A.Kavaliauskaitė: mūsų spaudoje labai daug emigrantų kritikos

– Tau, tokiai aktyviai ir mėgstančiai keliauti, laida „Emigrantai“ yra kaip tik tai, ko reikia?

– Taip, nes darome ją, kaip mums patinka. Tik vis sunkiau dirbti, nes yra labai daug tų pačių emigracijos modelių: tarkim, kirpėja išvažiavo, dirbo fabrike, paskui atidarė grožio saloną. O norisi, kad siužetai būtų įdomūs, kuo įvairesni. Gyveni, nuolat šaudydama istorijas. Ką nors išgirsti, užsirašai – nepameti, nes nežinai, kada į kurį kraštą važiuosi.

– Turbūt jau galėtum išleisti rinktinius raštus apie pasaulio lietuvius?

– Tikrai, tapau emigracijos eksperte. Nors kiekvienas žmogus – kitoks ir man truputį nepatinka, kad dabar visi užsimerkę juos klasifikuoja. Pats pasakymas „emigrantai“ yra klasifikacija, jau nekalbant apie visokias pašaipas, kaip chicken factory ar kt. Juk ir Lietuvoje yra žmonių, kurie visą gyvenimą raiko duoną ir nieko daugiau nenori. Bet yra ir kitokių. Lygiai taip pat užsienyje: vieni visą gyvenimą kapoja viščiukams galvas, o kiti pakapoja, prakunta, išmoksta kalbą ir siekia ko nors daugiau.

– Vis dėlto, yra tam tikrų dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti simptomais?

– Žmogus išvažiuoja, nes čia nieko neturi, o paskui būna kaip visada: „Maniau, pusmetį padirbsiu, o užstrigau penkiolikai metų.“ Jie ima kurti apie save bendravimo terpę: sulaukia draugų, giminių, gimsta vaikų, atvyksta seneliai jų prižiūrėti. Man sunku suprasti, bet dalis jų, pavyzdžiui, Anglijoje gyvena taip, kaip gyventų kur nors Panevėžyje: bendrauja tik su lietuviais, žiūri lietuvišką televiziją, atostogauja Lietuvoje. Jie yra taip toli nuo tos vietos, kurioje gyvena, kad net sunku tuo patikėti. Tai panašu į musulmoniškų šalių getus su savomis parduotuvėmis. Tokioje vietoje paklausk anglo, ar pažįsta bent vieną lietuvį, ir jis atsakys, kad – ne, nes patys lietuviai laikosi atokiai... Bet tai labiau provincijos reiškinys. Visiškai kitokie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose: studijuoja ar yra išvykę dėl karjeros. Kitokie jų kontaktai, pažintys, mąstymas; jie neturi vidinių barjerų ir nesiskiria nuo šalies, kurioje gyvena, žmonių.

– Neseniai mačiau eilinį straipsnį apie emigrantų vaikus, vadinamus prarastąja karta. Ar tai – ne reiškinys?

– Nėra tokių šalių, kur visi teisingai auklėtų vaikus, būtų intelektualūs, gražūs, protingi ir ne su treningais. Žmonės visur skirtingi. Ir jei jie nusprendžia, kad jiems taip geriau, nereikia smerkti. Mūsų spaudoje labai daug emigrantų kritikos. Ir tokios – iš nuogirdų: rašo nei ten buvę, nei su jais bendravę. Aišku, nėra normalu palikti vaiką auklėti svetimiems, bet nemanau, kad jam bus didelė trauma, jei metus pagyvens su močiute, kol tėvai normaliai įsikurs. Ilgam vaikai nepaliekami – bent jau dabar...

– Ir šeimos nebyra? Atstumas nėra pavojingas dalykas?

Atstumas labai veikia. Kiek tokių šeimų gyvena dvigubus gyvenimus.

– Atstumas labai veikia. Kiek tokių šeimų gyvena dvigubus gyvenimus. Vyras Norvegijoje turi vieną moterį, Lietuvoje – kitą. Kai ten dirba, būna su viena, kai čia – su kita. Tokių istorijų girdėjau labai daug. Kita vertus, juk yra ryšių, kurie natūraliai nutrūksta net kai žmonės gyvena greta... Būna ir kitų problemų: kai lietuvė, ištekėjusi už užsieniečio, nori, bet negali išsiskirti. Tokios moterys labai greitai integruojasi, nes tam turi daugiau galimybių. Bet jei nelieka vyro, nelieka ir jų. Jos atvažiuoja į paruoštą aplinką, bendrauja su vyro draugais, giminaičiais, tačiau jei šeimos santykiai tampa prasti, jos užsidaro į kalėjimą. Tarkim, viena moteris, penkerius metus su vyru gyvenusi Belgijoje, nori skirtis, bet negali: neturi jokio pajamų šaltinio, primiršo savo profesiją, visi jos draugai yra jo draugai. Ir jei ji ryžtųsi mesti vyrą (nors labai mažai kas išdrįsta), padėtis būtų nepavydėtina.

