Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis. 10 dienų tylos
Visada įsivaizdavau, kad meditacija yra susitelkimas į kvėpavimą, minčių atsikratymas ir sugebėjimas tas mintis kontroliuoti… Taip pat maniau, kad tai be proto sunku. Kad patvirtinčiau šias teorijas, pasiryžau vykti į meditacijos centre rengiamus dešimties dienų tylos meditacijos kursus. Ten supratau, kad mano žinios apie meditaciją yra paviršutiniškos, o išmokta technika padėjo iš naujo įvertinti labai paprastus ir kasdienius dalykus.
Prisiruošti man prireikė kelerių metų, daug nuogirdų ir konsultacijų su žmonėmis, kurie jau baigė tokius kursus, džiaugėsi ir rekomendavo. Prieš važiuodama nusprendžiau stengtis iš peties ir, svarbiausia, atsikratyti bet kokio skepticizmo. Taip atsidūriau vipassana meditacijos centre Naujojoje Zelandijoje. Tokį pat centrą galėjau rinktis ir Tailande arba Lietuvoje (!), nes jų yra visame pasaulyje, bet mano krikštas įvyko čia, paparčiais apaugusiame miško slėnyje, valanda kelio nuo didžiausio šalies miesto – Oklando.
Centre aš ir dar keliasdešimt žmonių iš viso pasaulio praleidome dešimt dienų tylėdami, keldamiesi 4 valandą ryto, valgydami veganišką maistą, medituodami po 11 valandų per parą ir mokydamiesi vienos seniausių meditacijos technikų. Prieš daugiau nei 2500 metų vipassana technikos buvo mokoma Indijoje kaip meno gyventi ir „matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų“.
Šiandien šios meditacijos mokoma dešimties dienų kursuose. Jie rengiami nekomerciniu pagrindu: nei mokytojai, nei kursų organizatoriai negauna jokio užmokesčio, visos išlaidos apmokamos iš paaukotų lėšų. Šiuos faktus žinojau prieš užsiregistruodama į pirmuosius savo kursus (taip pat žinojau, kad iš tokių kursų visada kas nors pasitraukia anksčiau laiko). Dabar jau žinau, kodėl nieko nebuvau girdėjusi apie pačią dešimties dienų meditacijos patirtį: žmonės dažniausiai ją apibūdindavo kaip labai individualią ir asmenišką, o sukurstę smalsumą palikdavo nieko daugiau nepapasakoję. Pamėginsiu pasidalyti savo patirtimi.
Atvykimas
Atvažiuojame, įsikuriame privačiuose kambariuose su vienu langu ir viena lova, mus supažindina su taisyklėmis, įtemptu tvarkaraščiu. Suprantame, kad jo lengva nesilaikyti, bet kaip tik tai ir įpareigoja elgtis atvirkščiai. Vakare pamatome savo mokytojus: Thomą – vyrams ir Tamarą – moterims (vyrai ir moterys gyvena ir valgo atskirai, kartu būname tik bendroje meditacijos salėje, skirtingose jos pusėse). Pirmą kartą išvystame savo guru – mokytoją Satyą Narayaną Goenką. Savo išmintį jis dėsto mėgėjiškai nufilmuotame vaizdo įraše (tai iš pradžių labai blaško), jį stebėsime kas vakarą per paskutinį 2 valandų užsiėmimą.
Pirma diena
Į galvą lenda visokios mintys: vaikystės situacijos, filmai, kurie net nepatiko, nesvarbūs pokalbiai.
Mūsų užduotis – susitelkti į kvėpavimą. Koncentruoti dėmesį pavyksta dažnai, bet trumpam. Į galvą lenda visokios mintys: vaikystės situacijos, filmai, kurie net nepatiko, nesvarbūs pokalbiai. Grįžtu prie kvėpavimo, tačiau prisimenu kažkokį receptą. Galvoju, kaip reikės pasiimti keletą knygų iš bibliotekos... Tada prisimenu pradinės mokyklos dviejų lentynų biblioteką ir susizgrimbu, kad nesusitelkiu į kvėpavimą. Grįžtu prie kvėpavimo. Ir taip 11 valandų.
