Rimas Tuminas






×
1 / 6„Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį, todėl dirbu“, – sakė Rimas Tuminas / Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo (Dmitrijaus Matvejevo) nuotrauka