– Bet juk yra gražių meilės istorijų?

– Taip, daug moterų nebegrįš į Lietuvą, nes sėkmingai ištekėjo už vokiečio, anglo ar kitos tautybės vyro. O man į galvą kažkodėl ateina nelabai romantiškas atvejis. Moteriškė pirmą kartą išvažiavo į užsienį – pailsėti į Hurgadą. Ten susipažino su atostogaujančiu turku, įsiliepsnojo meilė ir taip toliau. Turkas pakvietė ją į Stambulą, buvo vestuvės. O grįžtant po medaus mėnesio vyras padarė avariją: jis žuvo, jai suknežino kojas. Negana to, moteris suprato, kad laukiasi: svetimoje šalyje, be pinigų, be nieko. Nes, vyrui mirus, jo šeima marčios kaipmat išsižadėjo. Bet pabaiga buvo gera. Ji šiaip taip išsigydė kojas, išvažiavo į Angliją, pradėjo dirbti restorane. Ten susipažino su brazilu ir dabar abu laimingai gyvena Mančesteryje.

– Tie, kuriems nesiseka, turbūt nelabai nori kalbėti?

– Kas gi girsis: „Matai, kaip man nesiseka?“, arba pripažins, kad yra kvailys? Vienam vyrukui kažkas papasakojo, kad Anglijoje, mėtydamas reklamas į pašto dėžutes, gali uždirbti aukso kalnus. Patikėtum? O vyrukas nesuabejojo. Tik baigėsi tuo, kad jis kišo lapuką į durų plyšį ir šuo jam perkando pirštus... Visai neseniai bendravau su porele, kuri tris mėnesius Anglijoje gyveno automobilyje. Ir tame automobilyje mergina pastojo. Tada ji ėmė derėtis su draugu, kad abu grįžtų į Lietuvą, bet bičiulis tarė griežtą „ne!“ Dabar porelė gyvena tokiame name, kokių rodo per mūsų „TV pagalbą“... Ispanijoje filmavome lietuvius benamius po tiltu, tai vienas jų buvo bepuoląs operatorių ir bemušąs jį, vis dėlto taikiai išsprendėme konfliktą.

– Tai tavo darbas dar ir rizikingas?

Man tikimybė patirti ką nors negera yra didesnė nei žmogui, kuris ant sofos žiūri „Panoramą“ ar kartą per metus nuvažiuoja į Turkiją.

– Man tikimybė patirti ką nors negera yra didesnė nei žmogui, kuris ant sofos žiūri „Panoramą“ ar kartą per metus nuvažiuoja į Turkiją. Jaučiu, kad mane saugo mano močiutės žinutės, kurias ji siunčia prieš kiekvieną kelionę: „Akvilyte, kad tave Dievulis saugotų kelionėje, kad viskas būtų gerai...“ Labai nemalonus jausmas buvo, kai grįžome iš Belgijos, o kitą rytą, tuo pačiu metu, kai išvakarėse kilo mūsų lėktuvas, Briuselio oro uoste prasidėjo sprogimai, įvyko tas teroro aktas. Arba vasarą buvome šiaip atostogų: tik išskridome iš Stambulo, o ten sprogo. Tokie dalykai siaubingai išmuša iš vėžių. Suprantame, kad esame rizikos zonoje, todėl bent jau patys neieškome nuotykių, per keliones stengiamės būti saugesniuose rajonuose – nereikia vaidinti erelių.

– Bet ir pats darbas net taikos sąlygomis gana neramus?

– Būna žmonių, kurie net paprastomis aplinkybėmis siaubingai nervinasi. Kai pamatau, tarkim, kokios nors įmonės administratorę, kuri eina iš proto dėl savo problemų, norisi jai palinkėti, kad padarytų bent vieną mūsų laidą. Tada sužinotų, kas yra tikras stresas. O kad aš jį patirčiau, jau tiek turi visko nutikti, jau taip turi būti blogai! Jei stovėčiau nuoga be paso vidury Izraelio, gal tada ir susinervinčiau. Mano darbas iš šalies atrodo fainas – jis toks ir yra: beprotiškai įdomus, nenusibostantis. Bet stresinių situacijų jame tiek, kad – ohoho. Mes su tuo pačiu operatoriumi keliaujame jau ketverius metus kartą per mėnesį vis į kitą šalį. Viskas vyksta beveik automatiškai, kiekvienas judesys atkaltas: oro uoste be žodžių pasiimame kavos, išsinuomojame mašiną, užsisakome viešbutį. Bet staiga atskridus išaiškėja, kad automobilių nuoma nedirba ir į miestą nusigauti nėra kaip, o už valandos turime būti pas pašnekovę. Arba skrendame, suplanavę laiką, viską suderinę, o žmogus ima ir pasako: „Ai, nebekalbėsiu.“ Sugriūva visi planai, visa kelionė. Bet mes jau išmokome su tuo susidoroti.

– Man pasivaideno, ar tu mūru stoji už emigrantus?

