6 klausimai, padėsiantys įžvelgti gyvenimo prasmę

Klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“, pasak Marko, dažniausiai reiškia ką kita: „Kokia reikšminga veikla man užsiimti?“ Taigi, neverta filosofuoti apie gyvenimo prasmę gulint ant sofos prieš televizorių ir triauškiant traškučius. Geriau pasistengti rasti tai, kas jums atrodo vertinga ir reikšminga.

M.Mansonas siūlo kiekvienam, ieškančiam gyvenimo prasmės, pirmiau atsakyti į kelis klausimus, kurie padės rasti būtent jums skirtą kelią. Klausimai gali pasirodyti šiek tiek keisti, bet jų sudarytojas mano, kad prasmės paieškos turėtų būti smagios, o ne užgulti jūsų pečius nepakeliama našta. 

1. Ką galite paaukoti?

Anksčiau ar vėliau tenka suvokti vieną tiesą – kiekvienas, net pats mėgstamiausias darbas, reikalauja aukų. Jūsų tikrai nelaukia vien tik malonumai ir pergalės.

Mokykloje mums pasakojo apie šviesią ateitį, jei būsime geri ir puikiai mokysimės, bet niekas nesakė, kad gyvenimas atneš ir baisiai nemalonių dalykų. Tokių, apie kuriuos vos pagalvoję nusipurtysime. Bet anksčiau ar vėliau tenka suvokti vieną tiesą – kiekvienas, net pats mėgstamiausias darbas, reikalauja aukų. Jūsų tikrai nelaukia vien tik malonumai ir pergalės.

Taigi, paklauskite: kokiems sunkumams esate pasiruošęs? Tai ir lemia jūsų nusiteikimą nenuleisti rankų stojus blogiems laikams. 

Jei norite, kad jus lydėtų sėkmė versle, bet net negalite pagalvoti apie nesėkmes, vargu ar ko nors pasieksite. Jei norite tapti profesionaliu menininku, bet nesate nusiteikęs, kad jūsų darbus atmes šimtus ar tūkstančius kartų, tai net nepradėkite. Taigi, ar esate pasiruošęs praryti nuoskaudas, kad galėtumėte ko nors pasiekti?

2. Įsivaizduokite, ko galėtų jūsų paklausti 8-metis vaikas, kuriuo buvote?

Galbūt vaikystėje jums patiko kurti istorijas apie ateivius, superherojus, pasaulio gelbėtojus ar savo kiemo draugus. Negalvojote, ar jas kas nors skaitys – tiesiog darėte tai, kas jums be galo patiko. O paskui tiesiog nustojote.

Įsivaizduokite, kad tas aštuonmetis vaikas paklaustų jūsų, trisdešimtmečio: „O kodėl tu nerašai?“ Turbūt atsakytumėte: „Na, man turbūt ne itin sekasi“ ar „ Ko gero, niekas neskaitytų to, ką parašyčiau“, o gal: „Tėvai sakė, kad iš to neuždirbsi pinigų“. Ir kaip manote, kaip sureaguotų tas aštuonmetis vaikas, kurio aistra buvo rašyti? Jis graudžiai apsiverktų.

3. Kas galėtų jus priversti pamiršti valgį ir miegą?

Turbūt kiekvienas atsimintumėte, kad kažkada buvome taip įsitraukę į kokią nors veiklą, kad prasėdėdavome, nejausdami laiko, pusę nakties. Ar dieną darbuodamiesi visiškai pamiršdavome pietus. Vieni žmonės pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, kiti taip atsiduoda kūrybai ar mėgstamam darbui, kad pamiršta viską aplinkui. Netgi hobį, kuris jus taip įtraukia, kad net negirdite, kas vyksta aplinkui, galima pritaikyti „rimtam“ darbui.

