45-erių kaunietė Jelena kausto žvilgsnius: apie lemtingą diagnozę ir aukštakulnius-„gelbėtojus“

Kauno gatvėse Jeleną galite pamatyti visada pasipuošusią akį traukiančiais rūbais ir svarbiausia – aukštakulniais bateliais. 45-erių moteris, nuo gimimo gyvenanti su cerebriniu paralyžiumi, be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Tiesa, moteris ne tik graži – ji turi net kelis aukštojo išsilavinimo diplomus. Portalui Žmonės.lt J.Simonova papasakojo, ką teko išgyventi, ir kuo užsiima dabar.

Norėjosi maištauti

Jelenai noras gražiai rengtis kilo dar vaikystėje. Tai nebuvo vien vaikiškas domėjimasis grožiu – mergaitė taip maištavo prieš dar tada jai primestus stereotipus.

„Apie tai kalbėdama, tarytum su laiko mašina nukeliauju į gilios vaikystės laikus, kai visgi pavartydavau pas mamą stalčiuose prisikaupusius mados žurnalus.

Mergaitiškas polinkis ir poreikis perdėtai ar net agresyviai akcentuoti moteriškumą atsirado toli gražu ne iš meilės madai, bet pirmiausia – siekiant hiperbolizuotai išreikšti save toje visuomenėje, kurioje fizinė negalia niekaip nesisieja su grožiu.

Vaikystėje pernelyg dažnai girdėjau, kad dėl cerebrinio paralyžiaus diagnozės į atrofiją linkusius kojų raumenis reikia slėpti. Ir apskritai – pačiai reikia kuo mažiau afišuotis, nes fizinė negalia visada – negražu, klaiku, nepatogu bei apgailėtina... Mano esybė priešinosi tokiam požiūriui“, – prisimena J.Simonova.

Pasak Jelenos, išskirtinė išvaizda jai buvo „mergaitės, kuriai tvirtino, jog ji niekada nebus graži, plieninis maištas, kuris reiškėsi itin iššaukiančia ar net šokiruojančia išvaizda“.

„Man norėjosi štai tokia išvaizda perrėkti bei sudaužyti į šipulius visas visuomenėje paplitusias tokių kaip aš nurašančias nuostatas bei laužyti su fizine negalia susijusius stereoptipus.

Manau, šio vidinio šauksmo atgarsiai liko ir dabar, nors šiai dienai tikrai nesistengiu ir nenoriu niekam nieko įrodyti. Aš nesivaikau grožio kanonų, tiesiog leidžiu sau būti, kaip būnasi, nebijodama vertinimų, negatyvių komentarų bei replikų...

Kiekvienas turi teisę į savo unikalią ekspresiją. Kiekvienas turi teisę teigti save šiame pasaulyje unikaliu bei nesumeluotu būdu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Savęs paieškos buvo ilgos

Kaip prisimena Jelena, jos studijų kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Dėl nuolat patiriamų patyčių vidurinėje mokykloje mergaitei norėjosi kuo greičiau iš ten išeiti – todėl ji ten 12 klasės laukti nepasiliko.

„Po 10 klasės perėjau mokytis į profesinę mokyklą kulinarijos specialybės. Tuo metu įstojau ir į Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje greta muzikos disciplinų buvo galimybė pabaigti vidurinę mokyklą.

Išlaikiusi abitūros egzaminus, įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos studijas. Šiame universitete pasitaikė puiki proga lygiagrečiai mokytis ir psichologijos.

Pabaigiau dvi magistrantūras tame pačiame universitete ir galiausiai įstojau į filosofijos doktorantūrą bei po keturių metų įgijau Humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Teko stažuotis ir Helsinkio Universitete“, – akademinius pasiekimus vardija Jelena.

Kurį laiką ji pagal specialybę ir dirbo – 10 metų dėstė įvairias filosofines bei psichologines disciplinas VDU ir įvairiose Kauno aukštosiose mokyklose.

Tiesa, dabar Jelena užsiima kiek kitokia, tariamu dvasiniu pasauliu paremta veikla.

„Galiausiai priėmiau sprendimą atsisakyti pedagoginio darbo bei mokslininkės karjeros. Mano pasaulėžiūra bei praktikos, prie kurių savaip, vaikiškai bei primityviai teko liestis dar vaikystės laikais, gana greitai peraugo į kasdienę konsultacinę veiklą“, – apie savo dabartinį kelią kalba moteris.

