32-ejų Linas Braukyla politikos diplomą padėjo į stalčių – tapo kunigu: „Klausiau savęs, gal išprotėjau?“

Tikinčioje šeimoje užaugęs L.Braukyla dar mokykloje suprato, kad nori daryti prasmingus darbus ir padėti žmonėms. Tačiau iš pradžių dar nežinojo, ko galėtų imtis, todėl paskatintas draugų įstojo į Vilniaus universitetą ir krimto politikos mokslus.

„Kai baiginėjau mokyklą, man labai gerai sekėsi tikslūs mokslai. Tačiau puikiai prisimenu, kaip per chemijos olimpiadą stovėjau prie laboratorijos durų ir mane aplankė aiškus jausmas, kad to negalėsiu daryti visą gyvenimą. Man reikėjo kažko tokio, kas būtų tiesiogiai prasminga žmonėms. Todėl įkvėptas tikinčių bičiulių, kurie domėjosi, kas vyksta pasaulyje, nusprendžiau studijuoti politikos mokslus“, – pradėjęs pokalbį su Žmonės.lt sakė kunigas.

Studijos Linui puikiai sekėsi ir minčių apie kunigystę jis ilgą laiką net neturėjo. Tačiau viską aukštyn kojomis apvertė viena knyga, kuri į jo rankas papuolė „Erasmus“ mainų programos metu, Prancūzijoje.

„Man, kaip tikinčiam žmogui, ir tiesiog studentui, studijų metai buvo labai gražūs. Pagal studijų mainų programą „Erasmus“ pusmečiui išvykau į Prancūziją. Kartą ten sėdėdamas ant lovos pradėjau skaityti knygą apie Šventą Augustiną ir laiką, kai žlugo Romos imperija. Buvo rašoma, kaip jis ragino kunigus ne gelbėtis patiems, o likti su savo bendruomenėmis nepaisant to, kad visiems grėsė būti užpultiems, sudegintiems ir panašiai. Ši mintis man buvo labai svarbi ir stipri, tada savo galvoje išgirdau mintį, kuri net neatrodė mano, kad turėčiau tapti kunigu. Tai privertė mane permąstyti savo ateities planus, nes tada kaip tik mąsčiau apie visuomeninę veiklą. Taip pat galvojau, kad netolimoje perspektyvoje galėčiau kurti santykius ir šeimą, o čia staiga atsirado visai kitas impulsas“, – lemtingą momentą prisiminė dvasininkas.

Aplankius mintims apie kunigystę, tuo metu dar jaunas politikos studentas staigių sprendimų nesiėmė. Kaip pats sakė, norėjo save patyrinėti, todėl kreipėsi į vieną pažįstamą kunigą ir paklausė jo patarimo.

„Sakė, kad būtų protinga pirmiausia baigti savo studijas, dažnai melstis ir žiūrėti, kokie jausmai aplankys toliau. Labai džiaugiuosi, kad likę pusantrų metų studijų buvo labai pilnavertiški – spėjau net praktiką Seime atlikti. Bet kuo toliau, tuo labiau man tapo aišku, kad visi takeliai ir gijos mano gyvenime mane vedė kunigystės link, tik aš pats to ilgai nemačiau“, – patikino L.Braukyla.

Linas jausmą, kad nori tapti kunigu, savyje nešiojosi daugiau nei metus. Nors mintys apie tai jo neapleido, šeimai, draugams ir kitiems aplink jį supusiems žmonėms drąsiai prisipažinti prireikė laiko.

„Bakalaurinio darbo gynimo dieną komisijos vadovas visų labai griežtai klausinėjo, kas ką veiks toliau. Iš pradžių aš bandžiau išsisukinėti, bet galiausiai atsisukau į visą auditoriją ir visiems pasakiau, kad stosiu į kunigų seminariją. Po pusantrų metų vaikščiojimo su šiuo jausmu savyje ir klausinėjimo savęs, gal aš išprotėjau, tai buvo pirmas toks aiškus mano pareiškimas. Tiesa, prieš du mėnesius apie tai jau buvau pasakęs savo šeimai“, – pasakojo pašnekovas.

Kunigas prisiminė, kad toks jo pareiškimas visus gerokai išmušė iš vėžių – juk niekas negalėjo pagalvoti, kad politikos diplomą besiginantis Linas ruošiasi vos gavęs jį tiesiog padėti į stalčių.

