Per visus žurnalo „Žmonės“ gyvavimo metus tik Agnei Jagelavičiūtei pavyko tiek kartų – devyniolika – papuošti jo viršelį. Gal ir nėra kuo labai puikuotis, tačiau ne bet kas patenka į du dešimtmečius vieno populiariausių žurnalų viršelį. Tam reikia ne tik būti išskirtinei asmenybei – gyvenimas taip pat turi tekėti ne ta pačia vaga. 2022 metų gruodžio 28-ąją Agnės gyvenimo tekėjimas sustojo.
2020 metų lapkritį Agnė Jagelavičiūtė paskutinį – 19-ąjį – kartą papuošė žurnalo „Žmonės“ viršelį ir davė itin atvirą interviu. Kviečiame paskaityti.
Agnės gyvenimas krypo į kairę ir dešinę, kartais net pakildavo virš jūros lygio. Visi smalsavo, stebėjo tuos vingius pro rakto skylutę, o dabar socialiniuose tinkluose nepraleidžia nė vieno jos įrašo. „Gyvenimo esmė nėra nesibaigianti sėkmė, todėl džiaugiuosi, kad šalia niekada nebuvo žmogaus, galinčio mane sustabdyti nuo klaidų. Tyliai ramiai vaikščioti vienoda šukuosena ir valgyti kotletus iš tos pačios lėkštės – ne man. Prisidirbu, pasidarau išvadas ir einu pirmyn!“ – sako Agnė.
Per dvidešimt metų kiekvienas pasikeičiame iš esmės. O ko laikas nepakeitė?
Charakterio, principų ir manierų, užtat daugelį nuostatų įvairiais klausimais visiškai pakeitė. Buvau jauna, isteriška – isteriška ir likau, tik jau nebejauna – ir gyvenime padariau viską, ko kadaise sakiau nedarysianti, nes kai esi aštuoniolikos, atrodo, tik tu žinai, kas yra gerai ir kas blogai. Egzistuoja vienintelė – tavo tiesa, o aš visada buvau teisybės ieškotoja, ne veltui mokykloje mane vadino advokate. Tiesos ieškau ir dabar, tik kitaip šiuo klausimu komunikuoju. Pasikeitė požiūris į dalykus, už kuriuos anksčiau žmones teisiau.
Rėkdavau, kad didelė krūtinė yra negerai, – nors man ir dabar dideli papai negražu. Suprantu, kad neturėčiau žmogui aiškinti, kokia krūtinė jam yra gera. Šiuo požiūriu labai pasikeičiau ir nustojau dalyti patarimus, jei jų neprašo. Vis dar išgirstu: „Pati anksčiau varei ant žmonių, o dabar kiek kalbi apie kritiką ir tyčiojimąsi iš kitų ir savęs!“ Taip, variau – savo gyvenimo realybės išsiginti neketinu. Gyvenimas būna visoks ir kai tam tikrą dalį nugyveni, supranti, kodėl elgiesi būtent taip, kad kartais tampi ir aplinkybių auka.
Tiek metų būnančią apkalbų sūkuryje tavęs dar verta klausti, kaip susitvarkai su ne visada pelnyta kritika ar net neapykantos banga socialiniuose tinkluose?
Žmonės nustojo suprasti, kas yra kritika, o kas bulinimas – šmeižimas ir noras pakenkti be jokios priežasties. Melagystė būtų sakyti, kad į tai nereaguoju. Komentarų portaluose seniai neskaitau, tik esančius po savo įrašais socialiniuose tinkluose. Įrodyta, kad vienas piktas komentaras paveikia labiau negu dešimt giriančių. Jei parašyta, kad esu negraži ir stora žiurkė, tai manęs nejaudina. Bet jeigu kas pasakytų, jog esu bloga mama – tai absoliuti nesąmonė, – reaguočiau.
Jei parašyta, kad esu negraži ir stora žiurkė, manęs nejaudina. Bet jeigu kas pasakytų, jog esu bloga mama, reaguočiau.
