Aktorė Gabija Jaraminaitė: apie naujausią vaidmenį, aktorystę ir būtiną sąlygą poilsiui
Teatro ir kino aktorei Gabijai Jaraminaitei tenka ne tik pagrindiniai vaidmenys. Prieš kelis mėnesius talentinga moteris pasirodė vaikams skirtame Inesos Kurklietytės filme „Drugelio širdis“. Aktorė pasakoja, kad dirbti su mažaisiais kolegomis jai buvo labai lengva, o filmų vaikams turėtų būti kuriama kuo daugiau.
Trumpa dosjė
- Mėgstamiausia spalva. Pilka.
- Gražiausias metų laikas. Ruduo.
- Mėgstamiausias muzikos stilius. Elektroninė muzika.
- Prietaras. Jei išėjus iš namų tenka sugrįžti, visada pasižiūriu į veidrodį.
- Autoritetas. Priklauso nuo gyvenimo aplinkybių (mokytojai, kolegos, artimieji, dukra, mama).
- Erzinanti žmonių charakterio savybė. Nesąžiningumas.
- Naminis gyvūnas. Šuo Dobis.
- Ko norėčiau išmokti. Laisvai kalbėti vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Naujausias jūsų vaidmuo – filme „Drugelio širdis“. Ar galutinis juostos variantas nustebino?
Žinote, niekada nesitikiu, kad filmas atrodys taip, kaip man pasirodė perskaičius scenarijų. Visuomet premjerą žiūriu kaip visiškai naują, dar nematytą kūrinį. Turiu pasakyti, kad tiek pat džiaugiausi kino teatre, kaip ir skaitydama scenarijų, kad po daugelio metų kuriamas lietuviškas filmas vaikams, kuriame vaidina vaikai. Be galo smagu, kad mažieji ateis į kino teatrus pasižiūrėti jiems skirto lietuviško filmo.
Ar žiūrėdama filmus, kuriuose vaidinate, akies krašteliu stebite, kaipreaguoja žiūrovai?
Nelabai daug ką galėčiau pastebėti, nebent kelių šalia esančių žiūrovų reakcijas. Susitelkiu į veiksmą ekrane. Aš apskritai labai mėgstu eiti į kiną ir teatrą. Aktorė esu tik tada, kai vaidinu, visomis kitomis gyvenimo akimirkomis aš tiesiog gyvenu. Kai kažką žiūriu, esu žiūrovė: pasiduodu nešama ten, kur veda vaizdas scenoje ar ekrane.
Filme „Drugelio širdis“ dirbote su vaikais. Ar atmosfera kitokia, kai aplink sukasi mažieji kolegos?
Asmeniškai man filmuotis buvo labai smagu: gera atmosfera aikštelėje, šiltos vasaros dienos – viskas labai miela ir lengva. Vaikai yra labai tikri, labai nuoširdūs, bet su jais galima susitarti kaip su profesionaliais kolegomis. Kai atvažiavau filmuotis savo scenose, darbai jau buvo įsibėgėję, visi žinojo, kas yra filmavimo aikštelė, kaip čia reikia dirbti. Nekilo jokių sunkumų ar nesusipratimų. Man tikrai buvo lengva dirbti su vaikais.
Ar jūsų šeima, jūs pati mėgstate žiūrėti filmus vaikams?
Man patinka filmai vaikams. Žinoma, daugiau jų mačiau, kai dukra buvo maža. Dažnai eidavome į kino teatrus žiūrėti filmų, kuriuose vaidina vaikai. Dabar šį žanrą esu kiek apleidusi.
Kodėl, jūsų nuomone, reikėtų kurti daugiau lietuviškų filmų vaikams?
Prisimenu save vaikystėje. Koks įvykis buvo žiūrėti filmus vaikams – tiek lietuviškus, tiek anuomet transliuotus per tarybinę televiziją. Mums, vaikams, buvo didelis džiaugsmas pažiūrėti tokį filmą. Vėliau aptarinėdavome, ką matėme, norėjome būti tokie pat, kaip ekrane matyti herojai. Tai buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Manau, kad tokie filmai ir dabar vaikams reikalingi. Juos kuria daugelio užsienio šalių kino kompanijos. Nors vaikai dabar kiti, niekas labai smarkiai nepasikeitė – jie nori būti kaip herojai ekrane, jiems patinka fantazuoti, gyventi pasaulyje, kur gėris nugali blogį. Taigi filmų vaikams tikrai reikia.
Ar tokie filmai ir suaugusiesiems gali tapti laikinu pabėgimu į realybę, kur viskas baigiasi gerai?
Be abejo. Kažkuria prasme visas menas yra pabėgimas. Taip, yra meno kūrinių, skatinančių susimąstyti, pasigilinti į save ar į pasaulį, bet daugiausia jie dovanoja laikiną pabėgimą, kuris labai praverčia, kai realybėje viskas vyksta ne taip, kaip norėtume.
Ar kiekvienas vaidmuo jus išmoko kažko naujo?
Kaskart kurdama naują vaidmenį išmokstu daugiau apie save, apie aktoriaus profesiją, gaunu daugiau įgūdžių, reikalingų būti aktore. O gyvendama savo gyvenimą mokausi ir suvokiu tam tikrus dalykus, kuriuos vėliau sudedu į vaidmenis.
Kokie vaidmenys jus labiausiai subrandino?
Vaidmuo pradžioje tėra žodžiai, parašyti ant lapo. Vaidmens kūrimo procesas yra kaip dėlionė – aš į jį sudedu savo indėlį, režisieriai savo vizijas ir norus. Tai, kas mums kartu pavyksta, galime pavadinti vaidmeniu.
