23-ejų Simas Zokaitis pristato jau antrą savo knygą „Liftas“: „Išprotėję žmonės keičia pasaulį“

Simai, prisimeni tą momentą, kai galvoje pirmąsyk užgimė „Lifto“ idėja?

Labai gerai prisimenu, kad mintis parašyti knygą kilo Kauno viešojoje bibliotekoje, būtent tada atėjo ta pati pirmoji idėja, labai paprasta, parašyti istoriją apie žmones, kurie netikėtai užstringa lifte. Tą pačią savaitę, istoriją pradėjau vystyti kompiuterio klaviatūra, ir 2017 rudenį, sode, parašiau pirmąjį romano skyrių. Tuo metu absoliučiai neįsivaizdavau kas vyks kūrinyje, tiesiog rašiau, bandžiau atrasti kūrinio kalbą, kaip istorija turi būti pasakojama, aplink idėją dėliojau siužetą, detales.

Tiesa, savo pirmąją knygą parašiau 12-oje klasėje. Bet tarp mano pirmosios knygos „Miško sargai“ „Liftas“ yra didžiulis kokybės šuolis. ,,Liftas“ yra pirmoji visiškai profesionaliai parašyta ir išleista knyga, dirbant su redaktore, dailininku ir spaustuve.

O iš kur kilo noras rašyti? Tai tavoji kūrybos forma?

Iš esmės kūriau ir rašiau nuo pat mažens. Kiekvienas mūsų vaikystės draugų susibūrimas baigdavosi spektaklio rodymu tėvams, tad kūrybos potraukis visada buvo. Iš kur – neįsivaizduoju. Na, o rimčiau rašyti pradėjau 9-toje klasėje, kai apsilankiau Knygų mugėje.

Knyga pasižymi ne tik įtraukiančiu turiniu, bet ir patraukliu viršeliu. Kieno tai kūrybos vaisius?

Prieš kokius trejus metus, rašant romaną, „Instagrame“ netyčia pamačiau dailininko Mindaugo Baltuškos nupieštą labai panašų piešinį. Mano pirma mintis buvo: oho, čia yra mano knygos viršelis! Atitiko idėją. Tada paprastai padariau ekrano nuotrauką ir išsisaugojau. Mano galvoje visus tuos tris metus kito varianto nebuvo, tik šis piešinys. Galiausiai šį pavasarį parašiau Mindaugui, papasakojau visą šią istoriją, jam patiko ir jis sutiko nupiešti iliustraciją, pritaikant ją knygai ,,Liftas“.

Nekantrūs skaitytojai, mėgstantys pasmalsauti kiek dar liko knygos puslapių – turėjo pastebėti: jie sunumeruoti atvirkštine tvarka, nuo 456 iki 1. Kodėl?

Tai tiesiog kvaila kūrybinė nesąmonė, kuri neturi visiškai jokios prasmės (šypteli). Kai kartais žmonės paklausia, kiek puslapių knygoje, galiu atsakyti, kad vienas, nes gale yra vienas! Tai yra ir psichologinis momentas, nes žmonės skaitydami knygą, iš esmės nežino kiek liko iki pabaigos, tai nedaro jokios įtakos, kažkokio spaudimo.

Ir pats esi kūrybinga išskirtinė asmenybė. Sutiktum su mintimi, kad kitoniškumas – vienas iš raktų į sėkmę?

Visi mes kitokie. Nemanau, kad kitoniškumas čia kažką duoda. Žinau nemažai žmonių, kurie savo „išskirtinume“ paskendo. Aš esu tiesiog savimi. Manau, kad tiesiog nereikia susireikšminti.

Atskleisk, kas buvo sunkiausia rašant knygą.

Aš nuoširdžiai manau, kad darant tai, kas patinka ir teikia pasitenkinimą, sunkumas dingsta. Galiu atvirai pasakyti, kad nebuvo nei vieno sunkaus etapo rašant knygą, tai tiesiog buvo labai ilgas procesas, kurio metu, daugiausia iššūkį kėlęs dalykas buvo ne pats rašymas, o nuolatinė mintis, kad reikia eiti rašyti. Visada sunkiausia yra ne bėgioti, o nueiti ir užsidėti sportbačius.

