Niujorkas, kaip Londonas, Paryžius ar Florencija, šiandien garsėja nišinės parfumerijos atradimais. Vienas iš jų – šešių aromatų rinkinys – „Amouroud“. Jį Lietuvoje pristatė kompanijos „The Perfumer’s Workshop“ atstovas Denisas Roubinet.
– Gyvenate ir dirbate čia Paryžiuje, čia Niujorke: kokias parfumerijos vartojimo tendencijas įžvelgiate šiose abiejose mados sostinėse?
Niujorko parfumeriams be galo sunku įsiskverbti į savo rinką ir kovoti su „Made in France“ ar „Made in Italy“.
– Abu miestai panašūs tuo, kad turi išskirtinių kvartalų, kuriuose sutelkta nišinės parfumerijos rinka: Paryžius garsėja Marė rajonu su mažais retų kvepalų butikais, o Niujorke tokių apstu Manhatano kvartaluose. Amerikiečiai vis dar labai pasitiki ir vertina tuos mados ir grožio produktus, kurie pagaminti Prancūzijoje ar Italijoje. Šių šalių gaminiai jiems asocijuojasi su aukšta kokybe ir madingumu. Taigi Niujorko parfumeriams be galo sunku įsiskverbti į savo rinką ir kovoti su „Made in France“ ar „Made in Italy“. Juo labiau kad italai šiandien gali didžiuotis turintys per 200 nišinės parfumerijos namų, prancūzai kiek mažiau, tačiau vis tiek nustelbia nišinės parfumerijos rinką Amerikoje.
Įsivaizdavimas, kad Niujorko mados ir kvapų pasaulį yra užkariavę Calvinas Kleinas ir Donna Karan, kad kultinis aromatas tebėra „Serge Lutens Ambre Sultan“, nėra visiškai tikslus.
– Niujorko kompanijai „The Perfumer’s Workshop“ – jau 45-eri. Ji buvo pirmoji Amerikoje, pasiūliusi savo klientams užsisakyti prabangius asmeninius aromatus ir taip nutiesė kelią nišinei aukštajai parfumerijai už Atlanto.
– Šio Amerikos didmiesčio publika šiandien, kaip niekada, tapo labai išranki – mados ir parfumerijos gurmanai vis dažniau išreiškia poreikį susikurti individualius kvepalus. Taigi šeši „Amouroud“ aromatai iš dalies patenkina tokį išskirtinio kliento poreikį. Čia jungiami itin reti ingredientai – juodosios gardenijos, prieskoninės orchidėjos, šafranas, gauruotieji švitrūnai, tačiau deimantine karūna šiose kompozicijose pavadinčiau agarmedį. Šis taurusis medis, augantis Indokinijos regione, regis, turi sielą ir skleidžia iš žemės pasisemtą energiją, kuri ramina ir saugo. Agarmedžio derva susidaro senų, didingų medžių šerdyje. Šį procesą galima prilyginti austrei, auginančiai perlą. Tai nutinka labai labai retai. Štai kodėl agarmedžio esencija, kaip sudedamoji kvepalų dalis, brangesnė už auksą.
Atrodyti kaip visiems, kvepėti kaip visiems niujorkiečiams atrodo kaip prastas tonas.
Lyginant su kitų JAV regionų gyventojais, niujorkiečiai garsėja itin išlavintu skoniu tiek meno, tiek mados, tiek parfumerijos srityse. Atrodyti kaip visiems, kvepėti kaip visiems niujorkiečiams atrodo kaip prastas tonas, todėl masinės produkcijos kvepalus jie laiko praeities, tėvų kartos ženklais. Jiems daug reiškia tokia pridėtinė kvepalų vertė, kaip rankų darbo flakonai, kamšteliai, metalinės, rankomis padarytos logotipų inskripcijos, elegantiška pakuotė ar prekių maišelis.
