2017-ųjų tendencijos: nuo buto iki drabužių dizaino (II)
Pavasariui atėjus apima jausmas, kad norisi ko nors naujo: suknelės, fotelio, neragauto patiekalo, geros knygos, išvykos į ilgai svajotą miestą... Taip pat norisi sužinoti, kas bus madinga šiais metais. Štai jums artimiausios ateities gidas: mūsų ekspertai pakelia paslapties šydą.
Butas – kaip mašina gyvenimui
Architektas Lukas Rekevičius sako, kad jo srityje viskas taip greitai nesikeičia, kaip drabužių madoje, tad pataria atnaujinant ar įrengiant interjerą kreipti dėmesį į funkcionalumą.
Sugrįžimas prie modernizmo. Prisimenamos medžiagos, kurios buvo madingos prieš keliasdešimt metų. Jos ilgaamžės, nepaveikiamos laiko, pavyzdžiui, betonas. Arba natūralios, tvirtos: medis, akmuo, varis. Į interjerus sugrįžta pamirštos spalvos, kaip antai žalia. Brandesnio amžiaus žmonėms ji kelia asociacijų su tokia spalva dažytomis namų laiptinėmis, o jaunajai kartai atrodo gaivi, suteikianti šviežumo būstui. Norite atnaujinti savo namą ar butą? Nebūtina staiga sienų dažyti žaliai. Vienas kitas žalias akcentas: fotelis, užuolaidos, vaza, šviestuvas – įneš pavasarinio optimizmo.
Pakitęs gyvenimo būdas turi įtakos būstui. Jaunoji karta žymiai daugiau rūpinasi savimi, skiria daugiau laiko asmeninėms reikmėms nei jų tėvai, kurie kartais būdavo taip atsidavę darbui, kad namo grįždavo tik pernakvoti. Jaunų žmonių būstuose atsiranda tam tikrų erdvių, skirtų meditacijai, ar tiesiog ramių kampelių pabūti su savimi – jiems skiriama vieta su geriausiu vaizdu pro langą. Vieniems reikia asketiškumo, kitiems – romantikos su židiniu ir meškos kailiu, bet tikrai ne rašomojo stalo su kėde, kaip jų tėvams, kurie įsirengdavo namie darbo kabinetus. Žmonės vis labiau siekia, kad namai būtų ir ramybės oazė, ir atgaiva sielai, todėl itin svarbi erdvės estetika.
Būsto fonas išlieka neutralus. Žmonės, kuriems nusibosta baltos ar pastelinės sienos, atsigręžia į ryškias spalvas, tačiau pastebi, kad jos vargina, o šviesiame fone visada geriau išryškėja akcentai. Be to, esame šiauriečiai – niekur nuo to nepabėgsime – ir kokios nors Pietų Amerikoje populiarios spalvos mūsų interjeruose neprigyja. Juk egzistuoja ne tik garsų, bet ir spalvų triukšmas: jis mus irgi veikia. Lietuviams patinka didelės erdvės, tik tas pomėgis šiek tiek kertasi su šiaurietišku mentalitetu. Čia kaip su maistu: mums patinka italų virtuvė, tačiau „genetiškai“ visada džiaugiamės gavę raugintų kopūstų sriubos...
Butas – kaip drabužis. Ir kaip mašina gyvenimui. Bute reikia gerai jaustis. Tačiau akcentuočiau ir individualaus stiliaus kūrimą, ne tik patogumą. Slidininko drabužiai gal ir patogūs, bet nelabai stilingi... O jei žmogui patogus tam tikras nemadingas rūbas, jei jis su juo jaučiasi puikiai – tebūnie. Taip ir būstas. Jį kurti reikia ne siekiant kam nors pasirodyti, o dėl savo patogumo, susieto su stiliaus išraiška. Jei žmogus gyvena prieš du dešimtmečius kokybiškai įrengtame bute ir nieko nenori keisti – tegul. Be to, yra daiktų, kurie nepavaldūs madai, kurių nereikia keisti, tarkim, persiškas kilimas.
Pagarba aplinkai. Architektai visada pataria apsidairyti, kur tu gyveni, koks namas, kokia aplinka, – tai diktuoja taisykles. Labai keistai atrodo barokinis interjeras kur nors Fabijoniškių daugiabutyje ar didingas namas su kolonomis kaime... Beprasmė prabanga nueina į praeitį. Žinote, kas papuoš kiekvieną interjerą? Knygos! Būtų dar geriau, jei jos būtų perskaitytos, o ne surinktos pagal spalvą, kad derėtų prie interjero. Nejuokauju: kadaise knygynai komplektuodavo tokius „rinkinius“ pagal spalvas...
