Žygimanto Stakėno žmona Dovilė – apie gyvenimą su garsiu vyru, originalias meilės išraiškas ir motinystę

„Kad išmokčiau tiesiog „būti“, prireikė daug laiko, tad džiaugiuosi, kad 40-metį pasitikau su didesne meile sau“, – portalui Žmonės.lt sako D.Stakėnienė.

Birželio 9-ąją savo 40-metį pasitikusi Dovilė Žmonės.lt pasakoja apie gyvenimą su žinomu vyru, skirtingus jos ir Žygimanto vaidmenis auklėjant du sūnus bei atrastas santykių paslaptis.

Dovile, kaip sutikote gimimo dieną?

Taip, kaip ir įsivaizdavau – skyriau laiko sau, šeimai ir draugams. Buvau pasakiusi bičiuliams, kad per gimtadienį pas mane – atvirų durų diena, tai kas tik norėjo, tas galėjo užsukti. Taip ir buvo. Tiesa, draugai padarė staigmeną ir sugalvojo mane išsitempti į Giedrės koncertą. Buvo tikrai labai gera mėgautis tokiu gimtadieniu, lydimu muzikos.

Prieš kurį laiką, kai kalbėjomės, sakėte, kad jubiliejus nė kiek negąsdina, o ir jo nesureikšminate. Ar atėjus šiai dienai niekas nepasikeitė – nepasinėrėte į apmąstymus?

Tikrai buvo pamąstymų. Artėjant gimimo dienai, pradėjau galvoti: „Na, Dovile, kur tas jaudulys, kuris visada mane aplankydavo“. Bet jaudulio nebuvo. Atėjo tik permąstymas to, kas praėjo, ir mintys, kiek daug visko nuostabaus dar laukia. 40-imt yra stebuklingas skaičius visomis prasmėms. Tai – ir branda, ir sąmoningumas, ir visai kitas požiūris į save, ir vidinė ramybė. Ko čia baimintis, reikia džiaugtis, jog tai atėjo (šypsosi). Dabar jau viskas kitaip, nei tuomet, kai buvau dvidešimties ir tai yra labai gerai.

Ar yra dalykų, kuriuos šiandien sau leidžiate, o neleidote būdama dvidešimties?

Nors jau jaučiu, kad vidinis varikliukas lėtėja, aš dėl to sau tik dar labiau patinku. Seniau būdavo, kad reikia bėgti, daryti, lėkti, o dabar atsiranda ramybė. Žinoma, kiekvienas etapas savaip žavus, bet ši ramybės banga ir pasimėgavimas kiekviena akimirka, buvimas savimi man teikia labai daug laimės. Be to, jei seniau galvodavau, kad palepinu save nusipirkdama gražų rūbą, tai dabar ta meilė sau visai kitaip pasireiškia – dabar tiesiog leidžiu sau būti ir to pakanka. Dėl to ir išmokau dažniau pasakyti kitiems „ne“, o sau – „taip“.

Esate kosmetologė, dirbate grožio srityje. Ar jaučiate spaudimą vaikytis šių dienų grožio standartų?

Ne, spaudimo nejaučiu ir niekuomet nejutau. Galbūt todėl, kad aš taip užauginta, nes mūsų šeimoje visuomet buvo svarbiausia sveikata. Man visada buvo svarbu žinoti, kas yra sveika, o kas – ne, tad supratimas apie grožį vien išore neapsiribojo. Tikriausiai todėl ir pasukau į kosmetologiją, kuri yra ne tik apie grožį, bet ir apie sveikatą, nes iš veido būklės galima daug ką pasakyti, kas vyksta organizme. Iš tiesų, visada ir norėjau būti odos gydytoja, tad džiaugiuosi, kad gyvenimą susiejau su šia sritimi.

Internete galima rasti gausybę patarimų, ką reikėtų naudoti norint išsaugoti jaunystę. O kokių jaunatviškumo paslapčių jūs atradote? Galbūt egzistuoja viena priemonė, kurią reikėtų turėti kiekvienam žmogui, ieškančiam grožio ir jaunystės eliksyrų?

Yra vienintelis jaunatviškumo eliksyras – mūsų galva (juokiasi). Reikia ja naudotis ir nesivaikyti priemonių, kurios žada stebuklus. Jei kažkam tiko vienas kremas, nebūtinai jis tiks ir kitam. Svarbiausia taisyklė – pasirinkti tinkamas priemones ir netingėti jų naudoti. Juk dažnai žmonės randa pasiteisinimų, kodėl vieno ar kito nepadarė. Bet juk viskas vėliau atsispindi veide.