Mokykloje buvome sutarę, kad galime, kiek norime, pyktis vieni su kitais, bet jeigu kuris nors ką nors blogo pasakys apie tėvus, visa klasė su juo nešnekės – yra neliečiamų temų. „Tu buvai girta ant scenos televizijos eteryje!“ – man rašo. Taip, buvau. Iš pradžių tokie komentarai žeidė, nes mane dėl to tiek plūdo, kad atrodė, jog turėčiau nebegyventi. Dabar į tai žiūriu kitaip. Nutiko, ir ką? O kas tavo gyvenime įvyko, be to, kad aš užlipau girta ant scenos?
Po šio įvykio išleidau dar dvi knygas, tapau žurnalo „L’Officiel“ vyriausiąja redaktore ir akcininke, vienoje didžiausių šalies arenų surengiau autorinį šou ir nuveikiau galybę kitų darbų. Kai tiek padarai, tokie komentarai nebežeidžia. Tačiau kartais mane teisia vien už tai, kad pareklamavau dvidešimties procentų nuolaidą kremui. Aš nesiaiškinsiu su išsigimėliais ir nusikaltėliais, kurie susimoko ir iš visų pusių puola vieną asmenį socialiniuose tinkluose. Tik klausimas, ką veikia teisėsauga, kai žinomi žmonės prievartaujami internete? Kodėl nieko dėl to nedaro?
Net mano asistentė Aistė – nuostabi moteris, mama ir darbuotoja – vieną rytą gavo žinutę, kad ji yra kalė. Už ką? Nes dirba man ir gerai uždirba. Kai Gabrielė Martirosian laimėjo „Mis Lietuva 2008“ karūną ir apie save portaluose paskaičiusi komentarus apsiverkė, Jogaila Morkūnas jos paklausė: „O valgai maistą iš konteinerio? Ne? Tuomet kodėl eini į tą komentarų šiukšlyną ir knisiesi?“ Šmeižtas skaudina tik tada, kai apie tai kalbi. Šiaip apie tai negalvoju. Nė vienam nieko blogo nepadariau, o savo trūkumus pripažįstu.
Kuriuos?
Kitų sėkmė žmones erzina ir žinau, kad mano trūkumu laikoma tai, jog aš niekada nepasiduodu. Tai visiška tiesa. Niekada! Esu labai kūrybinga, todėl suklupusi po išgyvenimų pakylu ir viską pradedu iš naujo, šitaip darbus baigiu iki galo.
Jeigu skaičiuosime metus nuo 2019-ųjų lapkričio, pastarieji tau buvo neeiliniai. Pirmiausia todėl, kad skyreisi su vyru.
Metai buvo sunkūs, nes tokiomis skaudžiomis akimirkomis nepajėgi visada būti pasitempusi ir atrodyti laiminga. Nebuvo lengva tapti vieniša mama: kas rytą šešiametį sūnų Leoną vedu į darželį ir iš jo pasiimu, tuomet laukia būreliai. Tėtis vaiką mato kas antrą savaitgalį, jeigu reikia, nuveža į treniruotę. Turiu namų tvarkytoją, bet kasdien iš paskos man ji nevaikšto, todėl buities darbai irgi nedingo. Ačiū Dievui, turiu mamą, ji labai padeda – ačiū Tau.
Skaudžiomis akimirkomis nepajėgi visada būti pasitempusi ir atrodyti laiminga.
Iš tikrųjų viskas užgriuvo mano vienos pečius, todėl privalėjau išmokti suvaldyti darbus ir gyvenimą po jų. Kai kas pavyko, kai kas – nelabai, bet nedramatizuoju, nors du kartus per dieną pagalvoju, kad gyvenimas yra šūdas, o po kelių akimirkų, žiūrėk, vėl nuostabus. Tokia būsena man yra normali, nes esu emocinga – vieną sekundę labai laiminga, o kitą noriu mirti iš liūdesio. Visi žino, kad po penktos valandos pavakario geriau blogų žinių man nepranešti, nes ta pati naujiena skirtingai atrodo ryte ir vakare. Vakare gali rodytis pasaulio pabaiga, o ryte supranti, jog viskas išsprendžiama.
