„Esu atvira naujoms patirtims ir pačiam gyvenimui. Gal todėl man jis daug ir duoda“, – šypsosi aktorė Eglė Jackaitė, kasdienybėje gebanti suderinti skirtingas veiklas – aktorės ir dėstytojos darbą, savanorystę „Pagalbos moterims linijoje“.
Trumpa dosjė
GIMIMO VIETA. Telšiai.
ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis.
ATŽALOS. Sūnūs: Jokūbas (25 m.) ir Elijas (11 m.).
SKAITOMA KNYGA. Ką tik baigiau skaityti Akvilės Kavaliauskaitės novelių rinktinę „Kūnai“. Mėgstu vėl ir vėl atsiversti ir paskaityti Bibliją.
PASAULIO VIRTUVĖ. Labai patinka japonų patiekalai.
MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Visus myliu savaip, bet dažniausiai širdyje – vasara (šypsosi).
LABIAUSIAI VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Man gera būna ten, kur mano širdis, kur mano žmonės, kur išgyvenu gražias emocijas. Tokią vietą galime susikurti bet kur.
ĮSIMINTINIAUSIAS FILMAS. Manau, kad įsimintiniausias bus tas, kuriame dabar filmuojuosi su sūnumi Elijumi. Tai „Drugelio širdis“ – jį žiūrovai išvys kitų metų rugsėjį.
RYTO RITUALAS. Džiaugiuosi, galėdama išsimiegoti ir neskubėdama mėgautis rytu. Mėgstu gerti balintą kavą terasoje, įsisupusi į minkštą chalatą, ir grožėtis nuostabia Baltijos jūra.
NEMALONIAUSIA ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Veidmainystė.
KAS ĮKVEPIA LABIAUSIAI. Žmonių gerumas. Jis sušildo, stebina, džiugina.
AUTORITETAS. Buvo, yra ir, tikiu, kad visada didžiausias autoritetas man bus Motina Teresė.
Ši vasara jums buvo ypatinga – su jaunėliu sūnumi Elijumi filmavotės filme „Drugelio širdis“. Kuo ši patirtis jus pačią praturtino?
Pirmą kartą filmavausi su sūnumi. Tikiuosi, ne paskutinį (šypsosi). Elijui atiteko pagrindinis vaidmuo! Žinoma, mums abiem ši patirtis brangi ir unikali. Pamačiau sūnų visai kitomis akimis, jis sukūrė tokį personažą!
Filmuodamasis Elijas paaugo visomis prasmėmis. Paaugau ir aš. Man labai brangu tai, kad šis mūsų gyvenimo tarpsnis užfiksuotas kino juostoje. O juk taip greitai viskas keičiasi. Elijas po metų kitų dar labiau pasikeis ir tai, koks buvo, galėsime pamatyti žiūrėdami šį filmą (šypsosi).
Vyresnysis sūnus Jokūbas studijuoja režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mamos profesija daro stiprų įspūdį vaikams, tiesa?
Manau, kad viskas vyksta natūraliai. Savo nuomonės vaikams neperšu. Esu įsitikinusi, kad mūsų veiksmai, o ne kalbos labiausiai įkvepia. Vaikai – tarsi sugertukai, sugeriantys visa, kas aplinkui. Žinoma, juos formuoja aplinka. Mano sūnūs visada matė, koks brangus man yra darbas. Teatras juos taip pat buvo apgaubęs, tad jis tapo ir visų mūsų gyvenimo dalimi. Bet kad Jokūbas pasirinks tokią profesiją, negalvojau.
Tiesa, džiaugiuosi, kad pasuko į režisūrą, o ne į vaidybą. Kodėl? Dabar jis atsiskleidė ir matau, kad yra savo vietoje. Aš tikiu savo sūnumi. Jokūbas labai myli tai, ką daro. Praktikos jau turi nemažai. O aktorius visada yra priklausomas nuo režisierių, kitų aplinkybių. Būna ilgų etapų, kai nėra darbo, kai tenka viltingai laukti. Aktoriaus profesija – negailestinga, vis galvoji, kad tavo vaidmuo dar nesuvaidintas, o režisierius pats renkasi medžiagą, aktorius spektakliui ar filmui... Jis turi daugiau laisvės ir pasirinkimų.
