Aktorė Gražina Baikštytė: „Kai kurie abejojo, kad galiu parašyti knygą. Žinau, ką galiu ir ko ne“

G.Baikštytės knygoje – interviu su ryškiausiais lietuvių teatro ir kino aktoriais.

Pristatyme Vilniaus knygų mugėje su autore diskutavo ir keli knygos herojai: Gediminas Storpirštis, Monika Bičiūnaitė ir Regimantas Adomaitis.

Paklausta, kodėl knygoje yra nelygybė – 16 vyrai ir 5 moterys, G.Baikštytė šmaikštavo: „Su vyrais lengviau susitarti dėl susitikimo. Te neužpyks moterys aktorės, bet vyrų aktorių yra daugiau. Be to, aš kalbinau brandžius aktorius, kurių yra daugiau nei moterų.“

Pokalbio metu knygos autorė prisipažino, kad pati interviu apie save duoti nemėgsta.

„Pačiai man nepatinka duoti interviu ir kalbėti apie save. Man nepatinka forma klausimas-atsakymas. Knygoje pokalbiai nėra interviu, man neužtekdavo tiesiog paklausti, aš netilpdavau į tuos rėmus. Neturiu žurnalistinių štampų, kalbėdama su kolegomis. Tie pokalbiai buvo kitokie. Man patinka iškalbinti žmogų“, – knygos „Gyvenimas kaip teatras“ pristatyme kalbėjo G.Baikštytė.

Taip pat aktorė pripažino, kad ne visus kolegas buvo lengva prakalbinti: „Jeigu scenoje geras aktorius, nebūtinai geras pasakorius realybėje. Kai kuriuos kalbinti buvo sunkiau, ne visi atsiverdavo. O kiti taip atsiverdavo, kad nebūtų užtekę knygos tam aprašyti. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo kalbėtis. Tačiau gyvenime vadovaujuosi intuicija, jei man norisi su žmogumi pašnekėti, aš siekiu to pokalbio. Vienas aktorius sakė: atsiųsk klausimus, aš atsakysiu. Bet čia juk ne anketa. Tai palikau ramybėje.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Algimanto Čekuolio knygos pristatyme – žmonos Editos ir Benedikto Vanago pokštai

Kai kurie abejojo talentu rašyti

Paklausta, iš kur pasiryžimas ir drąsa rašyti knygas, Gražina tvirtai atsakė, kad abejonių net nebuvo.

„Nebuvo jokio pasiryžimo ar abejonių, kad to nepadarysiu. Kiti žmonės abejojo, kad galiu parašyti knygą. O aš visiškai nekreipiau dėmesio, nes puikiai žinau, ką galiu ir ko ne. Ko negaliu, to ir nedarau“, – sakė G.Baikštytė.

Aktorė meilę rašymui pajuto dar mokykloje.

„Aš visą gyvenimą mėgau rašyti. Rašydavau ilgus laiškus giminėms į užsienį, o mokykloje parašyti rašiniai buvo skaitomi kaip pavyzdiniai. Aišku, aš niekada negalvojau, kad mano rašinius spausdins ir skaitys, kad spausdinsiu knygas. Tačiau vėliau tai natūraliai gimė. Nebuvo ryžto ir noro įrodyti, kad aš kažką galiu. Tiesiog dariau tai, ką norėjau“, – pasakojo „Gyvenimas kaip teatras“ knygos autorė.

R.Adomaitis iškart paragino: „Gražina, parašyk romaną.“

Tačiau Gražina sakė, kad nei romano, nei detektyvo rašyti nežada: „Man dažnai patarinėdavo, ką ir kaip turėčiau kalbinti, bet aš tik palinguodavau ir vis dėlto darydavau tai, ką norėdavau pati.“

Nuo aktorės iki medikės

Viena knygos herojų Monika Bičiūnaitė sveikino ir gyrė Gražiną sakydama, kad taip meistriškai prakalbinti žmogų yra dovana: „Noriu pasidžiaugti Gražina. Man imponuoja žmonės, kurie kažkuriame gyvenimo tarpsnyje tampa kažkuo kitu. Domėtis kitu, būnant aktoriumi, yra labai sudėtinga. Mes esame egoistai, būkim atviri. Todėl kalbinti žmogų taip, kad jis atvirai papasakotų apie save, yra dovana. Aš sveikinu tave.“

M.Bičiūnaitė pasakojo, kad kažkada turėjo svajonę tapti arba aktore, arba gydytoja.

„Viena dalis išsipildė, o tylesniu teatro laikotarpiu, atsirado mokytoja, ratas žmonių, kurie mane sudomino ir aš pradėjau mokytis kinų medicinos, masažo. Man patinka. Kažkuria prasme tai panašu į teatrą – kiekvienas žmogus yra kaip personažas, su kuriuo gali dalintis savo energija“, – šiek tiek knygoje aprašyto pokalbio su Gražina atskleidė M.Bičiūnaitė.

G.Storpirštis juokavo: „Aš laukiu scenos, kai tu masažuosi kolegą. Norėčiau būti tas kolega.“ Monika atsakė, kad mielai sutiktų vaidinti tokį vaidmenį – repetuoti beveik nereiktų.

Neišeiti iš vaidmens – pavojinga

Naujosios knygos pristatyme aktoriai kalbėjo ir apie teatro problemas. Aktorius Regimantas Adomaitis teigė, kad ne visi aktoriai sugeba išeiti iš vaidmens.

„Tam kad išeitum, reikia iš pradžių įeiti į vaidmenį. Tačiau aš manau, kad išvis nereikia įeiti į vaidmenį. Jei esi kūrėjas ir menininkas, tu turi papasakoti žiūrovui apie tą personažą. Kaip bebūtų, žinau, kad kai kurie labai talentingi aktoriai, kartais taip įsijaučia, kad po to ir gyvenime tęsia tą vaidmenį. Tai yra pavojinga. Man taip irgi yra buvę: vaidinau išprotėjusį tipą. Po to ilgai jis mane persekiodavo ir negalėdavau jo atsikratyti.

Tas vaidmuo kažkuo buvo labai artimas, tačiau sveikatos požiūriu tai buvo pavojinga. Japonų estetika teigia: scena ir gyvenimas yra du skirtingi dalykai. Atėjai, užsidėjai kaukę, išėjai į sceną, tu esi tas personažas. Baigėsi spektaklis, nusiėmei to personažo vidų ir grįžti į gyvenimą“, – pasakojo R.Adomaitis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Knygų mugės dūzgesys įtraukė ir garsius žmones​

Gediminas Storpirštis jam antrino: „Šiai problemai skiriama per mažai dėmesio. Tarp studentų įvykus tragiškiems įvykiams, pradėta į tai reaguoti. Žmonėms atrodo, kad mums lengva vaidinti. O iš tikrųjų, patiriam ir traumų, kartais grafikas būna labai įtemptas, kai iš vieno darbo reikia bėgti į kitą. Laiko atsistatyti fiziškai ir psichologiškai trūksta. Dėl to matome ir liūdnų istorijų.

Vieno būdo, kas padėtų, nėra, tai palikta aktoriaus savarankiškam ieškojimui. O tą būdą rasti būtina, jei nori išlikti šioje profesijoje. Man dėstytoja yra teisingai sakiusi: pasirink, ar nori būti aktorius scenoje, ar gyvenime.“

Teatro aktorių atsivėrimo knyga

Gražinai Baikštytei rašytojos plunksna – ne naujiena. Pokalbių knyga „Gyvenimas kaip teatras“ – antroji aktorės knyga. „Sumanymas rašyti pokalbių knygą su žymiausiais Lietuvos teatro aktoriais gimė labai natūraliai: knygos „Rimo Tumino sodas“ sėkmė – nuoširdūs ir atviri pokalbiai su herojumi, jo bendražygiais ir artimais žmonėmis – paskatino ir toliau eiti šiuo, patikrintu, keliu“, – sako aktorė. 

Knygoje duoklė atiduodama skirtingų kartų teatro elitui: čia pokalbiai su Regimantu Adomaičiu, Donatu Banioniu, Gražina Balandyte, Vytautu Tomkumi, Kostu Smoriginu ir daugeliu kitų, kurių gyvenimo istorijos pribloškia, o kartais – prajuokina.

„Džiaugiuosi, kad pavyko aplankyti, nors jau sergantį, bet dar gan žvalų Donatą Banionį. Dabar tai jau istorija. O tą žadėtąjį pavasarį susitikti su Antanu Šurna taip ir nespėjau. Ir kiek dar liko tų, kuriuos norėta ir nespėta pakalbinti...“, – prisimena  knygos autorė.

„Gyvenimas kaip teatras“ – teatro aktorių atsivėrimų knyga. Anot autorės, vyresniosios kartos aktoriams tie pašnekesiai buvę lyg terapija – proga išsisakyti, prisiminti, suprasti.

„Norėjau bent kiek pakylėti mūsų didžiųjų, ypač vyresniosios kartos, teatro aktorių dvasią, pasakyti jiems, kokie jie brangūs ir iki šiol laukiami scenoje ir kino ekranuose. Pagaliau buvo svarbu įamžinti jų prisiminimus, kurie jaunajai, o ir viduriniajai, aktorių kartai, su kuriais taip pat radau kalbos, taps kelrode žvaigžde“, – pabrėžia Gražina Baikštytė.