelį papuošusi net devyniolika kartų. Šis kalėdinis viršelis – ne tik žurnalo istorijos dalis. Tai jautrus atminimas moters, kurios gyvenimas krypo į kairę ir dešinę, kartais net pakildavo virš jūros lygio, tačiau visuomet sugebėjo išlikti sąžininga prieš save ir kitus, nes suprato, kad viskas gyvenime praeina – amžina tik motinos meilė vaikui.

6. 2020-ieji, gruodžio 31 d.

„Visi mes Metų žmonės“

Jeigu būtų kovotojų su Covid-19 pandemija garbės lenta, joje sunkiai sutilptų pavardės: nuo medikų, epidemiologų ir inovacijų specialistų iki verslininkų, visuomenininkų, kurjerių ar pardavėjų. Nes sudėtingi laikotarpiai turi vieną juos siejančią savybę – jie iškelia į paviršių tai, kas blogiausia ir geriausia mumyse slypi. Savo kartai nepažinto iššūkio akivaizdoje pamatėme visas žmogiškumo puses. Ir žinote ką, kai buvo išties baisu, kai karantinas buvo naujas ir nepažintas dalykas, mes mokėjome susitelkti – palikti namie keptų bandelių prie kaimyno durų, šyptelėti per kaukę miške sutiktam nepažįstamajam ar galų gale pasiūti tą pačią kaukę, kai jų taip trūko (Audrone Bunikiene, visa redakcija jums iki šiol dėkinga už rankų darbo kaukes!).

Todėl baigiantis sudėtingiems 2020-iesiems, „Žmonių“ redakcija neišskyrė atskirų vardų ir pavardžių, kurias tradiciškai būtų galėjusi išgraviruoti ant Metų žmogaus statulėlių, – jų būtų prireikę bene trijų milijonų. Vietoje to paprašėme menininkės Jolitos Vaitkutės sukurti koliažą – ir pirmąsyk per dvidešimt žurnalo leidybos metų viršelį papuošė ne nuotrauka, o meno kūrinys. „Šis ypatingas žurnalo numeris skirtas padėkoti kasdieniams herojams: medikams, mokslininkams, mokytojams, kultūrininkams, verslininkams, visuomenininkams, savanoriams... Visiems, kurie kovojo, palaikė, telkė, įkvėpė, aukojo, rodė pavyzdį. Kurie išgyveno ir padėjo išgyventi“, – numerį pristatė tuometė žurnalo vyriausioji redaktorė Gitana Bukauskienė.

7. 2022 metai, kovo 3 d.

Pamenu vasario 24-ąją dar rusenusią viltį, kad reikia palaukti atomazgos – tik tuomet pramoginiam leidiniui dera kalbėti tokiomis sudėtingomis ir skaudžiomis temomis kaip karas. Bet netrukus aplankė suvokimas, kad atomazgos teks laukti ilgai...

Norėčiau sakyti, kad sprendimą į viršelį įdėti Ukrainos vėliavą be jokių komentarų padiktavo narsa. Tačiau tikiu, kad tikroji narsa slypi apkasuose, o ne šiltoje redakcijoje. Mes – ne karo žurnalistai, skubantys pranešti informacijos iš fronto linijos, ir net ne aktualijų reporteriai, rašantys apie politinius sprendimus ir taip prisidedantys prie politikų dienotvarkės. Mes – pramogų žurnalistai, pasakojantys jaudinančias gyvenimiškas istorijas. Ak, tuo metu mus visus jaudino tik viena tema! Nereaguoti atrodė tiesiog neįmanoma. Tad šis viršelis gimė iš desperatiško noro kovoti su neteisybe – nebuvo žodžių, galinčių išreikšti pasipiktinimą Rusijos invazija į Ukrainą, todėl nusprendėme nieko ir nesakyti, leisti Ukrainos vėliavai plazdėti. Juk tyloje kartais telpa daugiau, nei žodžiuose.

8. Deivydas ir Katažina Zvonkai, 2023 metų sausio 19 d.

„Sūnaus diagnozę priimame kaip patirčių kupiną kelionę“

Atverti širdį tuomet, kai viskas puikiai klostosi, kur kas lengviau nei tada, kai likimas įstumia į duobę. Kai sūnui Donatui buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas, Katažina ir Deivydas būtent taip ir jautėsi – atsidūrę tamsioje nežinomybės duobėje. Savo didįjį rūpestį tėvai ilgai laikė viduje, kol metams bėgant tylėjimo našta ėmė darytis per sunki. „Ji man neleido laisvai kvėpuoti“, – žurnalistei Grytei Liandzbergienei tuomet prisipažino Katažina, pasiryžusi šokti į nežinią ir visą savo pasitikėjimą sudėjusi į žurnalą „Žmonės“.