„Vienos galvos krypo kažkaip labiau horizontaliau, kitos vertikaliau. Beveik visi kažkaip nugręžė akis. Buvo įdomus momentas. Bet aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokią patirtį. Tiesa, niekas nekėlė tolimesnių klausimų, ties tuo labai greitai ta diskusija ir pasibaigė. Atsimenu tiktai, kad kursiokai klausė, ar diplomus atsiimsime su sutanomis, ar be. Iš to supratau, kad žinia jau vieša“, – juokėsi situaciją prisiminęs L.Braukyla.

Septynerius metus trunkančios studijos

Vien nuspręsti, kad nori būti kunigu nepakanka, toliau laukia rimtas išbandymas – net septynerius metus trunkančios studijos. Paklaustas, ar per šį laiką teko suabejoti savo pasirinkimu, L.Braukyla šį klausimą pakreipė kiek kita linkme. Sakė, jog greičiau ne kartą teko pasigilinti į save ir prisiminti, kuo vedamas čia atėjo.

„Buvimas kunigų seminarijoje yra ilgas procesas, per kurį susiduri su savimi daug giliau. Ir tavo suvokimas labai pagilėja. Ateini kaip žmogus, kuris nori atsiliepti Dievui, nori prasmingai leisti laiką ir savo talentus panaudoti geram tikslui. O bėgant metams, tu geriau pažįsti save, savo psichologiją, dvasinį gyvenimą, daug geriau pažįsti bažnyčią ir supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti kunigu. Ir tada, sakyčiau, ne tai, kad pirminis pasirinkimas tampa bereikšmis arba juo suabejoji, bet tu tiesiog gavęs naujų duomenų, gilini tam tikrą supratimą.

Kažkokios krizės, kai norėjau viską mesti ir išeiti, aš nepatyriau. Bet tikrai kiekvieni metai, iš tų visų septynių, buvo kažkokio gilaus atradimo apie save ir Dievą laikas. Ir ne vienų jų neišmesčiau, nei vieni jų nebuvo tušti. Iš seminarijos išėjau jau kitoks žmogus. Panašiai kaip ir santuokoje, ar ne? Kas įvyksta per septynerius metus? Tu visiškai kitaip pamatai žmogų. Gali būt, kad jau gimė vienas, du, trys vaikai ir kartais net sunku suprasti, palauk, o kaip tai, kuo aš gyvenu dabar, yra susiję su tuo, kam aš pasirašiau prieš septynerius metus? Ne visada lengva tuos dalykus suvesti, bet iš tikrųjų, jeigu prisimeni tą meilę, kuri tave čia atvedė, dalykai susiriša. Tai aš sakyčiau ir čia taip buvo – daug dalykų pasikeitė, bet aš su tuo pačiu džiaugsmu prisimenu tą Dievo įkvėpimą, kuris mane paskatino atsiliepti. Sakyčiau, kad tada labai mažai supratau, kam pasirašiau, bet tai buvo tikra. Tai buvo tikras pasiryžimas“, – Žmonės.lt teigė kunigas.

Jei politikos mokslų programoje su Linu studijavo net 140 žmonių, kunigų seminarijoje buvo vos keturi-penki žmonės. Šis skaičius vis kito, nes buvo tokių, kurie studijas metė, o tada juos pakeitė kiti.

„Akademine prasme studijos yra panašaus intensyvumo kaip studijos Vilniaus universitete, kokias aš jas patyriau. Bet gyvenimas seminarijoje nėra gyvenimas universitete (šyptelėjo). Tai panašiau į gyvenimą vienuolyne – nedidelėje bendruomenėje. Viso to esmė yra ne tik žinios ir diplomas. Svarbiausia čia įgauti kitokį gyvenimo ritmą, reikiamas dorybes ir įpročius.

Studijose turėjome ir serija privalomų susitikimų su psichoterapeutu. Bet taip pat buvo ir kasdienė malda, kuri turi būti vidinė ir gili, kaip meditacija. Tai tas seminarijos laikas – toks pilnai prigrūstas. Tu ten gyveni, tai yra visą tave formuojantis procesas šalia kitų žmonių. Ir galiausiai pabaigus, jus pašventina ir siunčia į tarnystes“, – viską paaiškino dvasininkas.

