Aktorė Agnė Šataitė: „Nenoriu drungno vandens“

– Sportininkai po pergalių, menininkai po premjerų neretai prisipažįsta, kad jau kitą dieną praeinanti euforija atveria vidinę tuštumą. Koks buvo rytas po Auksinių scenos kryžių apdovanojimo?

– Džiaugsmas taip greitai neatslūgo. Po įtampos, kuri lydėjo visą ceremonijos laiką Kauno muzikiniame teatre, iš Mažojo teatro kolegų sulaukiau amerikietiško pokšto. Tą patį vakarą grįžau į Vilnių, užėjau į teatrą, o čia režisierė su direktore man ir sako, kad spektaklis pasibaigęs, visi jau išsiskirstę. „Nieko tokio, susirinksiu daiktus ir keliausiu namo, tik visai miela būtų dar po taurę vyno pakelti su tais, kurie neišėjo“, – pagalvojau. Nusileidau į kavinę ir pamačiau ant sofutės snaudžiantį pastatymo reikalų vedėją, o aktoriai Mantas Vaitiekūnas ir Vytautas Rumšas Jaunesnysis, akis įbedę į monitorių, aistringai žiūrėjo futbolą. Lyg tarp kita ko šūktelėjo: „O, Agne, čia tu? Sveikinam!“ Man buvo taip apmaudu – kiaulės, net apkabinti nesiteikė. Nuėjau į rūkomąjį ieškoti kitų kolegų, ir staiga į tą pridūmytą kambarėlį įvirto visa trupė. Bučiniai, sveikinimai, putojantis vynas...

Sėdžiu pataluose, glostau katytę Micę, Giedrius pačiumpa tą Kryžių, užkabina man ant kaklo, ir nepajuntu, kaip iš laimės susigraudinu...

Rytas prasidėjo nuo draugo atneštos į lovą kavos. Sėdžiu pataluose, glostau katytę Micę, Giedrius pačiumpa tą Kryžių, užkabina man ant kaklo, ir nepajuntu, kaip iš laimės susigraudinu... Kaip diena prabėgo, nepamenu, tik buvo daug miego, voliojimosi pataluose, o jau kitą rytą tarpduryje pasirodė visa mano šeima: tėvai, trys seserys (dvi su vyrais – ištekėjusios) ir brolis. Keliolika minučių pasisvečiavo, susidaužėme taurėmis, ir maniškių jau nė kvapo – visi į bažnyčią, juk Verbų sekmadienis... Šeimoje šitaip esame išmokę – branginti vieni kitų savaitgalio laiką: pabūti, bet ne užgožti; parodyti dėmesį, bet ne pavogti laiką.  

– Tavo temperamentas nepaslepiamas nei teatro spektakliuose, nei televizijos serialuose. O gyvenime?

– Dabar jau esu ramesnė, o kažkada buvau baisi garsiakalbė, gal net rėksminga. Audringas emocijas paveldėjau iš mamos. Ji – tikra kibirkštis. Kita vertus, augusiai gausioje šeimoje net neįmanoma būti flegmatiškai ar pernelyg melancholiškai. Artimieji mus vadina itališka šeimynėle, o jei tarp mūsų patenka kas nors iš mažiau pažįstamų, suglumsta, nes visi ir kalbame, ir juokiamės, ir stebimės taip emocingai ir garsiai, kad atrodome kaip išprotėję.

Mes, penki vaikai (esu antra šeimoje), – itin skirtingi ir labai išraiškingi, visi turime polinkį į menus: vyriausioji mano sesuo Ieva – fortepijono dėstytoja, jaunesnioji Monika – VDA kultūros vadybos ir kultūros politikos specialybės absolventė (beje, studijavo aktoriaus meistriškumą, tačiau neištvėrė, neturėjo stiprios motyvacijos ir su būsimu vyru iš ten pabėgo), jauniausioji Elena – būsima kompozitorė, o mažėlis Juozapas dar ieško savo kelio, baigia dvyliktą klasę. Kai savo temperamentą sugebu suvaldyti, nukreipti ten, kur reikia, panaudoti tada, kada reikia, tuomet jaučiuosi nugalėtoja, tačiau dėl karšto būdo, kraštutinių emocijų esu ne kartą nukentėjusi. O dar tas žemas mano balsas...

