Politikas Žygimantas Pavilionis: „Vaikai man – būtina dvasinės harmonijos sąlyga“

Buvęs Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose mėgsta prisistatyti tik vardu – kadaise taip ėmė daryti norėdamas išvengti garsios pavardės naštos. Ir sūnūs į jį kreipiasi Žygi. Nebent mažesnieji pavadina tėčiu. „Nekantriai laukiu laiko, kai mūsų šeima dar labiau išsiplės, kai sūnūs atsives savo mylimas žmonas ir su visa šiluma suksis apie mus“, – tvirtina.

Dažnai diplomatų šeimos yra nemažos. Ar todėl, kad tenka netrumpai gyventi svetur ir tuomet norisi, kad namuose suptų kuo didesnis būrys saviškių?

Mūsų atveju kalta mano žmonos svajonė susilaukti mergaitės (juokiasi). Kai jau turėjome du sūnus, žmonai tvirtai pažadėjau – bus mergaitė. Po trečio sūnaus praradau penkiasdešimt procentų pasitikėjimo, po ketvirtojo – visą. Esu berniukų gamintojas. Neseniai įsigijome augintinę kalytę, kad namuose būtų šiokia tokia pusiausvyra ir atsvara berniukų batalionui.

Jūs taip pat svajojote apie mergaitę?

Negaliu sakyti, kad nenorėjau, bet tikrai džiaugiausi berniukais. Galbūt tai patirties trūkumas, o gal ir pasitikėjimas likimu, bet žiūriu į mergaites ir suprantu, kad nemokėčiau su jomis bendrauti, man jos visos lyg koks stebuklas. Todėl tiesiog vykdau man skirtą misiją – būti su savo berniukais. Mane jie visuomet supo – turiu šešeriais metais vyresnį brolį.

Atsimenu nusivylimą, kai atėjau į biblioteką ir supratau, kad esu perskaitęs visas į lietuvių kalbą išverstas fantastikos knygas.

Augote garsioje šeimoje: tėtis – filosofas, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, mama – universiteto dėstytoja Marija Aušrinė Pavilionienė, abu – aktyvūs visuomenės veikėjai. Kaip jie auklėjo savo sūnus?

Tėvai mums suteikė daug laisvės ir auklėjo per... knygas. Tada jos buvo ir išėjimas į pasaulį. Aš labai mėgau skaityti, atsimenu nusivylimą, kai atėjau į biblioteką ir supratau, kad esu perskaitęs visas į lietuvių kalbą išverstas fantastikos knygas. Tuo metu ir nebuvo kito kelio, kaip ištrūkti iš bjaurios realybės. Be knygų – gal dar tik kinas... Šiuolaikiniai vaikai turi kur kas daugiau kelių.

Jutote tėvų pavardės naštą?

Milžinišką. Ir visada su ta pavarde kovojau, nes manau, kad kiekvienas žmogus turi nueiti savo kelią. Visada prisistatydavau ir prisistatau tik vardu. Net tai, kad susiejau savo kelią su krikščionimis demokratais, nors mano tėvai buvo kairieji ar centro kairieji, rodo, jog visuomet bandžiau eiti priešinga kryptimi.

Mano brolis taip pat maištavo, tik pasuko į kitą pusę – iki šiol kuria savo verslo imperijas. Kai dar mokėmės mokykloje, didžiulę įtaką jam padarė Jackas Kerouacas ir jo „Kelyje“. Brolis su draugais visuomet buvo kažkur kelyje, malėsi ir ieškojo savęs. O man buvo rokas, metalas ir... Lietuva. Pamenu, sustatydavau plaukus į skiauterę, dar nudažydavau tautinės vėliavos spalvomis. Rusas karininkas pasikviesdavo į kabinetą ir imdavo aiškinti, kaip toks mano elgesys pakenks tėvams ir jų karjerai, bet jo neklausydavau. Jis netgi apkirpdavo mane pastatęs prieš klasę.