Šio kelio Jelena sako pati nesirinkusi. Ezoterinė veikla lydėjo pašnekovę nuo mažens, kai ji jautėsi atstumta ir dėl savo negalios negalėjo daugiau laiko praleisti tarp kitų vaikų.

„Nebuvo taip, jog vieną dieną sugalvojau būti „ragana“ arba „būrėja“. Šis dalykas yra įaugęs man į kraują dar nuo ikimokyklinio amžiaus laikų, kai astrologinius žemėlapius braižydavau ranka.

Tuo metu dėl fizinės negalios patirdama socialinę izoliaciją, sukūriau savąjį intravertišką pasaulį, kuriame „bendravau“ nebent su augalų bei gyvūnijos pasauliu bei akmenimis“, – prisimena moteris.

Žmonių reakcijos netrikdo

Jelenos gyvenime aplinkinių žvilgsniai – ne naujiena. Akį traukia tiek išskirtinė moteris išvaizda, tiek ir kitokia, negalios neturintiems žmonėms neįprasta eisena. Pašnekovė sako, jog būdama dėstytoja jautėsi priimta, tačiau tuo metu jos stilius buvo šiek tiek mažiau išsiskiriantis.

„Be abejo, mano specifinės išvaizdos suderinamumas su pedagogine veikla neretai buvo kvestionuojamas, tad, dėstant, kartais tekdavo švelniai pakoreguoti aprangos stilių, visgi neišduodant savęs. Daugeliu atvejų jaučiausi priimama bei vertinama tokia, kokia esu.

Galų gale buvau produktyvi dėstytoja ir vis parūpindavau mokslinių publikacijų. Kai kurios jų patekdavo į tarptautines bazes, kas savo ruožtu atnešdavo naudą fakultetui bei katedrai.

Kurį laiką nebedėstau ir šiai dienai esu atsidavusi tik konsultacinei veiklai. Kažkodėl numanau, jog tie žmonės, kurie ateina pagal rekomendacijas, žino, kur kreipiasi bei kaip atrodau, tad tik kartais, atidariusi duris, perskaitau žmogaus akyse lengvą šoką“, – pasakoja J.Simonova.

O štai socialiniuose tinkluose nuomonių moteris sulaukia įvairių. Tiesa, ji džiaugiasi, jog visame tame „neapykantos ir žeminimo, kurį stebime socialinėse platformose, liūne“ yra žmonių, kurie nesivadovauja pasenusiais stereotipais ir geba įžvelgti visumą.

„Sulaukiu labai daug žvilgsnių, komentarų, komplimentų ir netgi pašaipių pastabų, tačiau greičiausiai jau esu pripratusi prie to, tad tiesiog nekreipiu dėmesio.

Neretai, kai būnu viešoje erdvėje su kažkuo, girdžiu draugės arba draugo pasisakymą, jog į mane visi labai žiūri. Visgi tai manęs nė kiek netrikdo. Kartais tiesiog tenka nusišypsoti nepažįstamo žmogaus žvilgsniui, kad ir kokią emociją jis transliuotų mano atžvilgiu“, – sako Jelena.

Aukštakulniai – tikras išsigelbėjimas

„Man šiandien ne gėda pripažinti, kad dar būdama maža mergaitė svajojau būti ne tik sveika, bet ir graži. Dėl savo diagnozės ir apsunkinto judėjimo visada jaučiau nepakeliamą kaltės jausmą prieš savo tėvus ir brolį. Norėjau būti pati protingiausia, geriausia bei gražiausia, kad jie galėtų manimi didžiuotis.

Aš buvau kitokia. Jaučiau, kad į mergaitę, turinčią fizinę negalią, visi žiūri su gailesčiu. Visgi labai džiaugiuosi, jog mano šeima nuoširdžiai priėmė mano maištą, tad mano spintose buvo daug suknelių bei gražių batelių“, – vaikystę prisimena moteris.

Jelenos eisena išsiskiria iš kitų – dėl gimdymo metu įvykusios stuburo traumos, buvo pažeista jos centrinė nervų sistema, o tai savo ruožtu sukėlė fiziologinės raidos sutrikimus.

