Tau – 32-eji. Tu nutrauki kelerius metus puoselėtus santykius, nors baisu likti vienai. Baisu suprasti, kad teks ieškotis stogo virš galvos, rūpintis komunaliniais mokesčiais ir įveikti automobilio problemas. Na ir, žinoma, atlaikyti visuomenės spaudimą: „Ir vėl viena? Kas dabar bus?!“
Kitaip tariant, dėdama tašką suvoki, kad išspiri save iš komforto zonos. Tačiau supranti ir tai, kad santykiai nebedžiugina. Nepatinka, kokia tapai. Sudėjus viską gimsta sprendimas. Vilnietė rinkodaros specialistė, geštalto psichoterapijos praktikė Agnė Dičiūtė ryžosi permainoms. Lengva nebuvo, bet šiandien ji vėl taiki su savimi.
– Neseniai nutrūko jūsų ilgalaikiai santykiai. Gal galėtumėte apibrėžti, kodėl išsiskyrėte?
– Kartu gyvenome trejus metus. Ilgą laiką buvo labai gera, nors ir domėjomės skirtingais dalykais, turėjome skirtingas svajones ir norus. Tačiau pajutau, kad įstrigome kažkokiame burbule, užsidarėme nuo aplinkos, vis rečiau susitikdavome su kitais žmonėmis, nebeišeidavome į kiną, teatrą, koncertą ar parodą. Laisvalaikį leisdavome namie, ilgai miegodavome.
Apleidau savo praktikas (meditacijas, jogą, šokį ir kt.), nebegyvenau sąmoningo gyvenimo, smegau žemyn. Supratau, kad toks gyvenimas ne man. Kai kasdien pradėjau žiūrėti serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“, supratau, kad tikrai kažkas ne taip. Apsilankiusi vienoje stovykloje išgirdau savo vidinį sielos šauksmą ir ėmiausi veiksmų. Tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties – kartu supratau, kad niekas dėl šios situacijos nekaltas. Mums abiem taip buvo patogu – gyvenome šiltai, jaukiai, nerūpestingai. Tačiau visiškai nustojome augti.
– Ką jums reiškia šis išsiskyrimas? Kaip jį ištvėrėte?
Buvo momentų, kai supratau, kodėl tiek daug moterų nieko nekeičia, nors ir nesijaučia laimingos.
– Žengti šį žingsnį nebuvo lengva. Iš pradžių buvo pikta, paskui liūdna, o galiausiai – baisu. Mano galvoje knibždėjo gausybė klausimų, tarkime, kas dabar bus? Ką aš viena darysiu? Kaip išgyvensiu, galiausiai – kur gyvensiu? Teko skubiai ieškoti naujos gyvenamosios vietos, papildomų pinigų šaltinių. Butas, kuriame laikinai apsigyvenau, buvo apšildomas židiniu, į ketvirtą aukštą reikėdavo užsinešti malkų, viskuo pasirūpinti. Buvau jau pamiršusi, ką reiškia gyventi be vyro – kilo daug klausimų, susijusių su automobilio priežiūra, komunaliniais mokesčiais, finansais. Buvo momentų, kai supratau, kodėl tiek daug moterų nieko nekeičia, nors ir nesijaučia laimingos.
Kai išeini iš šios iliuzinės komforto zonos, tenka viskuo pasirūpinti pačiai. Džiaugiuosi, kad išsiskyrėme draugiškai, todėl kurį laiką skambindavau buvusiajam ir užduodavau „vyriškus“ klausimus, prašydavau pagalbos.
– Atradote savų būdų kapstytis iš emocinės duobės. Kokie jie?
– Niekada nebuvau iš tų, kurios verkia draugėms ant peties. Dažniausiai būdavau ta, kuriai kiti skuba išsikalbėti. Turbūt ne veltui pradėjau studijuoti psichoterapiją. Šiuo metu esu geštalto terapijos praktikė, dirbu su žmonėmis, tačiau tuo pat metu ir pati reguliariai lankausi pas psichoterapeutą. Tai nuolatinis darbas su savimi. Psichoterapija man suteikia palaikymą, padeda geriau suprasti, kas su manimi vyksta, ko noriu, ko vengiu, kokie mano resursai. Tai tikrai padėjo ir skyrybų metu, ir po jų.