TAIP PAT SKAITYKITE: Ieva Narkutė: „Nuo dainavimo lengvai nepabėgsi“

Neabejoju, kad gerai manęs nepažįstantys žmonės ne kartą įvertino mane kaip piktą, kartais šiurkščią, tačiau iš prigimties tokia nesu. Atkakli? Taip, tačiau niekada nelipu kitiems per galvas.

Neabejoju, kad gerai manęs nepažįstantys žmonės ne kartą įvertino mane kaip piktą, kartais šiurkščią, tačiau iš prigimties tokia nesu. Atkakli? Taip, tačiau niekada nelipu kitiems per galvas, manau, šis bruožas padėjo tapti tuo, kas esu. Dar – individualistė, man nuo mažens buvo svarbi autonomija ir privati erdvė: turėjau atskirą kambarį su gausybe knygų ant žemės (toks įspūdis, tarsi greitai kur nors kraustyčiausi), tačiau... bijojau miegoti viena. Nors mama netingėdavo visiems vaikams gaminti atskirų patiekalų (šeimoje nebuvo girdėti: „Pagaminau, ir valgysi!“), bet neišlepino: mes, keturios seserys (brolis dar nebuvo gimęs), buvome įpratintos „Snickers“ pjaustyti į keturias lygias dalis. Augome Panevėžyje, pačiame centre, kur pro langus matyti Senvagė ir Juozo Miltinio dramos teatras. Miestas visada garsėjo dviem stereotipais – Juozu Miltiniu ir mafija. Dabar galvoju: gal čia net esama kokių nors sąsajų, turint galvoje despotišką maestro charakterį (šypsosi).   

– Repeticija, iš kurios norėjosi pabėgti...

– Tokių buvo. Nedaug, bet buvo. Tačiau nė iš vienos taip ir nepabėgau. Atkaklumas ir noras siekti tikslo padėjo susitramdyti ir užgesinti mano kaprizus, leido „iškentėti“. Nieko nėra baisiau už repeticijoms nepasirengusį režisierių, kuris mėgina tave visaip apgauti, įtikinti, čia pat improvizuodamas užduotis, pats jomis abejodamas ir dėl to nesijausdamas tvirtas. Tokiais atvejais stengiuosi atsiriboti nuo nemalonaus proceso ar nekultūringo bendravimo ir tiesiog gilinuosi į vaidmenį. Tiesa, yra buvę ir atvirų konfliktų, tačiau nesu iš tų įžūlių aktorių, kurios gali išrėkti emocijas į akis ir trenkti durimis iš lauko pusės. Režisieriaus Rimo Tumino kurse buvome auklėjami taip, kad spektakliui vadovaujantis žmogus turi likti autoritetas ir turi būti jam išlaikoma pagarba. Neleidžiu sau būti familiari net ir su kurso drauge režisiere Gabriele Tuminaite: su ja, gerdama kavą kavinės terasoje ar šnekučiuodamasi ant suoliuko mieste, bendrauju „tu, Gabriele“, tačiau repeticijų metu kreipiuosi „režisiere“. Taip darau iš pagarbos jos profesijai, o ne dėl statuso ar subordinacijos.

Dar nuo Juozo Miltinio laikų egzistuoja nuostata, kad aktorius režisieriui – molis. Tokiems, kaip Rimas Tuminas, moliu būti nebaisu, netgi norisi, nes pasitikiu jų talentu, stipria ranka, kuri veda, tačiau būti moliu kai kuriems kitiems, neturintiems idėjos ir vizijos, būtų tolygu prievartavimui ir tapčiau jau net ne moliu, o akmeniu. Pasakojimai apie trupę kaip šeimą man skamba tarsi iš mistikos srities: darbą nuo asmeninio gyvenimo stengiuosi atskirti. Per repeticijas mes galime diskutuoti aštriai, iki susipykimo, tačiau be jokių asmeniškumų, o laisvalaikiu susitikę galime vienas kitam ir ant peties paverkti – juk esame draugai.  

– Esi iš tų laimingų aktorių, kurioms netenka ištisus metus laukti naujo vaidmens.

– Teatre dirbu vos penkerius metus, bet iš vyresnių aktorių esu girdėjusi apie vadinamąsias prastovas. Sakė, šlifuoji tuos senus vaidmenis, o naujų kaip nėra, taip nėra – niekas nekviečia. Tada supratau, kad ta laukimo būsena gali peraugti į didžiulį nepasitikėjimą savimi ir nevisavertiškumo kompleksą. Pati tokios didelės patirties neturiu, nes gal tik pusmetį teatre man buvo štilis. Tuomet filmavausi televizijos serialuose, be to, su kolege Gintare Latvėnaite ėmėmės muzikinio projekto ir pastatėme spektaklį „Boogie Nights“.