Daugiausia jūsų laiko atima darbas teatre?
Taip, teatras – didelė mano gyvenimo dalis. Vakar kaip tik su kolega kalbėjome apie tai, kad neįmanoma apskaičiuoti aktoriaus darbo valandų. Po repeticijos teatre nepalieki vaidmens, toliau su juo gyveni, galvoji, apmąstai… Tai – amžinas, nenutrūkstantis procesas, nesibaigianti kūryba...
Taip pat dirbate ir Socialinių mokslų kolegijoje dėstytoja. Kuo ši veikla jums brangi?
Tai taip pat daug džiaugsmo nešantis darbas. Kai man pasiūlė dėstyti vaidybą, scenos kalbą ir režisūros pagrindus, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Kadangi pas studentus einu tik kartą per savaitę, labai jų pasiilgstu. Šiuolaikiniai jauni žmonės yra tokie kūrybiški, smalsūs, o kaip spindi jų akys! Tai mane tikrai įkvepia.
Šis ruduo – jau šeštasis, kai vėl susitinku su naujais studentais. Jie mane taip pat daug ko moko, tarp mūsų vyksta dalijimasis. Jauni žmonės yra ir pasitikintys savimi, o kartu ir dažnai abejojantys, nori kuo daugiau sužinoti, pažinti, suprasti. Kai vieni kitus prisijaukiname, tampame kaip viena didelė šeima. Per paskaitas kalbamės ne tik apie profesinius dalykus, bet ir apie bendražmogiškas tiesas, juk svarbiausia – ne kiek informacijos prikišame į galvas, o kaip ją panaudojame, kokiais žmonėmis tampame.
Randate laiko dar ir savanoriauti „Pagalbos moterims linijoje“. Kaip kilo mintis užsiimti šia veikla?
Mano aplinkoje yra nemažai savanorių. Ir pati esu prisidėjusi prie daugelio gražių visuomeninių veiklų, tačiau nesu linkusi jų viešinti. Savanorystė mus labai keičia. Veikla „Pagalbos moterims linijoje“ man taip pat duoda itin daug. Su šio centro vadove susipažinau labai netikėtai ir iškart pradėjome bendradarbiauti. Prie kitų savanorių prisidėjau praėjusį vasarį, baigusi specialų trijų mėnesių kursą. Džiaugiuosi galėdama būti reikalinga.
Telefonas centre netyla, žmonėms būtina pagalba – moralinė, psichologinė. Jiems kone gyvybiškai reikia palaikymo. Skambinantys asmenys pasakoja tokias istorijas, kad sunku net būna patikėti – jokioje knygoje nerasi, jokiame filme nepamatysi. O kai po ilgo pokalbio išgirsti žmogaus juoką, kai pasako, kad atsirado viltis gyventi, supranti, kokia prasminga ir reikalinga yra ši veikla.
O kaip po ilgų sunkių pokalbių pačiai pavyksta atsigauti, nekaupti tų skaudžių istorijų?
Išties pokalbiai nėra lengvi. Iš pradžių tos istorijos apsigyvendavo manyje, ypač pačios skaudžiausios. Bet mes turime užnugario komandą, specialistus, padedančius savanoriams po itin sunkių pokalbių. Išsikalbėjęs ir pats augi, žinoma, ir paleidi tai, kas susikaupia viduje.
Kaip manote, kokios pagalbos šiandien moterims labiausiai trūksta, dėl ko jos išgyvena labiausiai?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad mums skambina ir vyrai. Ir jie turi daugybę įvairiausių problemų, susikaupusių skaudulių. Kai jie paskambina, nenumetame telefono, nes vyrams skirtos pagalbos linijos juk nėra. Džiugu, kad kaip tik vyksta diskusijos, kad ir jiems tokios linijos reikia. Juk vyrai – tokie patys žmonės, taip pat išgyvena, patiria sunkumų.