Dar vienas iš patikrintų būdų išgyventi sunkias situacijas – laisvas šokis. Jau daugiau nei 7 metus praktikuoju šokio terapiją, vedu laisvo šokio užsiėmimus, organizuoju seminarus. Kokia bebūtų mano būsena, visuomet galiu ją „iššokti“. Tai gali būti pykčio, agresijos, liūdesio, baimės, džiaugsmo šokis. Priimu tas būsenas, ir tuomet jos transformuojasi į ką nors gražaus.
Nesakau, kad skyrybas lengva išgyventi, tačiau jas galima iššokti, išpiešti, išrašyti, išdainuoti, iškalbėti, iškvėpuoti.
– Ką plačiąja prasme reiškia likti vienai, kai jau nebe „niolika“? Ar jaučiate visuomenės spaudimą? Užuojautą: „Vargšelė, vėl nesusiklostė. Ką ji dabar darys? Juk tai buvo paskutinė galimybė įšokti į nuriedantį traukinį?“
– Gaila, bet tik neseniai supratau, kad nuo pat vaikystės nešiojausi įsivaizduojamą idealaus gyvenimo paveiksliuką. Matyt, jis susiformavo per daugybę metų iš aplink matytų gyvenimų, patarimų, pamokymų, filmų. Tai tarsi ne visai sąmoningai mano pačios išsikeltas tikslas, kurį žūtbūt save spaudžiau pasiekti. Turbūt dauguma atpažins save, nes tame paveiksliuke nebuvo nieko originalaus: geri mokslai, karjera, vyras, du vaikai, šuo, namas, atostogos šiltuose kraštuose.
Myliu vaikus, tačiau dabar leidžiu sau pripažinti, kad nebežinau, ar tikrai juos norėčiau auginti.
Draugai, skaitydami šį tekstą, greičiausiai nustebs, nes mano gyvenimas anaiptol toks nėra. Tačiau, nors ir gyvenau audringą gyvenimą, giliai manyje nuolat kirbėjo tas susikurtas idealaus, ramaus gyvenimo tikslas. Galiausiai supratau, kad tai visai nėra tai, ko aš – mano siela – nori. Tas paveiksliukas pamažu ėmė tirpti, nykti. Dabar iš jo beliko tik mažytės detalės, nes nusprendžiau, kad laikas gyventi taip, kaip noriu aš, o ne mano aplinka.
Myliu vaikus, patinka su jais pabūti, tačiau dabar leidžiu sau pripažinti, kad nebežinau, ar tikrai juos norėčiau auginti. Yra gausybė kitų būdų save realizuoti ir pasidalinti meile.
– Ar tenka kieno nors akyse perskaityti klausimą: „Kas jai negerai?“
– Tiesmukai niekas neklausia, tačiau gyvenime dažnai tekdavo jaustis keista, kitokia, neįtelpančia į rėmus, nenormalia. Skamba kvailai, bet tikrai tokie jausmai aplanko, kai patenku į „supermamyčių“, „superdarbuotojų“, rutinoje įstrigusių žmonių ir panašias bendruomenes.
– Kol kiti galvoja, ką nori, jūs tiesiog išgyvenate naują startą? Užuodžiate už kampo laukiančius iššūkius? Regite atsiveriančius horizontus?
– Esu ugnies tipo žmogus – impulsyvi, smalsi, nekantri, judri. Man sunku nuolat būti toje pačioje vietoje, nes kai užsisėdi, susiformuoja kažkoks įvaizdis, kuriuo ne tik aš patikiu, bet ir kitus įtikinu. Tuomet labai sudėtinga judėti. Tos mano „kaukės“ pradeda trukdyti. Todėl labai sveika kartais pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, supančius žmones. Nuo vaikystės labai mėgdavau reguliariai perstumdyti baldus, nes mane pradėdavo slėgti užsistovėjusi energija. Dabar šypsausi atsigręždama atgal į savo gyvenimą, nes iki šiol mėgstu viską perstumdyti, ir ne tik baldus.
– Tai vis dėlto, ar norite nuotykių, ar ieškote to ramaus uosto, kuriame nusėstumėte ilgam?