– Kai kalbinu žmones, labai stengiuosi juos suprasti, visus. Bet kartais tikrai pagalvoju: „O Dieve, kaip jis gyvena! Kaip taip gali?“ Pavyzdžiui, fabrikas Danijoje: žmogus gauna vežimą, pilną morkų, ima jas ir greitai nukapoja galus. „Kiek metų tai darote?“ – „Septynerius.“ Septynerius gyvenimo metus jis kapoja morkas – toje pačioje vietoje, prie to paties konvejerio! Aš per dieną išprotėčiau. Arba pjausto žmogus šaldytas lašišas aštuonias valandas per parą. Šalta tuose fabrikuose, atsiranda problemų su sąnariais: keliai pareina, pirštai išsiklaipo, nes rankos visą dieną – drėgmėje. Aš kartais prieš tuos žmones jaučiuosi tokia skystablauzdė. Jie tiek daug ištveria, taip sunkiai gyvena; realiai galvoja, kaip išmaitinti šeimas. O kokios mūsų problemos? Gal aš truputį per kvaila ir turėčiau skaityti daugiau knygų? Gal man tie džinsai ne visai tinka?

– O būna, kad pavydi savo herojams?

– Visada pavydžiu žmonėms, kurie sugeba gyventi, kaip nori. Ispanijoje įėjau į vienus namus ir nustėrau: niekada neteko matyti, kad visos namų sienos būtų vien knygų lentynos – kaip tapetai. Ten vyras turi nedidelį verslą, gamina jachtų paneles, o moteris yra vertėja. Ir jie arba daro paneles, arba skaito, arba priiminėja svečius (šių tuose namuose būna kiekvieną dieną)…

Man Lietuvoje visko užtenka ir dar daug ko nepanaudoju.

O jei klausi, ar nesu potenciali emigrantė, tai – ne. Man Lietuvoje visko užtenka ir dar daug ko nepanaudoju. Neįsivaizduoju gyvenimo kitur, net nenoriu. Bet aš ryžčiausi vieną kartą gyvenime išvažiuoti, tiesiog niežti nagai pamėginti. Tai būtų toks savęs išbandymas – išeiti iš komforto zonos, bent pusmetį pagyventi kitur. Daugybė žmonių išvyksta vien tam, kad pažiūrėtų, kas bus. Čia tas pats, kaip pabūti kitu asmeniu, atsidurti ten, kur tavęs niekas nepažįsta. Labai rimtas vaidmenų žaidimas. Žmogus vien nuo tos minties susijaudina: „Ar išdrįsiu? Ar pritapsiu? Pabandysiu!“ Ir pabando. Vieni grįžta, kiti – ne.

– Juk buvai pabėgusi į Maljorką?

– Čia – kita istorija. Man visada viskas sekėsi gerai: jau šešiolikos gimtojoje Ukmergėje rašiau į laikraštį, žurnalistikos studijos Vilniaus universitete atrodė nuobodžios. O kai jas baigiau, staiga pagalvojau: „Ai, kažkaip viskas per daug lengva.“ Ir išvažiavau į Maljorką – dirbti dainininke viešbučiuose. Iš tikrųjų, buvau pervargusi, smegenys – perkaitusios ir įsisvajojau: dieną guliu paplūdimyje, deginuosi, o vakare dainuoju ir leidžiu laiką su draugais. Vau! Mokykloje visą laiką dainavau, grojau pianinu, violončele ir, prieš išvažiuodama, muzikantų forume prisegiau savo garso įrašų. Man parašė kažkoks gitaristas: „Kaip tik dabar neturiu dainininkės. Gal nori?“ – „Taip, noriu!!!“ Tai buvo mano vienintelis kontaktas; maniau, kad tas gitaristas – koks nors kvailelis ar moksleivis, o išaiškėjo, kad jis – Palmos konservatorijos dėstytojas. Viskas išsipildė: pusę dienos rymodavau paplūdimyje, vakarais būdavo dainos, draugai. Ir supratau, kad tai tikrai nėra mano svajonė. Nes man labai reikia intelektualios veiklos.

– Drabužius perki pagal tai, ar jie tinka kelionei?

– Aš kasdien vilkiu taip, lyg keliaučiau. Man sunku įsivaizduoti, kad tipenčiau per senamiestį su aukštakulniais, nors jų turiu ir mano stilius nėra vyriškas. Net galiu porą kartų metuose įsisprausti į ką nors, kas atseit gražu, bet nekenčiu, kai negali atsisėsti ant bordiūro, kai reikia galvoti, kaip atrodai. Ir be to yra apie ką galvoti. Tai viena. O kitas dalykas yra tas, kad kuo daugiau puošiesi, tuo blogesnis balius. Visada. Niekada dar nebuvo linksma, jei kur nors nuėjai išsipusčiusi. O geriausi susitikimai būna tada, kai ką nors netyčia susitinki gatvėje ir staiga nutari: „Ai, velniop, atšauksiu tai, ką norėjau daryti.“