Kol surandame Marcelės namus, spėjame ir pasiklysti nedideliame Lapių miestelyje Kauno rajone. Guvi šimtametė gyvena čia su marčia Onute aštuonerius metus. Pasitinka mus abi – linksmos, padengusios stalą ir švytinčios. Dideliame 7 kambarių name jos glaudžiasi tik dviese. „Kol vieną kampą sutvarkome, jau ir kitą reikia tvarkyti“, – juokauja Onutė.
Pasitempusiai Marcelei metų našta atrodo nepaliko jokio antspaudo – veidas šviesus, akys žvalios, nuo veido nedingsta šypsena. Gal iš pradžių kiek nejaukiai pasijunta pamačiusi, kad yra fotografuojama.
„Klausa jau nebe ta ir akys ne tos,– sako ji, tačiau nei akinių, nei klausos aparato moteris nenešioja. – Gaila, kad ir kalbėti taip gerai nebepavyksta, ne viską prisimenu.“
„Atrodote puikiai“, – pagiriu. – „Visi man taip sako – kad 20 metų jaunesnė, lyg 80-ies būčiau“, – juokauja. Ir visai rimtai pasiūlo pasiimti sau tuos 20 metų. – „O kiek man čia ir beliko? – tyliai sukužda lyg juokaudama. – Kiek čia dar žmogus gali begyventi jau 100 sulaukęs?“
TAIP PAT SKAITYKITE: Trijų alopecija sergančių moterų istorijos: gyvenimas be plaukų ir džiuginantys atradimai
– Marcele, kaip gimtadienį sutikote? Juk ne juokas – šimtas metų. Ar kada mąstėte, kad tiek sulauksite?
– Nė mąstyti nereikėjo, sulaukiau, patys tie metai atėjo, – sako. Ir tikina, kad neturi jokio ilgaamžiškumo recepto, tačiau mano, kad svarbiausia gyvenime saikas: – Ką daryti, kad 100 metų sulauktum? Ogi nieko, ir taip tie metai ateina.
Marcelė džiaugiasi, kad gavo tiek daug sveikinimų jubiliejaus proga – apsilankė dešimtys žmonių: giminių, draugių, pažįstamų, savivaldybės atstovų. Dar parodo, jog ir gėlių liko, pasigiria nemažai dovanų gavusi.
Bene labiausiai prie širdies Marcelei supamasis krėslas: „Tik įėjo krūva vyrų, visi kaimynai, ir štai kokią dovaną padovanojo“, – pasakoja moteris.
Ne ką mažiau laimės šimtametei suteikė ir šilta vilnos patalynė bei lauke pakabinamos sūpynės: „Yra dėl ko pavasario ir vasaros laukti“. Dabar šaltuoju metu ne taip dažnai ir į lauką išeina.
Onutė dar ir priduria, kad Marcelės šventėje daugiau kaip 40 svečių buvo, o pati šimtametė net ir šokių aikštelėje sukosi. Marcelė pasakoja, kad 92 -ejų sulaukusi dar gyveno Gelgaudiškyje, Šakių rajone, ir viena puikiai susitvarkydavo. Ten ir draugių turėjusi, kurios į gimtadienį užsuko, – nepraleido progos pasveikinti.
„Aišku, aš vyriausia, už mane senesnių jau nėr“, – juokiasi Marcelė ir sako, kad su draugėmis dažnai telefonu pasikalba, kaip ir su Amerkoje gyvenančiais anūku Dariumi bei proanūkėmis.
– Kaip prabėgo jūsų vaikystė? Juk išgyvenote ir abu pasaulinius karus.
Visą gyvenimą dirbau Gelgaudiškio vaikų namuose, šeimininkavau pobūviuose, vestuvėse. Galiu pasigirti, kad visiems manęs reikėjo – turėjau gerą pasisekimą.
– Gyvenome Šakių rajone. Kartu augo 4 broliai ir 3 seserys. Tėtis mano šeimą paliko jaunas – susižeidė, koja gangrenavo ir nespėjome išgelbėti, mirė.
Žinokite, esu iš ilgaamžių giminės – mano mama sulaukė 103 metų, o sesuo – net 105. Tik va, dar aš čia viena užsilikau. Vaikystėje, būdama 6-erių piemenavau, ganiau gyvulius, paskui dirbau tarnaite.