Antra diena
Pirma dienos pusė – kova su miegu (juk keliamės 4 ryto). Šįkart susikaupiu rečiau, bet ilgesniam laikui. Per pertraukas jau pradeda atsibosti vietiniai takeliai – kokie 200 metrų per paparčių (nacionalinių šalies augalų) mišką.
Trečia diena
Sužinome, kad susitelkimas į kvėpavimą – tai tik apšilimas protui. Kita mūsų užduotis – susikoncentruoti į pojūčius. Tiksliau, į mažą odos plotelį po nosimi virš burnos. Čia reikia ieškoti tokių pojūčių: vėjo dvelksmo, kutenimo, prakaito lašelio ar šiurpuliukų. Aptinku savo pačios kvėpavimą, bet po minutės mintimis nuklystu iki kojų pirščiukų ir mąstau, kada jie pradės tirpti, nes visą laiką sėdime sukryžiavę kojas…
Ketvirta diena
Šiandien prasidėjo vipassana (tris pirmąsias dienas mokėmės anapana meditacijos technikos). Pirmos pamokos reziumė: kančių priežastis – troškimas. Jis ateina per pojūčius, dėl to vipassana meditacija moko juos atpažinti ir atsiriboti nuo troškimų. Šiandien stengiamės identifikuoti fizinius pojūčius, kuriuos jaučiame oda, mintimis einame nuo pakaušio iki pirštų galiukų, nesikoncentruodami į aiškiai jaučiamus pojūčius (drabužio prisilietimo, šilumos ar karščio…) ir nesustodami prie vietų, kur nejautėme nieko. Tokia buvo instrukcija.
Penkta diena
Viskas atrodo kaip Paolo Sorrentino filme: kažkas sėdi terasoje, valandą geria arbatą ir stebi kiemą. Po jį vaikšto ir niekur neskuba žmonės, kartais sustoja ir kelias minutes žiūri į kokį augalą ar medį. Kartą per dieną kyla ir leidžiasi saulė. Turbūt pirmą kartą gyvenime tenka iš tikro stebėti saulėtekį ir saulėlydį.
Ir tada pradeda lyti. Lietus suteikia prieskonio mūsų kasdienei rutinai: tie sausi medžiai, į kuriuos žiūrėjome keturias dienas, dabar yra šlapi. Šlapia ir žolė, ryškesnės pastatų spalvos... Viskas taip nauja, kad norisi imti ir fotografuoti. Nefotografuojame, nes prieš prasidedant kursui visi atidavėme telefonus ir kompiuterius į saugyklą.
Šešta diena
Įdomi ta mintis – suvaldyti sunku. Ne veltui ją vadina „monkey mind“ – šokinėja ji nuo vienos šakos ant kitos kaip maža neklaužada beždžionė.
Demotyvacija. Vakar pirmą kartą pavyko išsėdėti valandą nejudant ir daugmaž gerai susikoncentravus (kokius 5 proc. viso laiko) – tai buvo savotiškas atpildas už penkių dienų pastangas. Šiandien visiškai nieko neišeina. Nuliūstu dėl nesėkmės: vakarykštis rezultatas nudžiugino ir noriu jį pakartoti. „Nesitikėk rezultato, mėgaukis procesu“, – patarė mano kivė draugė Dajana prieš man išvykstant. „Neprisiriškite prie pojūčių, nenorėkite jų pakartoti“, – sako balsas iš vaizdo įrašo.
Šiandien pavyksta susikoncentruoti į veidą, kaklą, net vieną ranką… kol mintis ima ir pabėga kažkur kitur. Įdomi ta mintis – suvaldyti sunku. Ne veltui ją vadina „monkey mind“ – šokinėja ji nuo vienos šakos ant kitos kaip maža neklaužada beždžionė.
Pastebėjau, kad pora moterų išvyko.
Septinta diena
Laikau save labai rimta mokine: simuliuoju tik kai labai ima miegas (bet jau išmokau, kad iš karto po pusryčių turiu pusvalandį, tad išnaudoju jį miegui). Kasdien einu į privačias 5 minučių konsultacijas su Tamara: jų metu galima kalbėti ir užduoti rūpimus klausimus, susijusius su meditacijos technika, ir gaunu gerų pastabų (svarstau, kodėl dauguma moterų nesikonsultuoja arba darė tai tik kartą).
Dabar mums jau reikia išsėdėti po 2 valandas nejudant. Sukryžiuotas kojas skauda, bet pastebiu, kad kontroliuoju tą skausmą, vos tik nukreipiu mintis į kitus pojūčius. Energija tiesiog pulsuoja po visą kūną ir pirmą kartą gyvenime jį taip aiškiai jaučiu, valdau mintis ir fizinį skausmą.
Vieną milisekundę savo protą užkuriu kaip turbiną. Protas pradeda įsiminti kūno pojūčius. Tada pajuntu, kaip tas pojūčių ir energijos darinys (nerandu geresnio apibūdinimo) atsiskiria nuo mano kaulų ir mėsos. Paprastai sakant, mano pojūčiai, t. y. aš, atsiskiriu nuo savo fizinio kūno. Tik vieną milimetrą, tik vieną milisekundę, bet tas jausmas išgąsdina... ir akimirksniu grįžtu į realybę, į savo materialųjį kūną.
Išskirtinė ir unikali patirtis. Tai patvirtina ir mano mokytoja. Ta milisekundė man leido patirti, kas yra meditacija ir kokias patirtis būtų galima išgyventi taisyklingai medituojant ir mokantis. Dabar žinau, kad žmonės tikrai pakyla virš žemės. Tik tai vyksta ne fiziškai, kaip rodoma filmuose.
Aštunta diena
Džiaugiuosi vakarykštėmis patirtimis, bet stengiuosi nemiegoti ant laurų. Mėginu neprisirišti prie ankstesnio pojūčio ir nebandyti jo pakartoti, nes tai reikštų „troškimą“ – visų kančių priežastį, pasak balso iš vaizdo įrašo. Džiaugiuosi, kad pasirinkau atvažiuoti čia ir apsisprendžiau stengtis iš peties. Truputį gaila, kad rytoj vakare viskas baigsis.
Devinta diena
Vakare mus moko kitos meditacijos rūšies – metta meditacijos. Tai savo energijos siuntimas kitiems linkint gėrio ir meilės. Vieni žmonės verkia, kiti tiesiog tampa labai emocingi. Kai kurie vėliau sakys, kad tik ši meditacija jiems atrodė prasminga. Man gera prisiminti šeimą, draugus ir net žmones, kurių nemėgstu, bet noriu jiems nusiųsti teigiamos energijos. Metta techniką rekomenduojama praktikuoti 5 minutes kiekvienos meditacijos pabaigoje.
Vakare tyla baigiasi. Visos kaimynės pradeda tauškėti kaip pašėlusios. Keista girdėti juoką ramioje kaimynystėje. Dalijamės emocijomis ir suvokiu, kad man tikrai nebuvo sunku per šias dienas. Nesigraužiau, kam čia atvažiavau. Kasdien nesipakavau lagamino ketindama išvykti. Ir atrodo, kad net sugebėjau susikaupti, nes dauguma moterų negalėjo susikoncentruoti, išsėdėti nejudėdamos arba prisipažino nesupratusios instrukcijų.
Dešimta diena
Paskutinę dieną prieinu išvadą, kad tyla reikalinga ne norint susikaupti, o greičiau, kad netrukdytume vieni kitiems. Prie pietų stalo išgirstu tiek įvairiausių teorijų ir diskusijų apie tai, kas vyko su mumis pastarąsias dešimt dienų, kaip ir ką reikėjo daryti ir ką jausti, kad net nemėginu pradėti aiškinti savo požiūrio. Kiekvienas turime po teoriją ir jos – visiškai skirtingos. Pasidaro baisu, pagalvojus, kas būtų buvę, jeigu visomis šiomis teorijomis būtume dalijęsi nuo pat pradžių ir „konsultavę“ vieni kitus.