Prieš dvejus metus, kai baigėte antrąjį – biomedicininės diagnostikos – bakalaurą, užsiminėte, kad norėtumėte dar studijuoti. Ar vis dar turite tokių minčių?

Taip, dar galvoju (šypsosi). Kaip tik neseniai kalbėjau su vyresniuoju sūnumi, kuris dabar baigė dešimtą klasę, ir sakiau: „Kai tu stosi mokytis ir aš pradėsiu studijuoti“. Tai dar turiu šiek tiek laiko (šypsosi). Bet, iš tiesų, šioje srityje, kurioje dirbu, dar yra ką mokytis. Nenoriu studijuoti vien dėl sportinio intereso.

O ar jūsų vyresnysis sūnus jau žino, ką norėtų studijuoti? Galbūt svarsto sekti jūsų ar savo tėčio pėdomis?

Jis dar nežino. Svarsto metus nestudijuoti, pakeliauti ir tuomet apsispręsti. Galbūt taip ir darys, nežinia. Jam patinka muzika, jis turi puikius komunikacinius įgūdžius… Bus įdomu pamatyti, ką jis pasirinks.

O kaip jaunėlis? Galbūt jau atskleidė jums savo svajones ir talentus?

Nežinau, į kokią sritį jis linksta, bet pastebiu, kad mūsų sūnūs yra labai skirtingi. Jaunėlis yra labiau intravertas, jam patinka gaminti. Kartais ir mane palepina savo valgiais (šypsosi).

Atrodo, kad vaikams suteikiate daug laisvės. Stengiatės savo sūnums būti draugė?

Taip. Man atrodo, kad mes ir esame draugai. Mes atvirai bendraujame, o ir jie man vis pasipasakoja. Iš tiesų, aš ir su savo sūnų bičiuliais puikiai sutariu, mes pabendraujame, kai jie atvyksta pas mus. Mane ir su gimtadieniu pasveikina (šypsosi). Labai smagu.

Jūs savo sūnums esate draugė, o kaip Žygimantas? Galbūt jis namuose perėmė griežtesniojo vaidmenį?

Tikrai taip (šypsosi). Sūnūs žino, kad jei mane gali apvynioti aplink pirštą, tai tėčio – niekaip (juokiasi).

Jūsų vyras Žygimantas – daugeliui atpažįstamas iš televizijos ekranų. Koks tas gyvenimas su garsiu vyru? Ar esate susidūrę su žinomumo atneštais minusais?

Ne. Man atrodo, kad daug kas priklauso nuo požiūrio. Aš suprantu, kad žinomumas yra Žygimanto darbo dalis. Suprantu ir tai, kad visuomet atsiras žmonių, norinčių su juo nusifotografuoti ar pakalbinti... Aš to nesureikšminu ir niekuomet nepriėmiau, kaip savo gyvenimo dalies, tad jokių žinomumo minusų nepatyriau.

Nors apie asmeninį gyvenimą kalbate retai, jūsų vyras Žygimantas kartą šiek tiek pravėrė jūsų namų duris. Jis pasakojo, kad barniai jūsų namuose – audringi, bet ir meilės juose daug. Kartu jau esate beveik dvidešimtmetį, kokių sėkmingų santykių receptų per tuos metus spėjote atrasti?

Kaip ir visuose namuose, pas mus būna visko. Pasipykti yra sveika (šypsosi). Bet šį rugsėjį švęsime 18-ąsias santuokos metines, o kartu jau esame dvidešimtmetį. Per tiek metų supratome, kad svarbiausia yra įsiklausymas. Visų pirma, į savo poreikius, o po to ir į kito asmens. Tuos poreikius reikia nebijoti išsakyti mylimajam.

Tai jei reikėtų trumpai pasakyti, mūsų receptas – šnekėjimas, tarpusavio supratimas, pasitikėjimas ir dalinimasis meile. O dalintis galima nebūtinai žodžiais, bet ir veiksmais. Manau, kad po vienu stogu reikia gyventi atvira širdimi. Tai svarbiausia.

O kaip Žygimantas reiškia meilę? Ar kada nors yra jus nustebinęs taip, kad iki šiol su šypsena prisimenate?

Jis mane nuolat stebina. Pavyzdžiui, per vieną gimtadienį grįžtu namo ir žiūriu, kad sienos išpurkštos dažais. Ant jų puikuojasi užrašas: „Su gimtadieniu“. Tiesa, tuomet mes ruošėmės remontuoti butą, tad jis pasinaudojo miela proga (šypsosi). Jis tikrai moka nuostabiai nustebinti, moka išlaukti, tyliai viską suorganizuoti... Jis labai originalus, o tai mane labai žavi.

Fotogalerija: