Agnės Jagelavičiūtės dešinioji ranka Agnė Kulitaitė: jos vietoje norėtų būti tūkstančiai merginų

Taip dėl išvaizdos ją skriaudė mergaitės – tąsyk paslėpė batus. Šiandien, cituojant garsų filmą „Ir velnias dėvi „Prada“, Agnės vietoje norėtų būti tūkstančiai merginų.

Dažnas, tardamasis su Agne Jagelavičiūte dėl reikalų, išgirsta atsakymą, kad pirmiausia reikėtų rašyti Agnei Kulitaitei – ji atsakinga už daugelį darbų.

Ne tik internetu žaibiškai dalijami stiliaus patarimai Lietuvoje tapo naujiena, bet ir Kulitaitės pozicija. Asistentė suprantama kaip sekretorė, tačiau seniai niekas taip nebevadina darbo vietos, o ir pareigas laikmetis kardinaliai pakeitė. Gal anksčiau sekretorės daug ką sau leisdavo, tačiau čipsų kartu su bose greičiausiai netriaukšdavo, kaip tai kartais sau leidžia Agnė su savo šefe Agne.

Neramu turėjo būti ir renkantis absoliučiai nežinomą darbo vietą, juk kai Agnė Jagelavičiūtė įkūrė portalą, iš pradžių buvo sunku įsivaizduoti, ką gi jame teks veikti. O ir bosė – aštriai viešumoje kalbanti asmenybė.

Tačiau vieną vakarą gyvenimo pokyčių į Londoną išviliotai Kulitaitei buvo taip liūdna, kad ėmė ir parašė Jagelavičiūtei žinutę, jog norėtų dirbti kartu. Atskriejo raginimas grįžti ir kuo greičiau kibti į darbą, nors jos nebuvo pažįstamos. Kulitaitė gyvenimą susidėliojo mikliai: susitikimas Vilniuje su garsiąja Agne truko vos penkias minutes – moterys išgėrė sulčių ir sutarė, kad dirbs kartu.

„Gal patikau iš pirmo žvilgsnio, gal simpatiją kėlė ir tai, kad esame bendravardės“, – Agnė iki šiol tiksliai nežino prieš trejus metus susiklosčiusios situacijos priežasčių.

Mergina ėmė administruoti stiliusos.lt feisbuko puslapį, padėjo Agnei dirbti prie kai kurių projektų.

Garsaus žmogaus asistentės gyvenimas turėtų būti įtemptas: visuomet privalai būti pasirengęs vykdyti užduotį, pakęsti blogą boso nuotaiką, neturi teisės išjungti telefono – ar vardiju visa tai tik veikiama iš filmų susikurto stereotipo?

Kad tas dramatiškumas dažnai tampa žavus. Aišku, ne pačiame įkarštyje, nes jo metu, rodos, viskas dega, o tu tenori rėkti ir bėgti. Jam aprimus, šypsausi, kad liepsnos užgesintos ir galima tęsti darbą. Kol kas Agnė, kitaip nei bosė filme „Ir velnias dėvi „Prada“, nereikalavo būti nuskraidinta į reikiamą miestą, nors dėl audros nekilo nė vienas lėktuvas. Nesu linkusi išjungti telefono net ir naktį, todėl dažnai pabundu šeštą ryto sulaukusi Agnės žinučių dėl būsimos dienos planų.

Žinoma, kartais norisi prispausti pagalvę prie veido ir bent trumpam panirti į letargo miegą, tačiau man patinka jaustis reikalingai. Šiam darbui atiduodu daug jėgų, bet ir gaunu su kaupu. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių, išbandžiau įvairių sričių veiklą. Kartais bijau naujų užduočių, nes bijau suklysti. Nors klysti – visiškai normalu, baimė vis tiek išlieka. Kad ir praėjusiais metais: turėjome projektą – stiliaus laidą, sužinojusi, kad reikės ją kuruoti, išsigandau – juk nemoku! Viskas praėjo sklandžiai. Tad savo baimei pažiūriu į akis ir paverčiu ją iššūkiu. Padeda.

Galbūt Agnei padarė įspūdį su mada susijusios jūsų studijos?