Leidžiant knygą, sulaukei pagalbos iš šalies?

Knygą padėjo išleisti senelis, skyręs finansų. Leidybos procesas užtruko apie 4-5 mėnesius, kai knyga buvo atiduoda redaktorei ir kai ji jau buvo pasiruošusi keliauti į žmonių namus.

Rašei knygą jau studijuodamas Socialinių mokslų kolegijoje (SMK), Kūrybinių ir pramogų industrijų programą. Kaip į tai reagavo kursiokai, dėstytojai? Galbūt sulaukei patarimų?

Niekada neslėpiau, kad rašau, kursiokai tą žinojo, taip pat ir kai kurie dėstytojai. Turiu pripažinti, iš kursiokų visada jaučiau labai didelį palaikymą, iš dėstytojų pusės taip pat, tik šiek tiek kuklesnį. Tačiau labiausiai norėčiau išskirti savo kursiokus, iš kurių jaučiau didelę meilę. Dažnai komunikuoju savo socialiniuose tinkluose, kad žmones nevertina kokią jie turi galią pradedantiems kūrėjams: te vienas žodis gali įkvėpti, skatinti nesustoti, tai yra labai svarbu. Skatinu tai daryti kiekvieną – kuo labiau palaikyti jaunus kūrėjus, šiek tiek juos pakritikuoti, bet duoti ir daug meilės. Taip, kritika padeda tobulėti, bet meilė motyvuoja gyventi, suteikia kūrybai prasmę. Tai svarbiausia dalis.

Knygos pristatymas buvo ir tavo bakalauro dalis SMK. Jau nuo pat pradžių žinojai, kad knyga gali būti verta ir bakalauro, ar mintis apie tai kilo tik renkantis baigiamojo darbo temą?

Visada turėjau tą mintį galvoje, kad esu parašęs knygą, ji tikrai atitinka visus reikalavimus ir būtų galima ją išleisti. Šią mintį pateikiau bakalauro vadovui, pasikalbėjome, jaučiau pasitikėjimą, galų gale išgryninome pagrindinę darbo temą ir ėjau dirbti. Džiaugiuosi pritaikęs tai bakalaurui, bet niekada neslėpiau, kad pagrindinis dalykas yra knyga ir tik knyga. Bet žinoma, džiaugiuosi, kad bakalaurą pavyko apsiginti aukščiausiu įvertinimu.

Laikas SMK man apskritai suteikė progą kūrybiškai linksmintis, „maištauti“, davė daug laisvės, nestatė nereikalingų sienų. Galvoju, kad kuriant tai yra labai svarbu, tai padaro visą procesą žymiai elastingesnį, žavesnį..

Ar „Liftas“ jau atrado savo skaitytojus?

Knygą perka labai gerai, džiaugiuosi, kasdien vienetų kambaryje lieka vis mažiau. Idėja buvo išleisti gal šiek tiek mažiau vienetų, nei kad galėjau, kad pas mane neliktų nei vieno vieneto. Dėl knygos viešinimo, marketingo tikrai buvo daug idėjų ir viskas manau pavyko natūraliai. Pastebėjau, kad žmonėms patinka stebėti užkulisius, bandžiau viešinti ir kilusias problemas, savo vidinius išgyvenimus. Bet galų gale, svarbiausia, kad viskas vyktų organiškai.

Ką linki savo skaitytojais atrasti, suprasti „užstrigusiame lifte“? Ar visgi kiekvienas ją gali suprasti ir išgyventi skirtingai?

Šią knygą dedikavau išprotėjusiems, nes išprotėję žmonės keičia pasaulį, įkvepia ir patį mane. Linkiu, kad žmonės skaitydami romaną gerai praleistų laiką ir patirtų gerą, kokybišką pramogą. Liftas yra istorija apie žmones, kurie užstrigo lifte, tai grožinis kūrinys. Ką skaitytojas iš ten pasiims, aš neįsivaizduoju. Man pačiam tai įdomu (šypteli).