Stilistė, kostiumų dizainerė, madų žurnalo redaktorė, knygų autorė, viena įtakingiausių šalies nuomonės formuotojų, išleidusi savo kosmetikos ir baldų liniją, o kur dar galybė kitų pavienių projektų, atimančių daug laiko juos įgyvendinant. Vertiesi per galvą?
Dabar ką tik nufilmavome didžiulį šešių stiliaus pamokų projektą „Tu turi ką apsirengti“ ir per tą laiką naktimis miegojau po kelias valandas. Jau prieš dvejus metus supratau, kad darbų mastai tokie, jog nesu savo gyvenimo šeimininkė. Gyventi kaip dabar jau nebenoriu, nes imsiu ir mirsiu. Tiesiog vieną dieną nebeatsikelsiu, juk nuolat išgyvenu emocinę įtampą, kad nieko nespėju. Vieną dieną apsiverkiau, nes negalėjau rasti namų raktų.
Verkiau dėl visiškos nesąmonės, o tai – nuovargio požymis. Bet su daug kuo gyvenime susitvarkiau – net su bulimija ir anoreksija, todėl ir dabar susiimsiu. Šiuos metus dar kaip nors baigsiu ir tada keisiu kasdienybę, nes esu jau labai arti tikslo – nuosavų namų. Kartais iš manęs juokiasi, kad gyvenu 250 kvadratinių metrų ploto nuomojamame bute sostinės centre. Bet gal aš tokio dydžio nuosavam būstui niekada neužsidirbsiu, tad kodėl neišsinuomojus? Aišku, aš užsidirbsiu, tik kai kurie sunkiai suvokia, kad tokio lygio būstui įnašo į banką reikia didesnio negu dalies lietuvių viso būsto vertė. Nesimaivau, tiesiog visų norai, lūkesčiai ir galimybės yra skirtingi.
Bet su daug kuo gyvenime susitvarkiau – net su bulimija ir anoreksija, todėl ir dabar susiimsiu.
Verčiuosi per galvą, dirbu paromis, bet vieną dieną tikrai ko nors atsisakysiu, tik dar neapsisprendžiau, ko, – man patinka kurti naujus dalykus, esu gera statytoja, o ne vystytoja. Visgi kartais sau meluoju, kad nepatinka dabartinis gyvenimo ritmas. Iš proto veda tik tai, kad neturiu laisvadienių. Bet ką daryti? Juk gyvename tokiu laiku, kai išsidirbinėti atsisakant vienokio ar kitokio darbo ir vaidinti, kad gerai gyveni, – kvaila, nes ar kas užtikrintas, jog uždaryti namuose nesėdėsime dar trejus ateinančius metus. Dėl nieko nebesu tikra, todėl dabar padarysiu viską, kad, jeigu taip atsitiktų, mano šeima galėtų išgyventi. Net neįsivaizduoji, kiek žmonių rašė per pirmą karantiną: „Agne, mes neišgyvensime, padėk!“ Patyriau šoką.
Savimi didžiuojuosi, kiek daug esu nuveikusi, nors jau įpratau susidurti ir su kitokia nuomone: „Ai, ką čia ji pasiekė...“ Bet ar vienintelis tikras pasiekimas yra tapti šalies prezidentu? Tokio posto niekada nenorėjau, nesiekiau ir tarptautinės karjeros. Beje, ačiū, kad neklausi, kur save matau po dešimties metų, – tai blogiausias žurnalistų klausimas. Po galais, ką aš žinau? Esu per daug dinamiška asmenybė, o jei turiu kokių nors perspektyvų, gal visai nenoriu to išduoti.
Ar kada pagalvojai, jeigu šalia atsirastų finansiškai apsirūpinęs vyras, galbūt labiau atsipūstum?