Pagrindinė mūsų bėda – vienatvė ir neturėjimas su kuo pasikalbėti. Dažnai viešumoje demonstruojame tam tikrą veidą, užsidedame kaukę, o kas iš tiesų dedasi širdyje, niekas taip ir nesužino. O kiekvienam žmogui reikia atsiverti. Daugelis turi problemų dėl santykių. Žmonės išgyvena dėl skyrybų, finansinio nesaugumo, tarpusavio susvetimėjimo, ligų… Problemos – pačios įvairiausios. Bet mes niekuo nesistebime. Kalbamės apie tai, kad kol esame gyvi, galime daug ką pakeisti.
Gal pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis padeda išsigydyti ir savas žaizdas?
Žinoma, būna istorijų, kurios asmeniškai labai surezonuoja. Susitikusi su psichologais išsiaiškinu ir pačiai rūpimus klausimus. Dalyvauju ir įvairiuose seminaruose, paskaitose. Be abejo, visa tai padeda ir pačiai tobulėti, išsigvildenti problemas, suprasti uždavinius.
O kas, be psichologų, dar padeda sunkiomis gyvenimo akimirkomis?
Esu giliai tikinti. Tikėjimą nuo vaikystės įskiepijo močiutė. Ne paslaptis, kad gyvenime net artimi žmonės dažnai nuvilia, o Dievas niekada neišduoda. Malda, pabuvimas tyloje bažnyčioje, vienuolyne ar gamtoje padeda susitelkti, nurimti, įžiebia naują viltį. Apie tai net sunku kalbėti. Tai reikia išgyventi.
Kaip viską spėjate?
Kartais iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad esu labai užimta. Bet kuo daugiau turi veiklos, tuo daugiau ir padarai, ir dar randi laiko sau. Viską suspėju: ir papusryčiauju neskubėdama, ir randu laiko šeimai, knygai, filmui, draugams. O už tai, kad šiandien nėra štilio profesinėje veikloje, tik džiaugiuosi ir dėkoju. Iš prigimties esu optimistė. Ir visada iš širdies mėgaujuosi laiku, kurį galiu praleisti su abiem sūnumis. Manau, kad Dievas mane myli (šypsosi).
O kaip mėgstate pasilepinti, kai galite skirti laiką tik sau?
Turiu savų grožio ir dvasinio pasaulio ritualų. Patinka sportuoti, paplaukioti jūroje ar ežere, pažaisti lauko tenisą. Visa, kas žmogiška, nesvetima ir man (šypsosi).
Mėgstu viena pabėgti kelioms dienoms į maldos namus Marijampolės rajone, kur visiškai nėra žmonių. Įsikuriu svečių namelyje, daug vaikštau gamtoje, meldžiuosi, pailsiu nuo triukšmo, žmonių, kaupiu jėgas. Man tai padeda save surinkti, išvengti kasdienybės chaoso.
Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte dar šiame gyvenime išbandyti, sužinoti, išmokti?
Man labai gražu matyti, kaip puikiai žmonės valdo muzikos instrumentus. Aišku, tai vilioja. Kaip ir noras išmokti daugiau užsienio kalbų. Vis dėlto galima labai daug visko norėti, planuoti, bet tiksliai juk nežinome, ką mums pasiūlys gyvenimas. Be to, sukaupti informaciją nėra taip svarbu, kaip rasti ryšį su žmonėmis. Pačiais įvairiausiais, skirtingo amžiaus – nuo mažiausio iki vyriausio.
Esu kaip tekanti upė – atvira naujiems dalykams, naujoms patirtims. Tai, kas manęs laukia, kas man paruošta, nepriklausomai nuo to, ką planuočiau, tikiu, tikrai ateis (šypsosi).