– Manau, kad ramūs uostai ne man. Bent jau šiame gyvenimo etape. O kas bus vėliau, juk niekas nežino!
– Akivaizdu: jūs – ne iš tų, kurios sėdi rankas sudėjusios ir laukia gyvenimo malonių. Ar turite strategiją, kaip, kada ir ko imtis, kad būtų nenuobodu?
– Esu mačiusi juokingą paveikslėlį, kuriame vaizduojama moteris, kuri vis laukia. Deja, ten buvo ne moteris, o tik jos skeletas…
Žinau, kad, jei ko nors noriu pasiekti, tai ateis, bet tam vien maldų neužtenka – reikia veikti. Reikia parodyti visatai, kad ko nors trokšti, ir tai parodyti reikia konkrečiais veiksmais. Žinau ir jaučiu, kad, kai esu atvira širdimi ir pasiruošusi sutikti vyrą – jis ateina. Visada taip buvo, todėl desperatiškai niekada vyro neieškojau. Jei neateina – vadinasi, dar ne laikas. Dar turiu ką nors suprasti, atrasti, išgyventi.
Dažniausiai tokiais atvejais paaiškėja, kad visai dar nenorėjau nieko sutikti, pykau ant buvusiųjų arba tiesiog bijojau naujo santykio ar kad skaudės širdį. O nuotykių mano gyvenime niekuomet netrūko, taip pat ir įdomių istorijų su vyrais. Tačiau dar niekada nebuvo taip, kad pulčiau į lovą su pirmu pasitaikiusiu.
– Išbandėte tinderį. Girdėjau, kad jame registruojasi tie, kurie ieško ne santykių, o sekso.
– Visuomet juokdavausi iš internetinių pažinčių portalų ir nesuprasdavau jų prasmės. Tinderį išbandžiau iš smalsumo ir noro smagiai praleisti laiką. Turėjau keletą susitikimų, kurie virto skaniomis vakarienėmis, jų metu gavau gausybę komplimentų, buvo malonu, jog manimi žavisi. Vėl atgavau pasitikėjimą savimi, pradėjau daugiau šypsotis ir dar labiau įsimylėjau save. Sakyčiau, tai – puiki terapija po skyrybų.
– Turbūt neišeina apeiti ir tradicinio klausimo apie lietuvius vyrus ir užsieniečius...
– Nemėgstu kalbėti abstrakcijomis ir sakyti „visi jie yra tokie ar tokie“. Teko nemažai bendrauti su užsieniečiais ir studijų metu, kai gyvenau užsienyje, ir komandiruotėse, stažuotėse ar kelionėse. Turėjau ir artimų ilgalaikių santykių. Išvadą galiu pasakyti tik vieną – visi vyrai yra skirtingi ir daug kas priklauso nuo pačios moters. Jei moteris gerbia ir myli save – ją gerbs ir mylės ir jos vyras. Manau, kad viskas yra išsprendžiama. Vienintelis dalykas, dėl kurio kartais liūdžiu, kad Lietuvoje vyrai neleidžia sau būti jausmingais, švelniais, pažeidžiamais, nes tai „nevyriška“.
– O gal mes iš esmės per daug koncentruojamės į vyrus pilnatvei pajusti. Gal tik ištekėjusioms ar santuokos jau atsikandusioms, bet į jas įsikibusioms moterims atrodo, kad tas vyras, bet koks, taip jau svarbu. Gal galima jaustis nuoširdžiai laimingai vienatvėje?
– Labai laukiau šio klausimo. Nuoširdžiai tikiu, kad viskas priklauso nuo manęs ir laimė yra mano viduje. Kai esu taikoje su savimi, kai jaučiu savo kūną, myliu ir gerbiu save, tuomet lengva būti tiek poroje, tiek vienai. Nes tuomet suprantu, kad laimė nepriklauso nuo kito žmogaus. Visa tai iliuzija.
– Kokius filosofinius klausimus sau užduodate?
– Stengiuosi per daug nefilosofuoti, nes labiau patinka jausti, nei kalbėti. Judėti, nei stovėti. Tylėti, liesti, žiūrėti į akis ir tiesiog būti. Ar pastebėjote, kiek nedaug žmonių, su kuriais galima kartu patylėti?