Rimas Tuminas

„Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį, todėl dirbu“, – sakė Rimas Tuminas / Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo (Dmitrijaus Matvejevo) nuotrauka1987 metų nuotraukoje – su pedagogų Henriko Vansevičiaus ir Vytauto Čibiro studentais, kurie akimirksniu pajuto simpatiją ką tik į Vilnių grįžusiam jaunam režisieriui / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka„Gal teatras manyje – iš vaikystės, kai žaidimais, vaidyba ant taburetės bandžiau dangstyti skurdą. Teatro tokia misija – akinti gyventi gražiau“, – yra sakęs  / Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka„Ji išmintinga, kantri, žino savo vertę. Aš vertinu jos orumą, savigarbą, ištikimybę, tikėjimą manimi. Ji savimi mane auklėjo, puoselėjo“, – apie žmoną Ingą atsiliepė režisierius / Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukaRežisierius (pirmas iš kairės sėdi) su „Nusišypsok mums, Viešpatie“ spektaklio kompozitoriumi Faustu Latėnu, aktoriais Vytautu Šapranausku (viduryje), Gediminu Girdvainiu, Sigitu Račkiu, Vytautu Grigoliu, Andriumi Žebrausku / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka„Žmogaus vaizdas atsiranda iš dviejų susidūrimo realijų – šiandieninės realijos ir autoriaus epochos. Dviejų tarp savęs nutolusių realijų. Tai yra grynas proto tvarinys. Kuo daugiau nutolusių realijų ir teisingai įvertintų, suprastų, tuo daugiau emocinės jėgos, poetinės jėgos. Tai – šiuolaikinis tea / Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
×
1 / 6„Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį, todėl dirbu“, – sakė Rimas Tuminas / Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo (Dmitrijaus Matvejevo) nuotrauka