Amatininkystė šiuo atveju priartėja prie meno kūriniui taikomų kriterijų. Tiesa, tarp masinio vartojimo produktų, tokių kaip „Christian Dior Eau Sauvage“, išleistų 1966-aisiais, esama itin rafinuotos sudėties gaminių, tekainuojančių 50–70 eurų, tačiau jie paskęsta beribiame parfumerijos pasaulyje ir praranda išskirtinumą. O nišinės parfumerijos kūrėjai orientuojasi į tai, kad pirkėjui sukurtų pojūtį, jog įsigytas flakonas tarsi būtų sukurtas konkrečiai jam. Kitas kriterijus – ilgaamžiškumas: „Amouroud“ kuriami taip, kad ir po kelių dešimtmečių išsaugotų charizmatiškų kvepalų įvaizdį. Mes neprisirišame nei prie kokio nors žinomo reklaminio veido, nei prie garsenybe tapusio parfumerio – investuojame į gaminį, o ne į jo reklaminį lauką.
– Kodėl pasirinkote savotiško misionieriaus amatą – pristatyti pasauliui Amerikos nišinę parfumeriją?
– Baigęs rinkodaros studijas, į kvepalų pasaulį įkritau vedamas begalinės aistros keliauti. Augau tėvo prancūzo ir motinos amerikietės šeimoje ir išsilavinimą įgijau Paryžiuje. Taigi turiu du pasus: ir Jungtinių Valstijų, ir Prancūzijos piliečio. Niekada nepamiršiu ekskursijos su bendraklasiais į Grasą, parfumerijos meką – kelionė padarė tokį stiprų įspūdį, kad ją nuolat prisimindavau ir prisimenu iki šiol.
Sulaukęs „The Perfumer’s Workshop“ prezidento Donaldo Bauchnerio pasiūlymo pasauliui pristatyti jo vadovaujamos kompanijos kuriamus produktus, supratau, kad galėsiu realizuoti svajonę su kaupu. Abipusiai lūkesčiai sutapo: jam reikėjo smalsaus, jauno, dinamiškos gyvensenos jaunuolio, o man – kelionių. Susitikdamas su „Amouroud“ platintojais, pardavėjais, pirkėjais jaučiu turintis unikalią galimybę stebėti pasaulį, jaučiuosi kaip socialinis antropologas, kuris stebi, kaip į tuos pačius kvepalus reaguoja, juos vertina bei charakterizuoja prancūzai, amerikiečiai, skandinavai, ispanai, japonai, australai, brazilai…
Jei tik kuriam laikui pabėgu iš Paryžiaus ar Niujorko, grįžęs atrandu naujų spalvų ir kvapų. Pavyzdžiui, neseniai pastebėjau, kad Paryžius man kvepia... grožiu. Taip taip, tai labai abstrakčiai pasakyta, bet jei konkretinčiau, tai galėtų būti pudros, kvepalų aromatas, susimaišęs su prancūziškų bandelių, šokolado ir „Berthillon“ ledų bei šerbeto kvapais. O Niujorkas asocijuojasi su drėgme ir nuo jos kylančiais industriniais kvapais; nuo vaikystės užsifiksavo ant šlapio asfalto nusileidžiančio lėktuvo vaizdas ir kvapas.
Paryžius ir Niujorkas mane privertė pamėgti du aromatus: „Terre d’Hermès“ ir „Amouroud Safran Rare“. O netikėčiausiu atradimu pavadinčiau itin retus 2015-aisiais išleistus kvepalus (jais prekiauja vienintelis butikas Londone) – tai „Ditch“. Jų autoriai – švedų kino režisierius Jonas Akerlundas ir britų parfumerė Azzi Glasser. Šie kvepalai iš pradžių buvo sukurti pagal vieno garsaus automobilių lenktynininko individualų užsakymą: sportininkas pageidavo tokio aromato, kuris aitriai dvelktų pūvančio miško drėgme. Daugelis mano anglų kolegų šių kvepalų negali pakęsti, o man jie – kaip inspiracija.