Bėgdavau iš pamokų, kad rasčiau... save. Supratau, kad man nepatinka fizika, o patinka metafizika. Ir istorija. Didelę įtaką man padarė mamos tėtis Vladas Fedotas-Sipavičius (Sipaitis) – labai spalvinga asmenybė: tarpukario Kauno dramos teatro vadovas, režisierius, aktorius, baleto šokėjas, kuris sovietmečiu išgyveno tremtį. Senelis vis pasakodavo apie tarpukario Lietuvą, apie tai, kaip „Metropolio“ restorane su to meto bohema linksmindavosi. Jis turėjo milžinišką biblioteką, joje radau netgi Adolfo Šapokos parašytą istoriją. Senelis sukėlė tos smetoniškos Lietuvos nostalgiją, o jau daug vėliau radau ją tarp lietuvių išeivių Čikagoje.

Kai į Lietuvą buvo atvažiavusi „Euroviziją“ laimėjusi Jamala, mane pasikvietė kaip... totorių atstovą – turiu aštuntadalį šios tautos kraujo. Mano prosenelė Liuda Sipavičiūtė dar carinėje Rusijoje buvo žinoma operos solistė, dainavo Niujorko „Metropolitan“ operoje. Kartą užgastroliavo Kryme, sutiko ten vietos totorių – taip atsirado mano senelis. Prosenelė dirbo pirmoje Lietuvos atstovybėje Maskvoje pas Jurgį Baltrušaitį, bet su sūnumi, mano seneliu, grįžo į Kauną, nes Maskva apkaltino šnipinėjant Lietuvai.

Jūsų šeimos istorija neleidžia abejoti, kad jūsų gyslomis teka karštas kraujas...

Tam, kad mano maištavimas taptų kuo nors pozityviu, o ne maištu dėl maišto, poveikį, matyt, padarė knygos, kurias tėvai tarytum netyčia pasiūlydavo perskaityti... Kai man sukako aštuoniolika, tėvas davė savo išverstą knygą, kuri kažkada ir jam buvo padariusi didžiulę įtaką, – Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ (tai XIX amžiaus amerikiečio, kuris iš miesto pasitraukė į gamtą ir dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis, išpažintis – red. past.). Kiekvieną puslapį skaičiau labai ilgai. Man ta knyga padėjo surasti save, kartu ji yra ir pilietinio pasipriešinimo pagrindas. Tada ir sugalvojau, kad noriu studijuoti filosofiją.

Kai prasidėjo neramumai, jau buvau studentas, tačiau dar su mokyklos kompanija patraukėme prie bokšto, apsiginklavę didžiuliais vazonais ir beisbolo kuokomis. Tą naktį tankai prie bokšto neatvažiavo.

Tačiau filosofiją greitai iškeitėte į tarptautinių santykių studijas?

Mano mokykla – užaugau Lazdynuose – buvo arčiausiai televizijos bokšto, vos ne visa klasė buvome užsirašę į pirmuosius savanorių būrius (prieš kelerius metus šią patirtį pratęsiau įsijungdamas į Šaulių sąjungą). Kai prasidėjo neramumai, jau buvau studentas, tačiau dar su mokyklos kompanija patraukėme prie bokšto, apsiginklavę didžiuliais vazonais ir beisbolo kuokomis. Tą naktį tankai prie bokšto neatvažiavo.

Tapo aišku, kad ginklu nieko nepadarysime, esame maži pasaulyje. Mano tėvukui, kuris kaip tik tapo Vilniaus universiteto rektoriumi, ir subrendo mintis, kad valstybei reikia profesionalių diplomatų, dėl to buvo įsteigtas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Aš supratau, kad mano pašaukimas – taisyti pasaulį, padaryti jį geresnį. Ir per dvidešimt trejus diplomatinės karjeros metus nuosekliai, neapeidamas nė vieno, įveikiau visus laiptelius – nuo atašė iki ambasadoriaus.