Apskritai, rengiant namą ar butą verta pradėti nuo sprendimų, kurie lengvina gyvenimą: investuoti į patogiai suplanuotą ar naujesnę buitinę techniką, o ne užuolaidų kutus.
Žmonės buriasi ir ieško savęs
Aprangos ir įvaizdžio dizainerė Olesė Kekienė teigia, kad nors lietuviai ne tokie drąsūs eksperimentuotojai kaip kitų šalių žmonės, šiek tiek lėčiau priima naujoves, tačiau jaunoji karta neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų.
Ilgalaikė ateinanti tendencija – pastangos jungtis. Žmonėms reikia bendravimo, todėl, tarkim, kartu gamina maistą, dalyvauja bendraminčių klubuose, vaikšto į seminarus... Tarsi daug komunikuoja socialiniuose tinkluose, tačiau trūksta taktilinių pojūčių, fizinio kontakto. Į tai reaguoja tekstilės pramonė, siūlydama įvairiausių tekstūrų viename audinyje, kad būtų patenkintas lytėjimo poreikis, kad gaminiai būtų malonūs odai. Žmonėms norisi jausti, kaip teka energija, todėl ieško laisvų drabužių – nebetraukia aptempti.
Daug pozityviau žvelgiame į gamtą ir į save. Žmonės nebeteisia savęs kaip nuodėmingų, blogų, negražių, mokosi pamilti savo kūną, suprasti, kad jis – didžiulė dovana. Savo manieromis, elgesiu, drabužiais, jų spalvomis tarsi teigia, kad nori išsilaisvinti, siekia dvasingumo. Į gamtą žiūri kaip į alternatyvią visatą – su mįslingomis jos gyvybės rūšimis. Grybų, medūzų, kitų gyvių formos ir tekstūros irgi tampa atradimais kuriant audinius, drabužių konstrukcijas, ieškant spalvų derinių – „nuogos“ spalvos derinamos su neoninėmis, futuristiniai vizualūs dalykai su pirmapradžiais. Tarkim, akmens atplaiša ar oksidavusio metalo gabalas dizaino objekte ar interjere tarsi alsuoja tikrumu, stabilumu.
Šiuolaikinė moteris – labiau atsipalaidavusi, jai nieko nebereikia įrodinėti. Mes nebesiveržiame demonstruoti galios, įrodyti, kad galime užimti vyrų teritoriją. Nebe toks svarbus tampa lytiškumas, dingsta seksualumo, individualumo, išskirtinumo demonstravimas. Viską priimame natūraliai: jei turime daugiau vyriškų bruožų – gerai, jei esame itin moteriškos – irgi gerai. Svarbiau nebe forma, o turinys – mamos ir tėvo, o ne moters ir vyro savybės. Tai matosi ir ant mados podiumų, ir reklamose – dažnai kviečiami ne modeliai, o tiesiog žmonės iš gatvės, per juos stengiamasi išreikšti svarbias vertybes (plg. „Volvo“ reklamą). Ateina savęs ieškojimo banga: žmonės „matuojasi“ įvairius įvaizdžius, kad atmesdami nepriimtinus rastų labiausiai atitinkantį dabartinę būseną.
Ieškosime multifunkcinių, ilgiau naudoti tinkančių daiktų. Tiek moterys, tiek vyrai nebesižavi vartojimo kultūra – tuo jų požiūris, kurį galima pavadinti neohipišku, artimas praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio idėjoms. Neseniai buvusi ekonominė krizė pakeitė požiūrį į besaikį pirkimą, todėl dabar žmonės nori, kad drabužiai būtų itin funkcionalūs ir estetiški. Jie linkę išleisti tokias pat sumas, bet pirkti mažiau, užtat ilgaamžių daiktų.
Nebebijome gražaus senėjimo proceso. Nebeslepiamos raukšlės, nebemaskuojamos strazdanos, dėmelės – stengiamasi natūraliai priimti kūno pokyčius ir tai, ką davė gamta: nekoreguoti bruožų, netempti jų tobulybės link. Tačiau natūralus įvaizdis vis vien reikalauja rūpintis savimi: sąmoningai sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Rimtai galvojama apie mitybą, apie elgesio higieną, vis daugiau žmonių ieško dvasinių praktikų, mokosi, studijuoja, skaito knygas – ne vienai jaunai moteriai „Bėgančios su vilkais“ tapo tarsi vadovėliu. Anksčiau dvasinėmis praktikomis domėjosi brandūs žmonės, dabar – visai jauni, kurie tarsi nori tobulėti daug greičiau nei jų tėvų karta.