L. Mizgirytė-Latour: Kodėl turime būti materialistais
Pokalbiuose apie madą beveik įprasta išgirsti „aš neprisirišu prie daiktų“. Tūlą šios pozicijos turėtoją tarsi paaukština toks pareiškimas, nes, na, jūs visi kiti „prisirišę“ – daiktų vergai ir materialistai. Bet kurie iš tikro yra tie „vergai“?
Prisirišti prie daiktų yra svarbu
Antimaterialistai tai supranta kaip vergavimą šmutkėms, bet prisirišimas yra to priešingybė: jis neskatina vartoti, pirkti ir kaupti. Prisirišdami prie drabužio, tarsi kuriame savo istoriją su juo. Drabužis mums primena ilgus pasimatymus, pirmuosius žingsnius ir panašiai. Išmestumėte daiktą su tokiu emociniu bagažu? Aš ne, ir visai nesvarbu, kiek jis kainavo. Skaitmeniniame amžiuje, kai turim prikaupę dešimtis tūkstančius nuotraukų (ir, sutikite, daugelis net neatsimena, kur jų ieškoti), spintoje kabantis drabužis įgauna neįkainojamos vertės, kurios neištrins jokie „pakibę“ kompiuteriai ir sugedę aifounai.
Turėdami emocinį ryšį su daiktu, jį tausojame, rankomis skalbiame, lopome kiekvieną skylutę, nes tas drabužis yra mums svarbus ir antro tokio nėra (ir dažniausiai nereikia). Jau atitarnavusį drabužį iš tos meilės transformuojate į kitą, kad tik jis kuo ilgiau būtų šalia. Galų gale, pagaminame iš senos suknelės pagalvės užvalkalą, nes graži medžiaga ir tinka prie sofos. Mano kaimynė iš senų megztinių fantastiškus užklotus siuva. O jei tas drabužis yra gamintas močiutės ar mamos, dovanotas mylimojo(-osios) ar pirktas iš jauno pradedančio dizainerio, visus jūsų vingius išmatavusio ir su meile apčiupinėjusio kiekvieną siūlę, – čia jau nebe šiaip šmutkė, o dalis gyvenimo.
Drabužio vertė
Mados industrija pagal taršą yra antra po naftos.
Tie patys neprisirišantys prie daiktų dažnai tarsi mantrą kartoja: pirk gi, pigus, nepatiks – išmesi. Mados industrija pagal taršą yra antra po naftos. Nuo 2000-ųjų iki 2014 drabužių gamyba išaugo dvigubai. Dvigubai, ne keliais procentais. Tad pirkti ir mėtyti yra tiesiog kvaila: statistika rodo, kad vidutinis JAV mados vartotojas kasmet atsisako apie 30 kg drabužių, iš kurių 85 proc. gyvenimą užbaigia sąvartynuose (labdara ten irgi iškeliauja).
Geresnės naujienos – vis daugiau sąmoningų mados vartotojų nebenori pigaus, vienkartinio, išmetamo drabužio, o šiuolaikinis drabužių kūrėjas siekia gaminti drabužius, kuriuos vartotojas norėtų apsivilkti daugiau nei 7 kartus (statistinis vidurkis). Net fast fashion kompanijos kuria ekologiškas kolekcijas iš perdirbtos vilnos, medvilnės, liocelio ir gaminamas tvariomis sąlygomis, taip pat surenka dėvėtus savo ženklo drabužius perdirbimui.
Kaina. Ar kada nors susimąstėte, kaip gali vieneri (!) trikotažiniai marškinėliai, kurių gamybai (nesvarbu, kokio ekologiškumo sąlygomis) tenka sunaudoti apie 2700 litrų vandens, kuriuos kažkas kerpa, siuva, pakuoja, transportuoja, parduoda, gali kainuoti mažiau nei sumuštinis?
Dėvėti drabužiai, t. y. vintažas. Tiesa, jų yra tiek daug, kad, net nemokamai aprūpinus visą žmoniją, jų dar liktų geras kalnas, tačiau tai – tinkamas kelias prisidėti prie mados sąmoningumo. Visgi, ypač posovietiniam bloke, dėvėti drabužiai siejami su skurdu, negalėjimu „sau leisti“, nes vis dar manoma, kad pirkti naujus drabužius yra privilegija ir gero stiliaus garantas, o štai kuistis dėvėtuose ar siūti patiems – vargšų dalia. Ryškiausia ši tendencija yra posovietinėse šalyse, Rusijoje, Kinijoje ir Vidurio rytuose, kur logotipai tebeturi socialinę reikšmę, o ekologiškumas, neva priklausantis hipiams ir šiaip prietrankoms, yra nepopuliarus dalykas. Jei Lietuvą siejame prie vakarietiškai mąstančių šalių, tai dabar pats laikas atsisakyti šio atgyvenusio statuso rodymo.
Kas siuva drabužius, žino, kiek tai kainuoja. Ir suprantama, kad ne kiekvienam pagal kišenę pirkti specialiai jam siūtus, ekologiško pluošto daiktus. Tačiau vien pasirinkdami pirkti sąmoningai ir tik tą daiktą, kuris labai patinka, jo reikia (ne dėl to, kad pigus) ir jį saugodami, prie jo prisirišdami, sumažinsime mados industrijos konvejerio apsukas.