Taip greitai įsisukus į rimtus darbus nebuvo kada atidėlioti ir šeimos kūrimo. Žmoną sutikote dar mokyklos suole?

Šokiuose. Ji metais už mane jaunesnė. Su žmona vis galvojame, kiek mums tada, kai susipažinome, buvo metų. Sutariame dėl vieno – kažkuriam iš mūsų buvo trylika. Aš ją pakviečiau šokti. Lina buvo žinoma kaip šokėja, šoko grupėje pas Žilviną Žvagulį. Tuo metu tai buvo labai rimtas reikalas, kažkas visiškai nesovietiško.

Mes ilgai draugavome, buvo ir paaugliškų išsiskyrimų. Pirmoje ilgesnėje užsienio komandiruotėje – Romoje, Perudžoje, tris mėnesius mokiausi italų kalbos – supratau, kad pirma mano gyvenimo meilė turi virsti kuo nors rimtesniu. Grįžau, ir mes susituokėme – man buvo dvidešimt treji.

Jūsų šeima gali būti pavyzdys, kad mokyklinė meilė būna atspari laiko išbandymams.

Juk turi būti kažkas laikui nepavaldaus taip greitai besikeičiančiame pasaulyje... Mano, kaip diplomato, gyvenime buvo svarbu turėti ką nors stabilaus. Kaip yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II, diplomatija yra geriausia profesija, suteikianti daugiausia galimybių pasiekti bendrą gėrį ir galinti padaryti didžiausią įtaką, bet diplomatas gyvena chaose, lyg išmestas į negyvenamą salą. Tuomet ir supranti, ką reiškia šeima ir dvasinė ramybė, kurią ji sukuria.

Tačiau nereikia manyti, kad viskas labai romantiška. Mano žmona turėjo paaukoti savo karjerą – jai puikiai sekėsi, galėjo tapti puikia anesteziologe, bet mes išvažiavome iš Lietuvos. Trejus metus gyvenome Briuselyje, penkerius – Vašingtone. Ji rado save panašioje srityje – farmacijoje, tačiau visada pamenu, kad savo gyvenimą paaukojo ant mano karjeros aukuro. Ir iki šiol aukoja. Ji kur kas daugiau davė šeimai nei aš.

Lozoraičio batai buvo prakiurę, nes į Baltuosius rūmus jis turėdavo valandą šlepsėti pėsčiomis, automobiliui nebuvo pinigų. Tikra kankinystė.

Diplomato duona sunki. Tai nėra tik šampanas. Aišku, šampano yra, bet tai – tik ginklas ir instrumentas. Manau, ši profesija – lyg savotiška vienuolystė. Vašingtone prisiklausiau istorijų, kaip gyveno amžinatilsį Stasys Lozoraitis ir kiti diplomatai, – priesaikos, duotos paskutiniam tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrui, riteriai, neatsisakę jos, kai Lietuva buvo okupuota. Mūsų seniausia ambasada Vašingtone buvo nešildoma, per stogą varvėjo vanduo, ant sienų buvo matyti pelėsiai ir kerpės. Verslininkai siūlė pastatą pirkti, tačiau diplomatai saugojo valstybės turtą ir badavo. Lozoraičio batai buvo prakiurę, nes į Baltuosius rūmus jis turėdavo valandą šlepsėti pėsčiomis, automobiliui nebuvo pinigų. Tikra kankinystė. Jie aukojosi kaip kokie vienuoliai valstybei. Kai kuriems tai baigėsi tragiškai – neatlaikė įtampos, pakriko psichika... Todėl ir vadinu diplomatiją savotiška vienuolyste, kad ši profesija pareikalauja visiško atsidavimo.

Kai sakote, kad diplomato gyvenimas viliojantis atrodo tik iš šalies, turite omenyje ir vaikus, nes...