Dar rinkdamasi savo kelią žinojau (tačiau neišsigandau!), kad visą gyvenimą mane lydės profesinė nežinia: pakvies vaidinti ar nepakvies.

Dar rinkdamasi savo kelią žinojau (tačiau neišsigandau!), kad visą gyvenimą mane lydės profesinė nežinia: pakvies vaidinti ar nepakvies. Šiandien stengiuosi sąžiningai dirbti ir nenuogąstauti, kas bus, jei bus. Mano kartai labiau būdinga ne verkšlenti ir kažko laukti, o veikti – kartais net ne tiek svarbu, ką, o su kuo. Vis dėlto yra šioks toks atotrūkis tarp įsivaizduojamos būsimos profesijos ir realybės, su kuria tenka susidurti jau dirbant. Mažiau polėkio, svajonių. Tai, ką darėme studijų metais nuo ryto ligi vidurnakčio (su nedideliais pasnaudimais akademijos sandėliuke), buvo tiesiog beprotiška. Niekam net mintis nekirbėjo, kad galėtų įsidarbinti bare, picerijoje, nes neturėjome nė vienos laisvos valandos. Netgi tie keli emigravę kurso draugai neišsižadėjo profesijos, nepersikvalifikavo į kitas, jie iki šiol filmuojasi kine, kuria performansus ir pan.

Įžvalgi režisieriaus Rimo Tumino akis: jis surinko mus, tokios skirtingos išvaizdos, intelekto ir charakterių, paklausius ir, manau, reikalingus. (Agnės kurso draugai – Toma Vaškevičiūtė, Indrė Patkauskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Tomas Rinkūnas, Artūras Areima, aut. past.) Studijų metais tiesiog kaifavome nuo to, ką darėme. Ir naiviai tikėjome, kad tai tęsis visą gyvenimą. Jaunatviškas maksimalizmas. Jis, aišku, būdingas ne tik meniškų profesijų atstovams. Nežinau, kokių stiprių vidinių impulsų žmogui reikia, kad sociumas nepakirptų sparnų ar nenužudytų jo. Nors realybėje tenka eiti į begalę kompromisų, tačiau džiaugiuosi kiekvienu spektakliu, kuris leidžia pasinerti vis į kitokią realybę. 

– Vienas iš tų kompromisų – derinti vaidybą teatre su vaidyba televizijos serialuose.

– Kai rimtoji kultūra (šiuo atveju teatras) supriešinama su populiariąja (šiuo atveju TV serialai), negali nejausti, kad tai daroma dirbtinai, galbūt iš pavydo. Esu skaičiusi režisierių minčių, kad televizija aktorius sugadina, kad tokiems ne vieta scenoje. Bet, tarkim, vyresnieji kolegos Arūnas Sakalauskas ar Giedrius Savickas organiškai dera ir vienur, ir kitur. Pagaliau prioritetus nusistato pats aktorius. Jei filmavimasis televizijoje išsunktų visas mano jėgas ir scenoje vaikščiočiau kaip zombis ar blankus šešėlis, tada net nesvarstyčiau, kad atsiduodu tik teatrui. Populiarumas? Jis tave paliečia, kai esi labai jaunas ir kai tavo gerbėjai dar jauni.

Pati prisimenu, kokia paauglystėje buvau aistringa SEL fanatikė ir kaip branginau Egidijaus Dragūno autografą. O aktorė Rasa Samuolytė atrodė tokia talentinga, kad taip norėjau būti į ją panaši... Pinigai? Jie sukuria komfortą, tačiau dar prieš tapdama scenos žmogumi gerai žinojau, kad iš savo darbo milijono neuždirbsiu ir varžytis su Nicole Kidman honorarais tikrai negalėsiu (kvatoja). Vis dėlto mes – laimingųjų karta, nes dauguma įsitvirtinome kaip profesionalai. O daugelis tų, kurie akademiją baigė pastaraisiais metais, išėjo į niekur: kai kas suvaidina viename seriale, kai kas – kitame, bet net baisu žmogaus klausti, ką jis dar daro, nes paaiškės, kad nieko, ir pasijusi, tarsi įžeidęs.    

– Ar jau teko patirti gyvenimo rutiną – nebūtinai profesinę?