Abejoju, kad ji tai žinojo. Per studijas mėčiausi. Mokausi trečią kartą. Išbandžiau archeologijos studijas, nes tėtis nuo mažumės skiepijo meilę istorijai, o ir fantazijos, kad būsiu kaip Lara Kroft ar Indiana Džounsas, turėjo įtakos. Tačiau susidūrus su realybe fantazijų burbulas sprogo. Mokslus mečiau. Paskui savęs ieškojau pasirinkusi filosofijos studijas, bet atsisveikinau ir su jomis. Gal tiesiog nebuvau pakankamai stipri? Grįšiu, tik nežinau kada.

Šį pavasarį turėčiau gauti komunikacijos specialisto diplomą.

Tačiau niekur neminimas stilius.

Kai atėjau dirbti pas Agnę, mano pareigos nebuvo su juo susijusios, o dabar turiu užtektinai patirties, daug išmokau, tad atlieku ir su stiliumi susijusias užduotis. Komunikacijos studijos apima daug sričių, mados industriją – taip pat.

Kol kas Agnė, kitaip nei bosė filme „Ir velnias dėvi „Prada“, nereikalavo būti nuskraidinta į reikiamą miestą, nors dėl audros nekilo nė vienas lėktuvas. Nesu linkusi išjungti telefono net ir naktį, todėl dažnai pabundu šeštą ryto sulaukusi Agnės žinučių dėl būsimos dienos planų.

Atsakyti į užklausas stiliusos.lt man nereikia. Tą daro trys mūsų stilistai – Vilija Rušinskaitė, Mantas Bartkus ir Darius Galankov. Jie ne tik išmano savo darbą, bet ir nuolat tobulėja – kuria kolekcijas, rašo knygas.

Pamenu, kai tik pirmą kartą paskelbėme ieškantys stilisto, gavome daugiau nei 200 laiškų. O vargeli, tada dar jaunos, nepatyrusios mano akys, atrodė, iššoks ant kaktos. Kokie visgi žmonės įdomūs sutvėrimai: eilėraščiai, intymios nuotraukos, įžeidimai, grasinimai – ko tik tada nepamačiau gyvenimo aprašymuose.

Galbūt dirbote ką nors susijusio su mada, stiliumi?

Kaip dažna maža mergaitė puošiau lėlės, pati maiviausi prieš veidrodį.

Paauglystėje lankiau drabužių dizaino paskaitas – išmokau siūti, kirpti. Vėliau kelias vasaras dirbau pas tetą siuvykloje kitame mieste. Pamenu, taip norėjau kuo daugiau uždirbti, kad darbą pradėdavau šeštą valandą ryto, o baigdavau, kai siuvykloje likdavo tik valytoja. Ji grasindavo, jog mane užrakins.

Kartą, kai savaitgalį grįžau namo, mama išsigando, kas nutiko jos mergaitei. Visa balta, nes nematydavau saulės šviesos, pajuodusiais paakiais ir sužeistomis rankomis nuo švarkų siūlų karpymo.

Ką pirkote iš uždirbtų pinigų?

Fantazavau, kaip pasiimsiu krūvą kupiūrų ir lyg filme – vaikščiosiu po parduotuves užrietusi nosį, pirksiu viską, ko norėsiu. Aha. Tie pinigai buvo taip sunkiai uždirbti, kad tenorėjau laikyti prie savęs ir prisiminti, kiek daug jėgų reikėjo įdėti, kad juos gaučiau. Būtent šis darbas įžiebė naują savybę – pradėjau mėgti taupyti. Nesu siaubingai taupi, bet tarp draugų – turbūt viena taupiausių. Kartais jie stebisi – kam taupyti? Juk reikia mėgautis! Bet aš ir mėgaujuosi, finansinė disciplina man – malonumas.

Tai patarkite, kaip tą daryti!

Nesu finansų analitikė, o ir šie juokingi mano patarimai tikrai nepavers skaitytojų milijonieriais, bet...

1. Nemėgstu pirkti kavos išsinešti kavinėse, manau, tai pinigų švaistymas, o ir šiaip visus gėrimus pradedu keisti vandeniu – pigiausia ir sveikiausia.

