Penki tinklaraštininkės patarimai, kaip nepriaugti svorio per šventes

Nors vienas didžiausių norų per šventes būtų, kad Kalėdų Senelis, atėjęs su dideliu maišu, iš namų išsineštų didelę dalį pilvo, bet dažniausiai, deja, atsitinka atvirkščiai. Lengvai atėjęs jis palieka per siūles braškančias kelnes ir vis ištrūkti besiveržiančias sagas. „Taigi šventės, galima“, – dažniausiai guodžiamės, bet turiu receptą, kaip bent kiek sumažinti tą žalą ir po švenčių jaustis tik šiek tiek nusidėjus, o ne atsidūrus prie visų devynių pragaro ratų.

P.S. Iš karto perspėju, kad patarimai bus šeši, nes nors vieno tikrai nesilaikysi, taigi šventės.

PORCIJOS

Žinau, kad reikia suvalgyti 12 patiekalų. Na, … „reikia“. Vis dėlto, jei šventai tiki tradicijų laikymusi, siūlau savo kasmet puikiai veikiantį receptą. Tik atkeliavusi prie stalo paragauju visų patiekalų po arbatinį šaukštelį (ne, ne tiesiai iš lėkštės, tiesiog tiek įsidedu). Vėliau yra privalu nepamiršti sukčiauti: duona – vienas, aguonų pienas – du, mandarinas – trys, biški silkės – keturi, truputį mišrainės – penki… Žodžiu, neskubėk, greičiausiai vaišių liks dar ir rytojui, todėl net jei paskutinį dvylikto patiekalo kąsnį sudorosi beveik kylant nuo stalo, niekas nenumirs. Kodėl šis būdas veikia? A. Kai laikas realiai pavalgyti jau žinau, ko noriu, B. Kai laikas realiai pavalgyti, jau būnu beveik ir pavalgius, todėl tikrai nepersikemšu.

KALORIJOS

Ne, tikrai nesiūlau skaičiuoti, kiek sveria višta pirmąją Kalėdų dieną. Ką močiutės ir mamos prigamino, tą ir valgom, nesimuistom ir, kaip vaikystėj sakydavo, nedarom pageidavimų koncerto. Verčiau taupyk ten, kur galima ir net būtina. Prieš Naujuosius prisimink, kiek kalorijų turi alkoholiniai gėrimai (belenkiek. Tikrai. Belenkiek). Man paprasta, ir taip nesu jų mėgėja, bet savęs tikrai nenusiskriaudžiu ir visada vaikštau su kokiu sulčių kokteiliuku. Neprašau dabar visų gerti bananų ir avokadų trintuko, bet kas antrą taurę pakeisti vandeniu – būtinai.

VANDUO

Jei jau keičiam kas antrą taurę, būtų neblogai pakeisti ir kas antrą porciją. Nepamiršk, kad vanduo mažina alkio jausmą ir pripildo skrandį, todėl galėsi solidariai su visais dėjuoti kaip baisiai persivalgei, kai tuo tarpu būsi tik bačkutė, prisisiurbusi vandens

VAISIAI

Nors man, kaip nelabai–mėgstu–silkę tipo žmogui, per Kūčias iš esmės nelabai yra ką valgyti, tačiau šiemet mėginsiu savęs neguosti geru puskilogramiu mandarinų. Vaisiuose yra baisiai daug cukraus. Baisiai. Geriau graužti avokadą ant trapučio ar kokį grybų kotletuką. Kai pamąstai, Kūčios – tikrai dietinė šventė. Tik reikia sužiūrėti porcijas!

SALDUMYNAI

Ant kiekvieno stalo, po kiekviena eglute ir kiekvienam stalčiui per Kalėdas atsiranda šokoladinių ir saldaininių skanėstų, pyragų ir kitų gėrybių, kurių vėliau lieka tiek, kad dar savaitę gali maitintis vien saldumynais. Man labiausiai patinka Advento kalendoriaus tipo dieta – po vieną skanėstą per dieną. Nesijaučiu nusiskriaudus, saldumynų užtenka beveik iki Velykų (nė kiek nemeluoju, dar dabar turiu praeitų metų šokoladinį senelį), o ir svarstyklės kaip fejerverkas neišsprogsta. Kitaip tariant, absoliutus win win win win.

MOČIUTĖS

Puikiai žinau, ką reiškia „…tai neskanu?…“ tipo šantažas tau atsisakius keturiasdešimt–aštuoniolikto patiekalo. Šantažui reikia nepasiduoti ir kilti į, žinau, nelygią kovą. Jei tau, kaip man, teks pakeisti bent tris Kalėdų ar Kūčių stalus, šimtu procentu teks susidurti ir su šeimininkės norais būti pagirtai ir nepasirodyti skūpai. Čia man vėlgi suveikia mini mini mini porcijų taisyklė. Kol dar nespėjo užkišti burnos didžiuliais kiekiais, mandagiai įsidėk nedidelę krūvelę to ar kito. Dar viena gudrybė – įsidėjus patiekalo jį valgyti iš lėto, neskubant. Žodžiu taip, kad paklausus, kodėl nesidedi dar, ramiai galėtum parodyti į savo lėkštę: „vis dar skanauju“. Tik atsargiai, neduokdie, pagalvos, kad neskanu, jei visko stačiais kąsniais nesurysi. Tokių pastebėjimų atvejais naudoju taktiką „Oi, baikit, nenoriu persivalgyt – dar matau tiek visko, ką taip traukia paragauti“. O paskui neparagauji. Arba paragauji, nesvarbu. Svarbu pagirti patikusį maistą ir visi bus laimingi. Na, man bent negresia „Tave reikia atpenėt“ kova, todėl nesu tikra ar viskas, ką parašiau veiks ir kitoms. Aš savo močiutei dar kartais parodau į pilvą – suprask, kūdinuos. Supratingai pasimirksim ir nusiraminam Iš kitos pusės, mažiau artimiems žmonėms geriau nesakyti taip – dar pamanys, kad tau jų gaminti skanėstai atrodo riebalais pertekę…

Žodžiu, sutinku, kad šventės yra realus iššūkių metas ir nemanau, kad per jį reikia laikytis pusbadžio rėžimo. Vis dar tikiu, kad leisti sau dalykus yra normalu ir sveikintina. Svarbiausia susitarti su savimi, kur yra „leidžiu sau dalykus“ riba nuo absoliutaus apsirijimo, kai paprašai, kad kas nors paduotų mezymo, nes pats jau nebesugebi.

Gražių, šiltų, nuostabių ir jaukių jums!

Aistė.

Daugiau patarimų ir istorijų galite rasti tinklarašyje „Veidrodėli, veidrodėli“.