Šis klausimas sau pačiai atsakytas jau tūkstančius kartų. Dar prieš keliolika metų pripažinti šalies verslininkai, kurių draugijoje būdavau, man sakydavo, kad joks vyras nepakęs tokios moters kaip aš, nes pati galiu viską pasiekti. Dabar jie man spaudžia ranką: „Agne, na ir pavarei.“ Vyrai padėti negalėjo, bet to niekada ir netroškau. Man reikia vyro... visai nereikia vyro (juokiasi). O jeigu rimtai, man reikia jausmų ir draugystės. Žmogaus, kuris apkabintų, pabučiuotų, atneštų kavos į lovą, – iš vyro man reikia labai mažai.
Net be dažno sekso išgyvenčiau, nors geras seksas su gražiu vyru – visuomet gerai. Negalėčiau mylėtis su tokiu, kuriam nieko nejaučiu, todėl niekada nebuvau vienos nakties nuotykių ieškotoja. Džiaugiuosi dėl šeimų, kuriose vyras ir moteris myli, gerbia vienas kitą, bet gana aukštinti santuoką kaip nesibaigiančią vertybę, nes vieniems tai iš tiesų vertybė, o kitose šeimose vyras daužo žmoną, o ši dar ir išlaiko savo alchašą sutuoktinį. Santykiai yra nuolatinis kompromisas, todėl kai kam lengviau gyventi pagal savo taisykles, negu derintis prie kitų. Taip galvoja daug kas, tik bijo garsiai pasakyti, o aš – ne. Ir už tai manęs nemėgsta.
O trisdešimties ar negalvojai, kad sulaukusi keturiasdešimties dirbsi mažiau?
Prieš dešimtmetį apie tai nesusimąsčiau, bet prieš kelerius metus – taip. Ir tikrai dirbsiu mažiau. Žinai, ką? Ne nuo kitų metų, kaip sakiau, o jau nuo šios savaitės. Planas toks: nedirbti savaitgaliais, jei ir pasaulis griūtų, o man kas nors norėtų sumokėti milijoną. Nors... (Nusijuokia.) Gerai, jeigu teks dirbti savaitgalį, tada atsiimsiu dvi darbo dienas – ir nors pasiuskit visi! Neseniai pasižadėjau save apdovanoti už mažas pergales, nes anksčiau pasilepindavau tik už didelius pasiekimus. Taip norėčiau atostogų... Sausį atostogavau Balyje ir dar niekada nesijaučiau tokia laiminga. Nuostabiai praleistas laikas su vaiku, buvau tokia sveika, viskas taip faina. Jeigu pasaulis pasikeis, ir šią žiemą kur nors pabėgsim.
Tuomet grįžtum prie pamėgtų detektyvų skaitymo?
Pati rašyčiau detektyvus. Nesakau, kad man pavyktų, bet jeigu prie to rimtai prisėsčiau... Beje, šiemet iš tiesų išleisime dar dvi mano autorines knygas – vieną apie stilių, kitą – darbo kalendorių.
Gyventi kaip dabar jau nebenoriu, nes imsiu ir mirsiu. Nuolat išgyvenu emocinę įtampą, kad nieko nespėju.
Turiu svajonę gyventi švyturyje ir rašyti knygas. Kaip koks Hemingway! Bet gal čia per ilga daina. Laiko skaityti dabar labai trūksta, tačiau jeigu atsiverčiu knygą – tik detektyvinę istoriją. Nėra laiko ne tik knygoms skaityti, bet ir neskubant ryte išgerti puodelį kavos – jau trejus ar ketverius metus esu netekusi šio malonumo. Taip norėčiau nuvedusi sūnų į darželį vėl atsigulti į lovą ir tiesiog pažiūrėti televizorių. Kadaise šią prabangą turėjau ir buvau laiminga. Žadu vėl lankyti akademinio piešimo pamokas, nes piešimas mane gydo. Dar noriu pradėti sportuoti.
Išties? Betgi niekada nemėgai sportuoti.