Nuo studijų universitete mokslai kunigų seminarijoje skyrėsi ir tuo, kad kurso draugų amžius buvo labai įvairus – skirtumas tarp jauniausio ir vyriausio asmens buvo apie dvidešimt metų.

„Aš studijas baigiau 30-ies. Mano kitam kursiokui buvo gal kokie 27-eri, o vyriausiam kursiokui, kuris yra buvęs diplomatas, buvo virš 40. Buvo ir kitas 40-metis, buvęs statybų inžinierius. Visi išties skirtingo amžiaus ir su skirtingomis patirtimis, bet visus sujungė religija“, – šyptelėjo pašnekovas.

Dalis žmonių vis dar įsivaizduoja, kad kunigų seminarijoje besimokantys žmonės yra visiškai atitrūkę nuo įprasto gyvenimo, tačiau jaunas kunigas paaiškino, jog mūsų laikais kunigų seminarija nėra žmonių izoliavimo erdvė. Visgi, ten mokoma prioritetą teikti savo bendruomenei, todėl natūraliai susitikimams su draugais ar kitoms veikloms laiko būdavo ne tiek ir daug.

„Gyvenimas bendruomenėje yra panašus į gyvenimą šeimoje – jis reikalauja aiškaus įsipareigojimo. Pavyzdžiui, jeigu vienas iš draugų veda, kiti iš jo gali pasijuokt, kad šis jau neturi laisvų vakarų. Bet iš tikrųjų, kurti santykį reiškia teikti prioritetą laiko ir buvimo prasme. Tai seminarija ir moko teikti prioritetą tai konkrečiai žmonių bendruomenei, kurioje esi, nes tikslas yra nuoširdžiai padėti vienas kitam ir giliai atsiliepti į Dievo kvietimą. Arba labiau ištirti save ir suprasti, kad galbūt Dievas kviečia kažkam kitam. Čia gal svarbiausias principas, kurį aš išmokau – bendruomenė moko teikti prioritetą žmonių bendrystei, nes jokia žmonių bendrystė automatiškai savyje nesilaiko.

Apskritai seminarijoje didelę dienos dalį užima studijos ir vidiniai bendruomenės darbai, pavyzdžiui, koridorių plovimas, erdvių, aplinkos tvarkymas ir panašiai. Be to, turėjome juk ir pakankamai anksti eiti miegoti, anksti keltis bei eiti į šventas mišias. Tai natūraliai tuo ritmu gyvenant, tu neturi per daug laisvo laiko. Bet bent dieną per savaitę galėjai su kažkuo susitikti mieste. Žinoma, sekmadieniais dažniausiai eidavome į vieną ar kitą bažnyčią atlikti praktikos. Taip galėjome matyti realias bendruomenes, bendrauti su jais. Būdavo ir renginių, išvykų“, – studijų kasdienybę atskleidė pašnekovas.

Kunigo kasdienybė ir socialiniai tinklai

Nors dalis nustemba pamatę tokį jauną kunigą, L.Braukyla neabejoja, kad tai jam padeda geriau suprasti jo kartos žmones bei jų problemas.

„Man labai patinka tas pasakymas, kad kiekviena krikščionių karta yra atsakinga už savo kartą. Juk kiekvienai naujai kartai reikia vis kitaip kalbėti apie Dievą bei ryšį su juo. Dirbu su jaunimu tiek parapijoje, tiek universitete ir labai aiškiai suprantu, kad jie laukia, kol kažkas apie tikėjimą kalbės jų kalba. Kartais jie laukia tiesiog kokio nors šmaikštaus „reels‘o“ „instagram‘e“ tiktai tam, kad suprastų, kad čia ne kažkokie tai informacijos paketai siunčiami iš kosmoso, o realiai tarp mūsų gyvenantys, tikintys žmonės, kurie mums kalba apie Dievą“, – įsitikinęs dvasininkas.

Tiesa, buvimas su savo karta, Linui reiškia ir aktyvumą socialiniuose tinkluose. O juose žmonės ne retai sau leidžia elgtis visai kitaip nei realybėje.