Jei kažkada dievinote kompiuterinius žaidimus ir galėjote dienų dienas neišeiti į lauką, nes kompiuteris jums atrodė tobuliausias daiktas pasaulyje, galite sugalvoti, kaip įsilieti į internetinių verslų pasaulį. Gal jums patinka mokyti, organizuoti, rūpintis beglobiais gyvūnais? Tai nėra tiesiog laisavalaikis – tai gali virsti viso gyvenimo nuotykiu.

4. Į kokią balą esate pasiruošęs įkristi?

Jei bijote nors akimirkai tapti pajuokos objektu, vargu ar rasite tai, kas jums tikrai bus svarbu.

Kol jums nusišypsos sėkmė ir kol surasite tikrai uždegantį užsiėmimą, ne kartą teks pripažinti, kad jūs susimovėte. Jausitės taip, kaip būtumėte šleptelėjęs į purviną balą. Aišku, dauguma vengia tokių situacijų, nes tai nemalonu.

Bet jei bijote nors akimirkai tapti pajuokos objektu (ir kartu su visais pasijuokti iš savęs), vargu ar rasite tai, kas jums tikrai bus svarbu. Nes galbūt jūs norite kažką pradėti, bet bijote, kad nepavyks.

Jei turite svarių priežasčių atidėlioti, tokių kaip: „Aš dabar tiesiog negaliu imtis verslo, nes vaikai per maži“, tai suprantama, tačiau jei delsiate todėl, kad „tai nepatiks mano tėvams“, „draugai turbūt nesupras“ ar „jei nepavyks, jausiuosi visiškas idiotas“, tai tik reiškia, kad vengiate to, kas iš tikrųjų jums svarbu. Ir tik todėl, kad bijote. Nes juk ką pasakys mama, kaimynai ir ta mergina iš ano skyriaus. Bijodami suklysti, mes tarsi stručiai įkišame galvas į smėlį. Jei norime ko nors pasiekti, reikia daryti būtent tai, kas mus baugina. 

5. Jei jus išvarytų iš namų – kur eitumėte ir ką veiktumėte?

Daugumos mūsų priešas – sena gera tinginystė. Mus įtraukia rutina. Mums gaila savęs – tokio pavargusio vargšelio. O sofa tokia minkšta... Nenuostabu, kad nieko naujo mūsų gyvenime nevyksta. Taigi, paklauskite savęs: „Jei kas nors kiekvieną rytą, grasindamas pistoletu, mane išvarytų iš namų, prisakydamas ką nors veikti, tik netinginiauti, ką veikčiau?“

Ne, sėdėti artimiausioje kavinėje su kava ir kompiuteriu – netinka. Užsirašytumėte į šokių pamokas? (Nes visada norėjote šokti). Įstotumėte mokytis dar į vieną universitetą? (Nes visada tai atidėliojote). Išvažiuotumėte savanoriauti į Afriką? (Nes nusileisdavote atkalbamas). Ką veiktumėte su visu tuo laiko okeanu? Jau sugalvojote? Tai eikite ir veikite!

6. Jei žinotumėte, kad liko gyventi tik metai, kaip norėtumėte, kad jus prisimintų?

Mintys apie savo mirtį, gali labai praversti: kad ir suvokti, kas iš tikrųjų mums svarbu.

Dauguma nemėgstame galvoti apie mirtį. Tai mus baugina. Bet mintys apie savo mirtį, gali labai praversti: kad ir suvokti, kas iš tikrųjų mums svarbu. Ir kaip mus prisimins tie, kuriuos paliksime? Ką parašys mūsų nekrologe? Ir ar apskritai kas nors turės ką nors gero pasakyti? Tad ką galėtumėte padaryti jau šiandien, kad kas nors prisimintų mūsų gerus darbus? Būtent mūsų – tuos, kurie mums patiems būtų reikšmingi.

Juk dažnai žmonės pragyvena ne savo gyvenimą, nes vadovaujasi kitų primestais tikslais ir vertybėmis, bet gerai tai, kad bet kuriuo gyvenimo etapu mes galime viską pakeisti ir pradėti gyventi SAVO gyvenimą.