Nekenčiu! Tik per filmavimą neseniai susitikusi Deimantę Kazėnaitę ir pamačiusi, kaip gerai ji atrodo, užsimaniau. Noriu ne sportiško kūno sudėjimo, o tiesiog išsaugoti lieknumą.
Spalį atšventei jubiliejų. Visada rengi gimtadienio šventes?
Nesu savo gimtadienių šventėja, todėl vieną akimirką nenorėjau minėti ir keturiasdešimtmečio, bet nuo šiol švęsiu kasmet. O kodėl ne? Į citrinomis išpuoštą restoraną susirinko draugai ir bendražygiai, labai linksmai praleidome laiką. Nesu kvaila ir žinau, kas yra tikrieji mano draugai, su kuo ir apie ką galiu kalbėti. Bet erzina, kai akcentuojama, jog pramogų pasaulyje tikra draugystė neegzistuoja, neva ten – tikras gyvatynas. Tai ką, nematai, kad šalia tavęs – gyvatė? Kodėl bendrauji? Viso gero! Ir man visko yra nutikę, išlikę nuoskaudų ir liūdesio, kai skyrėsi keliai, nes kartais tu padarai kiaulystę, o kartais tau ją padaro kiti.
Savo išvaizda esi patenkinta?
Kviečiu visas moteris, sakančias, kad po plastinių operacijų esu nepanaši į save, paėmus šį „Žmonių“ viršelį palyginti mano nuotraukas, darytas prieš keturiolika metų ir dabar. Atrodau taip pat! Tik įdomu, kaip jūs atrodėte tada ir dabar.
Mano veide nėra jokios chemijos – botokso ar hialurono, nes suleisti pačios riebalai. Po šios procedūros normalu būti ištinusiai – riebalai pasiskirsto tik per kurį laiką. Pasikėliau krūtis, nes papai buvo baisūs – vienas jų svėrė šešiasdešimt gramų daugiau už kitą ir atrodė tarsi dvi tabaluojančios silkių galvos.
Nevaidinsiu, kad taip nutiko dėl ilgo kūdikio maitinimo krūtimi, – taip atsitiko numetus svorio. Kai buvau stambesnė, krūtinė buvo nemaža, o sulieknėjus ji nukaro. Plastinė pilvo operacija man daryta seniai, tačiau ją pakartojau, nes surandėjo cezario pjūvio vieta. Su tuo gyventi galima, bet kam, jeigu įmanoma tai panaikinti?
Senatvėje norėčiau būti ta kūda kūda susiraukšlėjusi senučiukė, rūkanti vieną cigaretę po kitos ir knisanti visiems protą.
Mano kūnas niekada nebuvo toks gražus kaip dabar. Nepropaguoju lieknumo, man tikrai gražios ir pilnesnės moterys, bet toks yra mano pačios grožio standartas ir kitiems jo netaikau. Senatvėje norėčiau būti ta kūda kūda susiraukšlėjusi senučiukė, rūkanti vieną cigaretę po kitos ir knisanti visiems protą. Beje, dabar nerūkau. Būsiu atvira: visada jaučiausi graži moteris, žinau, kad tokia esu, ir tai yra dar vienas dalykas, dėl kurio manęs kai kurie nemėgsta. Ir jeigu tik koks vyras man kada pasakytų, kad turiu pasitobulinti tą ir aną, pasiųsčiau jį toli toli. Visa tai darau tik dėl savęs.
Pati save dar kuo nors nustebini?
Ne visada gerais dalykais, bet kai atsikėlusi penktą ryto sėkmingai įvykdau dienos darbus ir po jų kokybiškai praleidžiu laiką su sūnumi, tada save iš tiesų nustebinu, nes suprantu, kad žmogaus galimybės – beribės. O nuo šiol save stebinsiu lengvu ir sustyguotu gyvenimo ritmu. Pažadu! Žinoma, tik sau. ⦿
Tomo Kaunecko nuotraukos
Meno redaktorė Lauryna Skrebytė
Šarūnės Skirmantaitės stilius
Alinos Silivanovos makiažas
Margaritos Jakučinskaitės šukuosena