...jie nuolat turi prarasti draugus ir susirasti naujų. Kai prieš pusantrų metų grįžome iš Amerikos, mano mažiausias pasakė: „Kitąsyk paklausk ir manęs, ar aš noriu.“ Vaikams tikrai nėra lengva, aišku, paskui jie tampa dar stipresni, susipažįsta su kitomis kalbomis ir kultūromis, bet perėjimai nėra lengvi.

Savo kailiu patyrėme, ką vaikams reiškia grįžti į Lietuvą. Pas mus nėra išlyginamųjų klasių, vienas sūnus turėjo kartoti dvyliktos klasės kursą. Juk negali mano vaikas, grįžęs po penkerių metų Amerikoje, būti perskaitęs viską, ko reikalauja lietuvių literatūros kursas... Ar istorijos... Lankydamasis Airijoje kalbėjausi su lietuviais, ne vienas su šeima lyg ir ketintų grįžti, bet sprendimą atidėlioja dėl vaikų mokslų.

Ir dar – mūsų mokyklose tiesiog klesti patyčios, vaikams nelengva rasti savo vietą. Jei Amerikoje būtų įrodyta, jog vaikas bent vieną kartą sąmoningai įžeidė ar pastūmė kitą, to užtektų, kad būtų išmestas iš mokyklos. Kai jau buvome grįžę į Lietuvą, po kiek laiko vieno iš sūnų paklausiau, kaip tądien sekėsi mokykloje, jis patikino, jog viskas gerai, – taip, kaip atsakytų tikras amerikietis. Ir pridūrė: „Bet negaliu paaiškinti, kodėl vienas berniukas mane kiekvieną dieną smaugia...“ Po mėnesio paklausiau, ar situacija pasikeitė. „Ooo, – nutęsė. – Tas, kuris mane smaugė, dabar yra draugas ir išgelbėjo nuo to, kuris metė mane pro langą...“ Nesuprantu, kažkoks azijietiškas, rusiškas kalėjimo šiurkštumas...

Suvaldyti keturis vyrus namuose nesunku?

Nebuvo ir nėra bėdų. Visų pirma todėl, kad jie augo ir auga poromis, vienas kitą moko, labai glaudžiai bendrauja: Augustui – jau dvidešimt vieni, Dominykui – devyniolika, Simonui – vienuolika, Vincentui – aštuoneri. Namuose mes visi lygūs, nežinau, tai totoriškas ar skandinaviškas modelis. Aš jiems buvau ir esu Žygis.

Mūsų šeimoje nėra autoritetų, gal tam įtaką padarė ir Amerikoje praleisti metai. Amerikiečiai auklėja vaikus kaip asmenybes. Kai Vašingtone sūnus palydėjau į mokyklą ir pradėjau aiškinti, kokie yra mano vaikai, ko turėtų mokytis, buvau pasodintas į kampą ir išgirdau atsakymą, kad jie patys viską nuspręs...

Vyriausią sūnų Augustą norėjau padaryti tokį kaip aš – politiku ir diplomatu. Visiškai neklausydamas jo. Tačiau jis, neklausydamas manęs, pasuko močiutės keliais ir Glazge studijuoja anglų literatūrą. Dėl visa ko papildomai pridėjo ir verslo studijas. Antrasis, Dominykas, – visai kitoks, paniręs į kompiuterį. Šįmet baigia mokyklą, jį labai domina kibernetinis saugumas. Sūnūs yra visiškai skirtingi, tačiau labai įdomu, kai gali apčiuopti panašumų tarp pirmojo ir trečiojo, tarp antrojo ir ketvirtojo...

Aš labai laukiu iš studijų Škotijoje grįžtančio vyriausio sūnaus, man patinka su juo šnekėtis ir suprasti, kad jis ieško panašiai, kaip ir aš kažkada...

Kai toks būrys vaikų, randate laiko pabėgti iš namų tik su žmona?