Vėliau pasimokiau ir tapau virėja – visą gyvenimą dirbau Gelgaudiškio vaikų namuose, šeimininkavau pobūviuose, vestuvėse. Galiu pasigirti, kad visiems manęs reikėjo – turėjau gerą pasisekimą. Daug žmonių būdavo šventėse – ir 50, ir 100. Viską gaminau – ir kepsnius kepiau, ir tortus visokius. Net sunku prisiminti, kai tiek daug metų prabėgo. Dabar, aišku, pati jau valgyti neruošiu, marti rūpinasi – valgiai visada būna skanūs, gerai gamina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sauliaus Urbono sukurta 3 minučių mankšta: suteikia energijos ir užkuria organizmą (II dalis)
Tiesa, kai ištekėjau, vyras nenorėjo, kad dirbčiau. Sakė, aš ne tam vedžiau, kad vienas gyvenčiau, nenorėjo manęs išleisti – ir namuose darbų būdavo per akis. Bet paskui vis tiek, kai jau vyrą per karą vokiečiai išsivedė, grįžau į darbus. Nepykau, kad neleido dirbti, geras mano vyras buvo.
Apie karą nelabai ką pripasakosi – baisus metas buvo. Ištekėjau gana jauna, 23-ejų. Tuo metu vyras, kaip jau sakiau, norėjo, kad namie šeimininkaučiau ir aš sutikau. Tik kai jau labai norėdavau, tai leisdavo. Vėliau, vokiečiai traukdamiesi per Antrąjį pasaulinį, jį išsivežė darbams.
Gyventi reikia su saiku. Aš per gyvenimą niekada girta nebuvau. Išgerdavau kokį stikliuką, o paskui kompoto įsipildavau.
Kartu išgyvenom tik penkerius metus. Taip mūsų keliai ir išsiskyrė. Nieko nežinojom – ar gyvas, ar negyvas. Va, taip ir gyvenau tuos metus, vaiką užsiauginau viena. Nei kavalierių turėjau, nei antrą kartą ištekėjau.
Karas – sunkus metas, tikrai nelengva buvo ir baisu. Likau su mažu sūnumi Pranu ant rankų. Su vyru ir nebesusitikome – jis vėliau emigravo į Angliją ir ten liko. Mirė 1982-aisiais. Deja, aplinkybės taip susiklostė, kad mes ten negalėjome išvažiuoti, – atsidūsta senolė.
Marcelė viena užaugino sūnų, daug dirbo, niekada nesiskundė. Pokalbio metu vis pagiria savo marčią, kokia ji puiki ir rūpestinga. Klausiu, ar įtinka marčios maistas? Juk pati tiek metų virėja buvo. „Aišku įtinka, tikrai nesiskundžiu. Anksčiau ir kavos negerdavau, o dabar su Onute visada kartu geriam“, – pasakoja.
– Išduokite paslaptį, kaip reikia gyventi, kad šimto metų sulauktum?
– Nelaukiant ateina. Nelaukiau aš to šimto metų, bet gimtadienis patiko – tokia graži šventė buvo. Tiek daug žmonių suėjo ir daug dovanų visokių gavau.
Ir sūnaus nėra, ir anūkas užsieny gyvena... Nuobodus tas gyvenimas būna. Kad galėčiau, žinokite, atiduočiau tikrai metų dalį (juokiasi).
Gyventi reikia su saiku. Aš per gyvenimą niekada girta nebuvau. Išgerdavau kokį stikliuką, o paskui kompoto įsipildavau. Šiaip kad labai džiaugčiausi tuo šimtu metų, taip nėra. Jau niekas neįdomu atrodo.
Gal kad būtų visa šeima kartu, vienas šalia kito, turbūt būtų kitaip. O dabar ... Ir sūnaus nėra, ir anūkas užsieny gyvena. Nuobodus tas gyvenimas būna. Kad galėčiau, žinokite, atiduočiau tikrai metų dalį (juokiasi). Dar kad gerai girdėčiau ir pašnekėčiau! O dabar vis sunkiau sekasi. Jau pašnekėti kaip jaunystėje nebepavyksta.
Anūkas mano su šeima gyvena Amerikoje, tai mes dviese su marčia šeimininkaujame. Vis bendraujame, telefonu pasiskambiname dažnai. Dabar vasarą ruošiasi atvažiuoti visa šeima – anūkas ir jo dvi dukros, proanūkės mano. Tai jau labai laukiu, – atgyja Marcelė.
Kaip bėga kasdienybė? „Atsikeliam, pusryčiaujam, tvarkomės namuose, paskui pietūs laukia... Vasarą aišku lauke laiką leidžiame, dabar kai žiema – niekur per daug neišeisi“, – apie bėgančias dienas pasakoja marti Onutė. Marcelė sako, kad yra tikinti, tačiau metai nebe tie, kad į bažnyčią vaikščiotų. Visgi, kiekvieną sekmadienį moteris klausosi mišių per radiją.
Užvis labiausiai Marcelė su Onute laukia pavasario ir šilumos. Kada galės kibti į lauko darbus, pakabinti dovanotas sūpynes savo sode ir tiesiog mėgautis aplinka ir gamta.
„Apie nieką per daug jau negalvoju, nekuriu planų ir svajonių. Turiu gerą marčią, laukiu anūko ir tuo labiausiai džiaugiuosi“, – tikina Marcelė Kuizaitienė.