2. Stengiuosi įvertinti alkį. Seniau mėgdavau užsisakyti kuo daugiau, bet verkdavo nesuvalgytas maistas, mano piniginė – taip pat.

3. Dažnai einu pėsčia, taksi sau leidžiu kviestis tik tris kartus per savaitę. Smagu pažinti save, kai nusistatai limitą, o vėliau sprendi, kaip suktis, kai peržengi jo ribas.

4. Jei išleidžiu daugiau, negu esu numačiusi, skiriu sau baudą kitą mėnesį.

5. Parduodu, ko nebenešioju, nebenaudoju. Galima ir padovanoti.

Dirbant mados srityje atsilaikyti ir nenusipirkti drabužio greičiausiai sunku?

Seniau iš tiesų buvo sunku susilaikyti. Dabar gerai pagalvoju prieš pirkdama, atsakau sau į klausimus: ar tikrai reikia, Agne? Kur eidama apsivilksi? Ar spintoje dar yra bent keli daiktai, kurie tiks prie naujo pirkinio? Šiuos klausimus siūlau sau užduoti kiekvienai, taip išvengsite perkrovos spintoje, o būtent nuo jos ir kyla galvos skausmas, kuo rengtis. Nėra kuo, nes yra per daug.

Seniau kaip šarka bėgdavau prie blizgančių ar spalvingų drabužių, o šiuo metu išgyvenu juodos ir baltos spalvų periodą.

Į Angliją buvote išvykusi ieškoti nuotykių, dėl neįgyvendintų lūkesčių ir verkėte tą vakarą, kai Agnei Jagelavičiūtei parašėte žinutę norėdama dirbti su ja?

Išvykau turėdama mintį išbandyti ką nors naujo, pažinti kraštą, puoselėti tuo metu užsimezgusius santykius, bet vos atvykus jie žlugo. Iliuzijos subliūško, Londone pasijutau svetima, todėl vieną vakarą galvodama, ką daryti, ėmiau ir parašiau Agnei: „Noriu pas tave savanoriauti.“

Šiuo metu turiu draugą, gyvenu Vilniuje ir viskas, rodos, mano gyvenime gerai. Mylimas darbas, mylima šalis, mylimas vyras – gal tikrai reikėjo išvykti, kad suprasčiau, jog meilė visada buvo šalia?

Nenorite pabūti dar pati sau viena, aplink jus, regis, ypač daug žmonių, renginių, dėmesio?

Agnės dėka prisiliečiau prie to, kas anksčiau atrodė taip tolima. Tarkim, būdama maža klausiausi dainininkės Atlantos, o dabar ji man skambina su reikalais – tas jausmas toks keistas ir nerealus. Turėjau ir pačios Agnės parašą, nes maža rinkdavau ant lapelių visų Lietuvoje žinomų žmonių parašus.

Į renginius kartais nueinu, bet dažniau po darbo mieliau renkuosi skanų maistą ir filmus. Šį vakarą žiūrėsiu Agnės rekomenduotą kriminalinę dokumentiką ir kepsiu naminę picą. Kokie dar renginiai? Vakaras tobulai suplanuotas (juokiasi)!

Dabar atrodo, kad viena jau esu pabuvusi užtektinai, bet tai normalu, nes išgyvenu meilės jausmą.

Ko negalite kol kas suprasti dviejų žmonių santykiuose?

Nesuprantu išdavysčių, nes pirmiausia tai – didelė nepagarba sau, tik tada – žmogui, su kuriuo esi. Juk sutikdamas būti su žmogumi, nesvarbu – draugauti, tuoktis, priimi sprendimą ir įsipareigojimą, todėl turi jo laikytis. Jei atsirado noras dairytis į kitus – pasikalbėk, gal bus išspręsta problema, kodėl tai pradėjo vykti, o jei ne – ženklas garbingai viską baigti. Bet aš dar tokia jauna kalbėti apie meilės reikalus, ką galėčiau protingo pasakyti ar juolab – patarti?

Kol kas meilė man – nuolatinis savęs ir kito pažinimas, kai maloniai suka pilvą. Neįtikinėta, ką šis jausmas gali daryti su tavimi. Kartais pykstu, kad tampu lyg jo marionetė: kartą sėdžiu, šypsausi, draugė klausia – gal girta, o aš tiesiog įsimylėjusi.