Dar gyvendami Amerikoje pirmąsyk su žmona išsiruošėme pakeliauti dviese. Mums patiko. Tačiau kitas atostogas planavome praleisti su vaikais – mums patinka su jais būti. Atrodo, kad, išsiruošdami atostogauti vieni, juos apvogtume... Naivios ir geros jų akys nuplauna tą suaugusiųjų pasaulio cinizmą. Tą kovą, į kurią kiekvieną dieną įsiveli.

Aš labai laukiu iš studijų Škotijoje grįžtančio vyriausio sūnaus, man patinka su juo šnekėtis ir suprasti, kad jis ieško panašiai, kaip ir aš kažkada... Augusto geriausia knyga – tas pats „Voldenas“. Kaip kadaise mano tėvas, ir aš pasiūliau jam ją paskaityti. Pamenu, kaip jis atėjo ir pastėrusiomis akimis pasakė: „Čia geriausia mano skaityta knyga.“ Jau tris skirtingų kartų žmones jungia ta pati knyga. Bandai suprasti gyvenimo prasmę, tai, kad mes visi virsime dulkėmis, bet yra kažkas, kas su panašiomis mintimis juda į priekį, iš kūno į kūną jos pereina... Kai tai matau, man ramu, galiu ieškoti geros knygos ir sėsti prie židinio.

Įstrigo Airijoje oro uoste pamatytas užrašas: „Gyvenimas nėra laimėjimas prieš liūtį, tai yra šokis lietuje.“ Gyvenimas juk ir yra nuolatinis šokis kovojant, reikia nuolatos kabintis dantimis, nes taip jau yra. Vieną dieną tą šokį lietuje pabaigsi, bet...

Amerikoje drauge su savo kariauna – sūnumis – lankėte tekvondo treniruotes. Kuo jos patraukė?

Iš pradžių lankyti šio kovos meno treniruotes pradėjo sūnūs, ilgainiui jie mane įtraukė – matyt, tai buvo ir bendravimo su manimi būdas. Tik žmona atsilaikė. Tekvondo, matyt, yra šeimyniškiausias kovos menas. Amerikoje tekvondo studijų galima rasti ant kiekvieno kampo. Gaila, bet Lietuvoje treniruotes lankau tik retkarčiais.

Jungtinėse Valstijose išmokote ne tik kovos meno, bet ir... lietuvių tautinių šokių.

Lietuviai išeiviai savaitgaliais ne geria, o šoka. Jiems tai yra lyg grįžimas į tėvynę. Ir mes su žmona įsigijome tautinius drabužius ir mokėmės šokti.

Ko dar išmokote už Atlanto?

Kai šeima tapo tokia gausi, nebetilpome bute Lazdynuose ir persikėlėme gyventi į Bendorių kaimą (gyvenvietė greta Vilniaus – red. past.). Įsikuriant mano reikalavimas ir didesnė investicija buvo viena – svarbu ne tik židinys namuose, bet ir lauke, kad būtų galima grilinti. Amerikiečiai neįsivaizduoja, kaip galima lauke neturėti kepsninės, nes laikas prie jos – ir bendravimo būdas.

Man labai patinka kaimo bendruomenės dvasia, tai mūsų savastis, mieste ją prarandame, tačiau privalome išsaugoti, kaip ji išsaugota Amerikoje. Ta valstybė stipri tik dėl to, kad yra stiprus žmogus ir stipri bendruomenė. Manau, ateityje vis daugiau miestiečių kelsis į kaimą. Man patinka, kad Bendorių kaime mes patys rūpinamės apšvietimu, įrengiame vaikų žaidimo aikšteles, priklausome vienai parapijai, padedame vieni kitiems. Mieste to beveik nebeliko.

Kaip ir minėtoje knygoje, viską, kas svarbiausia, miestietis randa gamtoje. Mano tėvas nuolat primindavo, kad išmintis yra paprastumas ir vidinė harmonija, tačiau tai nebūtinai randi miesto verpetuose.