Žvaigždžių stilistas Ruslanas Rybakovas atsikratė trisdešimties kilogramų (papildyta gegužės 21 d.)

Praėjusią vasarą televizijos žvaigždžių pamėgtas drabužių kūrėjas nutarė suimti save į rankas – per keletą mėnesių numetė trisdešimt kilogramų ir įšoko į keturiais dydžiais mažesnius drabužius. Kaip jam tai pavyko?

Viskas turi prasidėti galvoje. „Pradėjau sau nepatikti. Nuolatinis skubėjimas, rytiniai, vakariniai filmavimai, fotosesijos, darbas su klientėmis – nėra laiko nė atsigręžti, ir pasiduodi veržliai gyvenimo tėkmei... Dirbi su scenos žmonėmis, gyveni jų režimu, tiksliau – be režimo. O kai pavargsti, tada juk nori save lepinti... Palengva ėmiau pilnėti, pirkti vis didesnius džinsus, kol kartą susimąsčiau – kas toliau? O jei kas nors atitiks sveikatai? Nukrisi, kiti peržengs ir nueis toliau, niekam nebūsi įdomus. Kadangi mano darbas susijęs su išvaizda, rengiu kitus žmones, kartais reikia jiems priminti, jog prisidėjo svorio... Kaip gali tai sakyti, kai pats nekaip atrodai? Visada reikia pirmiausia pažiūrėti į save. Susiimti ir nutarti, kad viskas, nuo rytojaus gyvensiu kitaip. Kas mylės tave, jei pats savęs nemylėsi? Viskas turi prasidėti galvoje.“

Sportuoti gali būti malonu. „Praėjusį pavasarį nuėjau į konsultaciją pas dietologę, ji man sudarė valgiaraštį. Mėnesį stengiausi gyventi pagal jį, tačiau labai nepatiko, kad maistą turėjau griežtai sverti. Jaučiausi kaip vaistinėje. Per tą laiką netekau aštuonių kilogramų ir... vėl grįžau prie įprasto gyvenimo. Pakako kelių mėnesių ir grįžo pusė numesto svorio, tada jau nuėjau į „Forum“ sporto klubą pas asmeninį trenerį Karolį Šarkauską. Jis sutvarkė viską: parinko krūvį ir sudarė mitybos režimą. Svarbiausia – pabandė įskiepyti, kad sportas – tai malonumas. Man sportas visada buvo ir iki šiol yra darbas, gal kiek lengviau prisiversti lieti prakaitą, kai tave vis įtikinėja, kad tai gali būti ir malonu... Nuo praėjusios vasaros klube kasdien praleidžiu po pustrečios, kartais – net tris valandas. Iš pradžių – pratimai širdžiai: minu dviratį, stoju ant slidžių, paskui dirbu su asmeniniu treneriu. Būna, kad sunkiai įeinu į salę, o išlekiu kaip ant sparnų.“

Pirma savaitė – košmaras. „Mano valgiaraštis, kaip ir kitų besisukančių pramogų pasaulyje, buvo palaida bala: nė kąsnio visą dieną, o vakare – ko širdis geidžia. Pradėjau sportuoti, reikėjo ir mitybą įstatyti į režimą. Iš pradžių treneris liepė rašytis, ką per dieną suvalgau. Žvilgteli į tokį lapą ir pats pamatai, ką darai blogai. Man sudarė griežtą valgiaraštį: valgis – penkis kartus per dieną kas pustrečios valandos. Pirma savaitė – košmaras, tikrai nelengva, buvau labai nervingas. Bet tik savaitė: kai pradėjau jausti rezultatą, atsirado papildomas stimulas.“

Ruslano dieta. „Pusryčiams – du kiaušinių baltymai, kava ar arbata be cukraus. Po pustrečios valandos – bananas ar apelsinas. Pietums – veršiena, jautiena, kalakutiena, ant grotelių kepta arba virta vištiena su daržovėmis ir ryžiais. Pavakariams – pakelis liesos varškės. Vakarienei – pusė litro pasukų. Per dieną kartais išgerdavau kavos ir arbatos be cukraus, vandens – kiek norisi. Kai pabosdavo kiaušiniai, pakeisdavau juos varške. Tikrai nereikia iš vakaro daug ruošti kitai dienai: nesunku įsimesti į krepšį vaisių ir varškės. Kiekvienoje kavinėje galima rasti mėsos be priedų ir daržovių. Paruoštus pietus įsidėdavau tik tuo atveju, jei žinodavau, kad visą dieną būsiu filmavime kur nors užmiestyje. Tris mėnesius maitinausi tik taip, per tą laiką ir numečiau apie trisdešimt kilogramų.“

Nusižengei – bausmė. „Po tokių įtemptų trijų mėnesių pradėjau sau leisti išgerti vyno ar alaus, įgrisusius ryžius ėmiau keisti grikiais. Kartais ir tikrai nusidedu: per vakarėlį suvalgau sumuštinį ar cepeliną. Arba prisivalgau naminių koldūnų su žvėriena. Po tokių vaišių save baudžiu sportu. Pagunda valgyti greitai dingsta, kai galvoje kirba mintis – jei dabar tai suvalgau, rytoj valandą minsiu dviratį... Bet taip ir turi būti: nusižengei – bausmė. Kelių policija juk irgi baudžia. Jau net nereikia stotis ant svarstyklių: žinau, jei leidau sau sočią vakarienę, iškart prisideda du kilogramai. Kitą dieną – į sporto klubą. Ko labiausiai pasiilgstu? Tokio mamiško maisto – kotleto, bulvių košės, burokėlių, o jei dar užlieta baltu padažu...“

Geriau, kai šaldytuvas tuščias. „Sunkiausias metas, kai vakare grįžti namo į saugią savo aplinką. Norisi šilumos, meilės ir... maisto. Tuomet geriau, kai atidarai šaldytuvą, o jis – tuščias. Didžiulis pliusas, jei namiškiai palaiko. Mano žmona ir penkiolikametė dukra pusryčiams taip pat valgė kiaušinius ar varškę, o vakare gėrė pasukas. Vaikai irgi turi suvokti, kad valgyti privalu, bet sveikai. Žmona laikėsi tos pačios dietos, tik mažiau sportavo – porą kartų per savaitę – ir numetė apie vienuolika kilogramų. Dukra dabar jau prašosi sportuoti kartu.“

Pinigų klausimas. „Manau, asmeninis treneris tiesiog būtinas. Ne tik todėl, kad priverčia pasitempti, kai kam nors turi atsiskaityti ir kas nors iš šalies neleidžia simuliuoti. Svarbiausia, kad jei sportuosi bet kaip, gali lengvai sau pakenkt. Brangu? Man atrodo, ankstesnės išlaidos maistui tikrai viršytų sumą, kurią palieku sporto klube.“

Ir tai ne pabaiga... „Dabar mano svoris stabilus. Bet norėčiau atsikratyti dar dešimties–penkiolikos kilogramų. Ir šią vasarą tai įvykdysiu.“