Susitinkame teatre „Meno fortas“. Dalia daug metų vaidino šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, todėl „Meno fortas“ jai buvo tapęs antraisiais namais. „Kai po kažkiek metų sugrįžau čia su Vytauto Rumšo režisuotu spektakliu „Rudens sonata“, taip gera pasidarė, lyg kokia ypatinga šiluma užliejo. Gal kad stovėjau kone prie „Meno forto“ kūrimo ištakų...“ – svarsto aktorė. Ir neslepia: aktorystės jos gyvenime dabar labai sumažėję.
Jums aktorinių darbų ir scenos vis dar norisi?
Atsimenu, jaunystėje... Tą taip gerai atsimenu: baigėme studijas ir atėjome dirbti į Vilniaus Jaunimo teatrą – toks entuziazmas, toks užsidegimas! Pabudus ryte apimdavo didžiulis džiaugsmas: „Kaip gera, kad eisiu vaidinti!“ Troškau to kiekviena kūno ląstele. Dabar tokio stipraus noro nebėra...
Kada šis noras pradėjo slopti?
Gal jis neslopo ir nedingo, tiesiog tada buvo jaunystė ir tam tarpsniui būdingas pasiutimas, nuotykių ieškojimas, drąsa, dideli siekiai ir tikslai. O su amžiumi viską imi vertinti atsargiau, atsakingiau ir iškart su daugiau baimių, abejonių, nervų, kurių užgyveni ir per gyvenimą, ir per darbą.