„Dėl įtampos raumenyse bei jų silpnumo iš pradžių vaikščiojau ant pirštų galiukų, neišlaikydavau pusiausvyros, bei tempdavau kairę koją. Teko labai daug laiko praleisti gydymo įstaigose, pereiti itin skausmingus fizinės reabilitacijos etapus. Mano diagnozė pareikalavo nepaprastai daug ištvermės, nevaikiškų valios pastangų ir tikėjimo stebuklu.

Aš taip pat patyriau daugybę problemų dėl raumenų spastikos bei daugybę iššūkių, susijusių su vaikščiojimo įgūdžių formavimusi. Iš tiesų pilnavertiškai vaikščioti pradėjau tik pradinės mokyklos laikais“, – pasakoja pašnekovė.

Kad ir kaip būtų keista, jai lengviau vaikščioti padėjo itin netikėtas dalykas – aukštakulniai!

„Tėvai, greta tradicinės medicinos intervencijų, siekdami mane pastatyti ant kojų, kreipėsi į netradicinės medicinos atstovą – pagyvenusį gydytoją, kuris gyveno prie Juodosios jūros. Pamenu ši senuką mėlynomis akimis bei nuoširdžia šypsena.

Jis įsigilino į mano unikalų atvejį, kuo puikiausiai perprato mano vaikščiojimo komplikacijų specifiką ir galiausiai atrado, jog vaikščiojimo įgūdžiams lavinti man reikalingi... aukštakulniai bateliai.

Jau po kelių dienų suradome batsiuvį, kuris sutvarkė mano avalynę pagal šio gydytojo suformuluotas rekomendacijas. Tai, kas įvyko po to, buvo daugiau negu tiesiog progresas. Aš ir šiandien neatsisveikinu su aukštakulniais.

Avalynė plokščiu lygiu padu man yra nerekomenduotina dėl mano pėdų bei raumenų ypatumų, tad aukštakulnius renkuosi ne tik kasdieniam gyvenimui, bet ir sportui. Pastaruoju atveju praverčia aukštakulniai sportiniai bateliai su aukšta plačia platforma“, – neįgaliam žmogui išskirtinę avalynę aiškina moteris.

Kaunietei iki dabar tenka susidurti su pašaipiais žvilgniais ir teiravimusi, ar jai taip yra patogu.

„Žmonės nežino, jog aukštakulniai mano gyvenime toli gražu nėra perdėto pasiaukojimo moteriškumui išraiška. Tai yra būtinybė“, – sako J.Simonova.

Grožio paslaptis būnant 45-erių

„Tikriaisiai labai nustebsite, bet kažko ypatingo nedarau. Mano giliu įsitikinimu, moteriškumas nepriklauso nuo amžiaus. Tai yra vidinė būsena, vaibas, santykis su savo patyriminiu bagažu, kūniškąja duotimi, seksualumu, emociniu lauku bei pasauliu apskritai“, – didžiausią grožio paslaptį išduoda 45-erių Jelena.

Pasak jos, svarbiausia – ne sportas ir dietos, o meilė sau, kuri pasireiškia „knygų skaitymu, noru degustuoti bei skanauti, kvepalų kūrimu bei kolekcionavimu ir būtinai – gebėjimu stabtelėti bei skirti laiko sau“.

„Teko girdėti apie save daugybę išgalvotų įstorijų, pavyzdžiui, apie darytas plastines operacijas, kurių iš tiesų bent jau kol kas nebuvo nė vienos, kaip ir kitų radikalių grožio intervencijų.

Beje, pati virdavau veido ir kūno priežiūrai skirtus natūralius kremus. Šiai dienai neišsižadu ir pirktinių. Mano plaukai nėra dažyti, tad daugiausia prie mano specifinio įvaizdžio prisideda gana ryškus makiažas bei nestandartinė apranga, kurios pati jau seniai nesureikšminu.

Mano gyvenimo ritmas yra gerokai pasislinkęs į priekį: įprastai einu miegoti apie 3 nakties, bet stengiuosi išmiegoti bent aštuonias valandas. Daug sportuoju, bet ir nevengiu kaloringo maisto“, – apie savo kasdienybę pasakoja Jelena Simonova.