– Tikrai dar ne! Rutina paprastai susijusi su kokio nors periodo sąstingiu ir mirtimi. Nuo pat studijų pradžios svajojau dirbti Mažajame teatre. Nepamirštu kas dieną pasidžiaugti, kad jį puošia stiklinio korio lubos, kad jis yra pačiame Vilniaus centre. Tačiau patetiškai ir egzaltuotai skambėtų, jei sakyčiau, kad kiekviena diena teatre – lyg šventė. Tikrai taip nėra. Būna, ryte pabundu ir taip džiaugiuosi, kad vakare teks išeiti į sceną, bet dienai įsibėgėjant šis jausmas vis blėsta ir blėsta, apninka kažkokia baimė, nerimas, tingulys, kūnas priešinasi, valios nėra, o mintys ir jausmai sako, kad tai, ką vaidinsiu, net sau bus didelis melas – ką jau kalbėti apie žiūrovą. Tada privalau save suimti į nagą ir motyvuoti iš naujo, nes publika niekada neturi pajusti, kad dirbu „iš reikalo“, tarsi sunkiai lipdama į aukštą kalną. Ir vis dėlto veikia kažkoks stebuklas: vos pasirodau scenoje – ir nusikratau tinginystės bei apatijos.

Net ir vaidindama tą patį kūrinį dešimtą ar dvidešimtą kartą, dažnai jaučiuosi kaip pirmą, nes ir aš tą dieną esu kitokia nei praėjusį kartą, ir mano scenos partnerio akys žvilga kitaip, ir žodžiai tariami kitaip... Vaižganto ar Čechovo frazės man kaskart skamba vis kitaip. Taigi toks įspūdis, kad viską įsimyliu tarsi iš naujo. 

– Pirmoji meilė – ar ji visada būtinai nelaiminga?

Įaudrinti jausmai, kurių skalės net nesugraduosi, sužadina dar didesnį savęs pažinimą, supranti, koks kraujas teka tavo venomis. 

– Nebūtinai. Nors... net ir vaikų darželyje patirta meilė, kai draugas nustoja žaidęs ir renkasi kitą mergaitę, baigiasi nelaimingai: kas pasakys, kad vaikas išgyvena mažiau nei subrendęs ir apviltas įsimylėjėlis? Akivaizdu, kad nelaiminga meilė yra jausmas oi oi oi... Jį patyręs, tvirčiau atsistoji ant kojų. Įaudrinti jausmai, kurių skalės net nesugraduosi, sužadina dar didesnį savęs pažinimą, supranti, koks kraujas teka tavo venomis. Vis dėlto koks džiaugsmas, kokia laimė, kad kiekvienai paauglei lemta savitai išjausti Džuljetos istoriją.

Žinau, kas yra ašaromis pasibaigusi meilė, – esu tai išgyvenusi: arba jis, arba mirtis. Drungno vandens tada niekam nereikia. Šiandien tos situacijos atrodo labai juokingos, naivios, o tuo metu – kaip aukščiausias dramatizmas. Bet... nereikia kratytis praeities emocijų. Trisdešimtmetis (Agnei – dvidešimt devyneri, aut. past.) į nelaimingą meilę reaguoja labai panašiai, kaip ir paauglys, gal tik šiek tiek racionaliau, išmintingiau. Ir vis dėlto emocijos niekur nedingsta. Tačiau nuo ištikusios nemeilės ar išdavystės gelbėčiausi jau kitaip. Kaip ir nuo kitų galimų likimo smūgių – malda. Juk taip ir dera tikinčiai krikščionei, kuri šeimoje buvo auklėta katalikiškai. Kad malda ir laikas gydo, ne kartą įsitikinau, perėjusi ne vieną jausmų krizę. Mama kažkada pasakojo teologinę istoriją: žmogus, prislėgtas negandų, eina dykuma, meldžiasi, dėkoja Dievui už tai, kad šis visada jį globojo, visada žingsniavo šalia ir lydėjo per gyvenimą, tačiau šiuo metu, kai ypač sunku, jis skundžiasi nematąs Kristaus pėdų šalia savųjų. Tada Aukščiausiasis ir tarė: „Nematai, nes aš tave nešu...“ Šis paradoksas labai įkvepia ir padeda susidoroti su sunkumais. Laimei, nesu patyrusi didelių sukrėtimų, kai prarandami artimieji, kai dėl kokių nors priežasčių atšąla namai, nutolsta draugai. Tada be tikėjimo išvis būtų tuščia.