Jūs feisbuke gana atvira: jums nieko nereiškia įkelti intymią nuotrauką, kurioje matyti sujaukta lova, mylimojo siluetas, ar mestelėti užrašą, kad astrologė Palmira užp... so su savo juodais horoskopais. Dozuojate atvirumą?

Bet Palmira tikrai užp... so su savo horoskopais, kam tiek negatyvo skleisti (juokiasi). Kartais nuotaikos vedama socialiniuose tinkluose tikrai leidžiu sau per daug paatvirauti ar parinkti netinkamus žodžius situacijai nusakyti. Džiugu, kad tai – virtualus pasaulis ir jis suteikia galimybę kartais greitai tas klaidas ištrinti.

Kartą net drėbėte dizaineriams: „Nesvaikit, kad esate armaniai?“ Bet juk su dauguma tų žmonių jums paskui dirbti reikia.

Pastaruoju metu gaji tendencija: jei nori save išreikšti, žmogus imasi dizaino. Reikškis, tačiau mane erzina, kai dar nieko dorai nenuveikęs užriečia nosį ir užkelia kainas. Juk Lietuvoje minimalus darbo užmokestis – 380 eurų, o mergina, ką tik pradėjusi siūti, už trikotažo suknelę prašo 120 eurų. Jūs juokaujat?

Koks jūsų ryšys su Agne Jagelavičiūte – tik darbinis ar kartais peržengiate ribą draugystės link?

Agnė leido man suprasti, kad ten, kur darbas, – mudvi kolegės, o laisvalaikiu esame draugės. Ji ne tik mano bosė, draugė, bet ir mokytoja. Ji mane išmokė disciplinos. Agnė labai mėgsta konkretumą, punktualumą. Iš jos išmokau atidumo, prisiimti atsakomybę, nors iki tol kartais mėgdavau nuo jos nusimuilinti.

Smagu, kad pažįstu ir jos švelniąją pusę, būtent iš Agnės imu pavyzdį, kaip reikia mėgautis gyvenimu, net mažais dalykais – pietumis, kava.

Ar būna nemalonių momentų, kaip tuomet sukatės?

Žinoma. Juk nemažai laiko dirbame kartu, mudvi veikia nuovargis, trintis, aplinkos niuansai. Nesusipykti būtų nenormalu. O dar skaičiau, kad jei santykiai visiškai be pykčio, tai gal ir meilės nėra? Apsipykstame, o kitą dieną, jei netenka susitikti, nusiunčiame viena kitai kokį juokingą paveiksliuką per feisbuką – tai mūsų virtuali balta vėliava.

Ar išgyvenote itin bjaurų periodą?

Turbūt vienas nemaloniausių buvo išgyventas paauglystėje. Laiko praėjo nemažai, bet prisiminusi jaučiu kartėlį. Esu vienas vaikas šeimoje, tėvai tikrai negailėjo meilės ir rūpesčio. Nors atrodė, kad viskas turėtų būti puiku, mokykloje tapau patyčių auka. Nebandžiau išsiskirti niekuo, kas būtų galėję tapti to priežastimi, tiesiog nepatikau kelioms merginoms – ant manęs jos liejo pyktį ir užgauliojimus. Tuo metu tai buvo didžiausias košmaras, tėvams nieko nesakiau, nes atrodė, kad ir jie manęs nebemylės, kai pasakysiu, jog esu nevykėlė, iš kurios šaipomasi. Merginos tyčiodavosi, kad mano lūpos per storos, akys per didelės, apdegindavo drabužius, o kartą ir batus atėmė – žiemą teko grįžti namo basomis. Paauglystė – mūsų asmenybės pamatas, turiu pripažinti, kad dar ir dabar vien dėl šių užgauliojimų nepasitikiu savimi taip, kaip galbūt turėčiau. Teko keisti mokyklą.

Ar dabar, kai esate žinoma, tos buvusios populiarios merginos bent jau feisbuke nesiprašo į draugus?

Kažkada vieną iš patyčių iniciatorių sutikau parduotuvėje – pasisveikinau, nusišypsojau, bet ji nudelbė akis. Gal sąžinė neleido pažiūrėti?