Klausausi, kalbuosi ir valgau tokio pat dydžio porciją ir tokį pat maistą, kaip ir pastarąsias dienas. Dar nebaigusi pajuntu, kad maistui trūksta druskos ar kitų prieskonių, o gal net norėčiau mėsytės… Valgau toliau ir baigusi savo didžiulę lėkštę veganiškos porcijos pradedu žvalgytis, ar galėčiau pakartoti… Ta porcija, kurią taip mintyse gyriau anksčiau, dabar neskani. Tą porciją, kurią paprastai suvalgydavau per 30 minučių, dabar įveikiu per 10. Nebeatrodo, kad maistas, nuo kurio sunku atsistoti, užpildė mano skrandį. Ir paaiškėja, kad ne viena aš taip jaučiuosi: po kelių minučių prie maisto jau rikiuojasi norinčių pakartoti eilė. Išvada paprasta ir visiems žinoma, tik šįkart savo kailiu patikrinta: tyloje ir lėčiau valgomas maistas yra skanesnis ir sotesnis.
Dešimt dienų stebiu tuos rimtus žmones ir pagaunu save, mąstančią, kad tarp šitų šešiasdešimties žmonių (įskaitant ir vyrus) nemačiau nė vieno simpatiško arba už kitus patrauklesnio veido (ko tik neprisigalvoji per dešimt dienų). Žinoma, nuomonę visiškai pakeičiau dešimtą dieną, kai visi pradėjo šypsotis. Tos šypsenos buvo magiškos, visi veidai tiesiog švytėjo, o žmonės buvo tokie gražūs gražūs. Neatpažįstamai gražūs žmonės! Ir vėl – nieko naujo: šypsena žmogų puošia. Bet kai patikrinu šią teoriją realybėje, kai dešimt dienų matau vien susikaupusius ir rimtus veidus, išvydusi šypsenas įsimyliu žmoniją iš naujo.
iš naujo pamilstu savo vyrą, kurio nemačiau dešimt dienų. Labai pasiilgau jo apkabinimų arba galimybės apkabinti jį naktį. Ilgiuosi fizinio kontakto su žmonėmis (juk neliečiau nė vieno iš jų pastarąsias dešimt dienų). Pasidaliju šiuo ilgesiu draugijoje ir viena moteris iš karto diagnozuoja: „Tai – troškimas.“ Toks komentaras mane suerzina, bet susierzinimą pirmiausia pajuntu po oda (kaip fizinį pojūtį) ir tik paskui mintyse (kaip emociją). Tai suteikia galimybę ignoruoti komentarą ir negaišti laiko nereikalingoms diskusijoms, aiškinant, kad fizinis kontaktas yra būtinas kiekvienam gyvūnui kaip vanduo ar maistas, o meditacijos tikslas, mano supratimu, nėra išugdyti asketų.
Po metų
Panašią reakciją į susierzinimą ar pyktį jaučiu dar keletą mėnesių: pirmiausia susierzinimas pereina per kaulus, o kol pasiekia sąmonę, emocija jau būna išsisėmusi, tad nebėra prasmės dalytis neigiamais jausmais su aplinkiniais.
Žvelgdama iš perspektyvos juokiuosi, kad pusmetį po meditacijos buvau lyg maišu daužta. Puikiai valdžiau blogas emocijas, nors nebuvau ir tokia emocinga, kai užplūsdavo geros emocijos (nesu tikra, ar tai gerai, nes visai nepanašu į mane). Ne, nebuvau pavyzdinga mokinė ir nepraktikavau meditacijos kasdien, kaip rekomenduojama, tad ta savikontrolė neilgai trukus dingo.
Praėjus metams jaučiu, kad man vėl reikia perfiltruoti savo pojūčius, iš naujo atrasti skonio receptorius, priminti sau apie šypsenos galią ir apkabinimo būtinybę. Ir išgyventi patirčių, apie kurias dar net nenutuokiu. Jau užsiregistravau į vipassana kursus.