O kai interviu išėjo į viešumą, Zvonkai pagaliau lengviau atsikvėpė – ilgus metus kamavęs nerimas, kaip visuomenė priims žinią apie sūnaus diagnozę, išgaravo kartu su šimtais palaikančių žinučių. „Kai paskaitau mamų žinutes, laiškus, kartais tikrai pasijuntu beveik Motina Teresė“, – prabėgus metams po rezonansinio interviu juokėsi Katažina, darniai įsiliejusi į visuomeninę veiklą, tapusi autizmo sutrikimų turinčių vaikų bei jų tėvų ambasadore. Ir pripažino, kad gailisi tik vieno – anksčiau neprabilusi apie šeimą užklupusius rūpesčius.

9. Jolita Vaitkutė, 2023 metų spalio 26 d.

„Sunkūs išgyvenimai išmokė, kad nėra to, ko neišgyventum“

Tai – pirmasis dirbtinio intelekto nupieštas spausdintinio žurnalo viršelis Lietuvoje. Sąmoningai nesakau „sukurtas“, nes nuo idėjos iki jos įgyvendinimo prabėgo ne vienas mėnuo, prie jo kūrimo prisidėjo fotografė, stilistė, grafikos dizaineris, pati Jolita Vaitkutė... Nes užmojis buvo aiškus: gąsdinimų, jog dirbtinis intelektas atims darbo vietas, fone, mes jį pasitelkėme kaip kūrėjo įrankį, o ne patį kūrėją.

Ištisas savaites Jolita ir grafikos dizaineris Antanas Jokubaitis maitino DI Jolitos kūrinių nuotraukomis, kol jis perprato menininkę, o menininkė – DI. Nebuvo paprasta – juk Jolita kuria visiškai priešingai, nei ši sintetinė gyvybės forma. Jolita savo kūrybai daugiausia naudoja organines medžiagas – žemes, medieną, maisto produktus... Pabandėme sujungti tuos du visiškai skirtingus pasaulius ir parodyti, kad jie gali egzistuoti vienoje erdvėje, nepaneigdami nei žmogaus, nei dirbtinio intelekto įdirbio.

O viršelį papuošusį kadrą įkvėpė Jolitos ir Aurimo Kadzevičiaus bendras meno projektas „Atgimimo inkilai“. Iš karo siaubiamos Ukrainos parsivežtas kadaise jaukių namų liekanas menininkai pavertė inkilais, taip griuvėsiams iš naujo įkvėpdami gyvybės.

10. Birutė Sabatauskaitė ir Jūratė Juškaitė su dukra Elena, 2024 metų birželio 6 d.

„Abi esame mamos“

Kai tą vasarą Jūratės su Birute ir mažosios Elenos istoriją iškėlėme į viršelį, tiesą sakant, patys nežinojome, kokią reakciją tarp skaitytojų tai sukels. Ir turbūt mažiausiai tikėjomės tokios teigiamos. Juk pirmą kartą Lietuvos spaudos istorijoje viršelį puošė tos pačios lyties asmenų šeima ir jų kūdikis. Lyg to būtų maža, vienai savaitei pasikeitė ir „Žmonės“ logotipas – įprasta „O“ raidė tapo dviem žiedais, simbolizuojančiais dviejų žmonių įsipareigojimą vienas kitam. Tai – dalis partnerystės įstatymo palaikymo kampanijos, kurios esmė buvo priminti, kad šis klausimas nėra tik LGBT+ žmonių interesas. Turbūt niekas kitas taip gerai neapibrėžia šio įstatymo svarbos, kaip Birutės ir Jūratės orveliškas klausimas per interviu „Žmonėms“: „Jei visi Lietuvos žmonės yra vienodai svarbūs savo šaliai, kodėl turi nevienodas teises?“ Partnerystės įstatymas – paprasčiausiai kokybiškos, vakarietiškos valstybės ženklas.

Neprabėgo nė metai, kai Konstitucinis Teismas nutarė – tos pačios lyties poros gali registruoti savo partnerystę, ir šiuo metu skaičiuojame dešimtis įregistruotų partnerysčių. Neprisiimsiu garbės ir nesakysiu, kad tai yra „Žmonių“ redakcijos nuopelnas. Ne, tai mūsų visų – visų neabejingų Lietuvos žmonių – nuopelnas. O man asmeniškai norisi pasidžiaugti už Birutę ir Jūratę, kurios per tuos pusantrų metų įveikė tikrą teismų maratoną ir šiandien abi ne tik emocionaliai, bet ir teisiškai yra Elenos mamos. O netrukus savo šeimą įteisins ir naujuoju partnerystės įstatymu. „Net jei atrodo, kad visos durys yra uždarytos, vis tiek verta galvą į sieną padaužyti – žiūrėk, ne galva suskyla, o sienos pradeda eižėti“, – taikliai prieš tuos pusantrų metų pastebėjo Jūratė. Tokios vilties ir atkaklumo linkiu ir Jums!