Kiekvienas procesas kuriant vaidmenį yra atskiras mano gyvenimo etapas, kuriame aš transformuojuosi. Nors atrodo, kad dirbu viena pati su savimi, kinas yra kolektyvinis darbas su daugybe iššūkių, prie kurių turiu prisitaikyti, pasikeisti, susivokti. Kiekvieną kartą kažką nauja suvokiu ir keičiuosi, bręstu.
Kuo dar jus žavi aktorystė?
Aktorystė man yra žavi, nes tai būdas, kaip papasakoti žmonėms istorijas, kurios mums visiems yra labai svarbios. Daugiau mažiau visi išgyvename tas pačias emocijas, turime panašias patirtis. Aktorystė man yra įrankis su žmonėmis pasišnekėti apie tas patirtis. Be to, man ji labai smagi, kiekvienas darbas yra didžiulis nuotykis.
Ar yra tamsioji šios profesijos pusė?
Tamsumą kiekvienas suvokiame skirtingai – iš savo pozicijos, taigi jis yra subjektyvus. Kas vienam tamsu, kitam gali atrodyti šviesu. Pavyzdžiui, žmonėms gali pasirodyti nepatrauklu tai, kad šioje profesijoje reikia labai daug dirbti. Kartais iš šalies atrodo, kad aktoriams viskas labai lengvai pavyksta, bet kad taip atrodytų, reikia įdėti daug darbo, suvokimo, laiko, įgūdžių.
Dar gali nepatikti tai, kad tam tikri dalykai pasiekiami toli gražu ne per vieną dieną, ne visada sekasi ir reikia labai daug valios, jei nori toliau būti aktorius, nenuleisti rankų, kai ištinka nesėkmė. Tokie dalykai iš šono žiūrint atrodo visai nepatrauklūs ir neromantiški.
Kiek sėkmingai aktoriaus karjerai įtakos turi sėkmė ir kiek įdėtos asmeninės pastangos?
Sunku pasakyti, nes šie faktoriai yra labai susiję vienas su kitu. Kai iš dangaus nukrinta pasiūlymas vaidinti pagrindinį vaidmenį, sakytum, tai sėkmė, bet tada jau prasideda darbas ir kiek jo įdėsi, tiek vaidmuo ir bus sėkmingas. Taigi, kaip ir kitiems menininkams, aktoriams reikia, kad mus lydėtų sėkmė, bet be darbo norimų rezultatų nepasieksi.
Ką įdomiausio teko išmokti ar atlikti dėl vaidmens?
Kažko labai sudėtingo fiziškai neteko daryti, bet vieną didžiausių iššūkių patyriau ruošdamasi Linos Lužytės filmui „Amžinai kartu“. Vaidinau gydytoją anesteziologę. Turėjome stovėti ir žiūrėti, kaip atliekama tikra operacija, kaip gydytojai dirba, kaip bendrauja tarpusavyje, ką kalba. Pabūti toje tikroje atmosferoje buvo didžiausias iššūkis, savo noru niekada nebūčiau to dariusi (šypteli).
Tiesa, filme šios scenos, kur mano herojė ruošiasi operacijai, nėra – buvo iškirpta viskas, kas filmuota ligoninėje.
Ar negaila būna iškirptų kadrų? Nesijaučiate blogai, jei jūsų scena nepatenka į filmą?
Ją iškerpa ne dėl to, kad aktorius kažką blogai padarė. Visada nufilmuojama daugiau medžiagos, nei reikia filmui. Montuojant iš naujo gimsta filmo istorija. Režisierius ir montuotojas žiūri, kokią medžiagą pavyko nufilmuoti, ką iš jos galima sulipdyti, ar scenos limpa viena su kita.
Kartais scenos sukeičiamos vietomis, kitos visai nepatenka, nes labai svarbu yra filmo ritmas. Būna gaila, kai tenka paaukoti geras scenas, bet su tuo esu susitaikiusi, kaip ir su kitomis aktoriaus darbo specifikos detalėmis.
O kaip bėga jūsų laisvalaikis? Kada geriausiai atsipalaiduojate?
Mėgstu leisti laiką su draugais, artimaisiais, būti gamtoje. Laisvalaikiu vaikščioju su šunimi po mišką, skaitau knygas. Šiuo metu gilinuosi į britų aktorės, kurią esu mačiusi ir teatre, ir daugybėje filmų, autobiografiją – Eileen Atkins „Will She Do?“. Labai mėgstu autobiografines knygas, ypač aktorių, kuriuos žinau. Smalsu, kaip susiklostė karjera, kaip jie vertina savo vaidmenis, kaip jiems sekasi asmeninis gyvenimas.
Visgi geriausiai atsipalaiduoju būdama gamtoje – ji mane atgaivina, sugrąžina jėgas. Gamta man yra terapija. Ne veltui nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę savanoriauti botanikos sode.
Kada paskutinį kartą atostogavote? Ar esate iš tų žmonių, kurie niekaip neranda laiko atsipūsti?
Aš randu laiko atsipūsti. Atostogos man yra šventas dalykas, kad ir kiek jos truktų. Atostogauti visada vykstu prie jūros. Žinoma, galiu sau pasakyti, kad dabar kelias dienas man bus atostogos, ir pagyventi laisvesniu ritmu, bet tikros atostogos man tik tada, kai turiu galimybę pabūti prie jūros.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.