„Yra žmonių, kurie naudojasi tuo, kad internetu gali labai lengvai prieiti prie kunigo. Būna, kad bando ieškoti kažkokio emocinio ryšio arba megzti neteisingą kontaktą. Juk yra išimčių, kai žmogų galima net iš bažnyčios išvaryti, todėl manau, kad turiu teisę brėžti tam tikras aiškias ribas ir skaitmeninėje erdvėje. Kartais reikia žmogų užblokuoti, nes būna provokacijų, būna ir tiesiog žinučių, į kurias reikia neatrašyti, arba atrašyti ne iš karto. Nemanau, kad verta turėti iliuziją, kad kunigas yra tas žmogus, kuris gali atsiliepti visiems, visada ir tuo būdu, kuriuo tie žmonės tikisi ir nori“, – Žmonės.lt sakė jis.

O paklausus, ką tokio reiktų parašyti, kad kunigas užblokuotų, L.Braukyla ilgai negalvojo – atsakymą turėjo iškart, lyg tą jau būtų daręs.

„Nebūtina išvesti iš kantrybės, kad užblokuočiau, tai padaryčiau tiesiog supratęs, jog intencija nėra teisinga. Tai galėtų, pavyzdžiui, būti žinutė: „sveikas, labai gražiai atrodai“, – teigė dvasininkas.

Pasiteiravus apie kitus kuriozus, kunigas taip pat prisiminė ir situaciją kavinėje, kai barmenas išties pasimetė pamatęs jauną kunigą ir net nežinojo, kaip reiktų į jį kreiptis.

„Kažkada užėjau į piceriją ir tas vaikinas, kuris stovėjo prie baro, taip pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „tai ką, man reikia sakyt „tėve“?“. Tai buvo pokštas, bet aš supratau, kad jis turbūt yra įpratęs matyti vyresnius kunigus“, – šyptelėjo kunigas ir pridūrė, kad bažnyčioje tokių reakcijų būna retai. Tokioje vietoje žmonės stengiasi išlaikyti pagarbą.

Kunigo darbas tikrai nėra standartinis, pagrįstas 8-17 val. principu. Dvasininkų diena prasideda nuo maldos, o toliau rutina labai priklauso nuo mišių, susitikimų su bendruomenėmis ir netikėtų įvykių, pavyzdžiui, laidotuvių.

„Didžiausias darbo krūvis yra savaitgalį, todėl poilsio laiką turi rasti kažkada savaitės eigoje. Tada, priklausomai nuo to, kur tarnauji, tavo dieną įrėmina rytinės arba vakarinės mišios. O juk vakaro pamaldos įprastai vyksta kitų žmonių ne darbo laiku. Likusią dienos dalį svarbu rasti laiko maldai, kuriai kaip ir meditacijai, reikia skirti visą savo dėmesį. Dar atskiras dalykas yra laidotuvės, kurios mums, miestų kunigams, vyksta labai dažnai ir bet kurią dieną. Taip pat svarbu spręsti bendruomenių problemas, šia prasme kunigo darbas primena kokio skyriaus vadovo darbą, kuris nuolat turi rūpintis visuma“, – kunigo darbo užkulisius pravėrė pašnekovas.

Nepaisant to, kad tarnystė atima didžiąją laiko dalį, kunigai taip pat turi laisvalaikį, kuris yra išties įvairus. Nors uždavus klausimą apie pomėgius Linas iš pradžių paminėjo pasivaikščiojimus gamtoje, vėliau nustebino ir kiek netikėtu atsakymu. Pasirodo, kad jis labai mėgsta dainuoti folklorines dainas ir net devynerius metus yra giedojęs chore. O štai jį patį labiau nustebino dronais besidomintis kunigas.

„Aš atsimenu, kad man didžiausią įspūdį padarė tas kunigas, į kurį kreipiausi patį pirmąjį, tik grįžęs iš Prancūzijos. Jis pasidalino, kad kartu su kitais, nebūtinai tikinčiais vyrais, montuoja dronus. Čia viskas vyko gal prieš 10 metų, kai jie dar nebuvo taip plačiai paplitę. Nusistebėjau ir galvojau: „o kas čia per užsiėmimas? kodėl toks užsiėmimas?“. Jis sakė: „matai, tokiam hobiui susirenkantys žmonės turi turėti blaivią galvą“. Jis turėjo omeny, kad alkoholis nelabai su tuo dera ir kad aplinka nebūtinai savaime krikščioniška, bet tai išties vertinga kūrybinė veikla, būdas ilsėtis bei kurti bendrystę su kitais žmonėmis. Tai kunigai turi tikrai labai įvairių hobių“, – užbaigdamas pokalbį su Žmonės.lt šyptelėjo kunigas Linas Braukyla.