Aktorė I.Šepetkaitė – apie improvizaciją, keisčiausią poelgį ir darbą tarp trijų vyrų

Trumpa dosjė

• Gimimo data: 1992 09 25
• Horoskopo ženklas: Svarstyklės
• Įsimintiniausias filmas: Quentin Tarantino „Kill Bill“
• Įsimintiniausia kelionė: Kelionė su draugais automobiliu į Bulgariją
• Skaniausias valgis: Visi saldumynai
• Netikėčiausias daiktas rankinėje: Prailgintuvas
• Keisčiausias poelgis: Žiūrėjau 6 valandų O.Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ 24 kartus (Iš viso: 144 valandos / 6 paros)
• Nemėgstamiausias buities darbas: Plauti indus
• Mėgstamiausias metų laikas: Vasara
• Erzinanti žmogaus savybė: Vėlavimas
• Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertinate: veiklumas (mažiau kalbų, daugiau darbų)
• Patinkančios gėlės: laukinės, augančios pievoje
• Patinkantis gyvūnas: Šunys
• Mėgstamiausias posakis: Kelią įveikia einantis.
• Šalis, į kurią nesinori grįžti: Norisi grįžti į visas, kuriose esu buvus

Papasakok, kaip prasidėjo tavo kelias į aktorystę?

Nuo pat vaikystės mane traukė įvairios veiklos. Lankiau aktorinį būrelį, grojau gitara, pianinu, dainavau, bėgiojau ir t.t. Buvau labai aktyvi, daug visko norėjau išbandyti, ir daug skirtingų veiklų išbandžiau, tačiau labiausiai mane traukė menai. Paauglystės laikotarpyje buvau metusi visas veiklas, prasidėjo „rock n roll“ etapas, norėjosi išsidūkti, o 17-kos vėl pradėjau lankyti teatro būrelį.

Pjesių tematika priversdavo susimąstyti, leisdavo pažvelgti kitaip į savo pačios gyvenimą, įvykius ir veiksmus. Mane žavėjo teatras kaip unikalus organizmas, norėjau tapti jo dalimi, tad nusprendžiau stoti į aktorinį. Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) buvo vienintelė vieta, į kurią stojau. Deja, pirmaisiais metais įstoti nepavyko. Kadangi muzika taip pat buvo neatsiejama mano dalis, metus nusprendžiau pasimokyti Vilniaus kolegijoje, muzikinio teatro specialybėje. Visgi, po metų kolegijoje perstojau į LMTA, į pirmąjį O.Koršunovo surinktą vaidybos kursą.

Ar buvo sunku LMTA laikais?

Buvo ir sunku, ir linksma. Aš patekau į kitą pasaulį. Ten praleisdavome visą savo laiką nuo ryto iki vakaro, tai buvo jaudinantis ir intensyvus laikas. Sunkiausia buvo 3-4 kurse. Buvo didelis, tiek fizinis tiek psichologinis krūvis. Tuomet nustojau jausti save. Viduje ėmė kilti mintys „o kur AŠ tarp viso to?“ „O kas MAN išties patinka?“ „Ko aš noriu savo profesiniame kelyje?“. Galiausiai baigus akademiją ėmė kristalizuotis tai, ko tas „Aš“ iš tiesų nori. Turėjau laisvę rinktis, kam noriu skirti savo laiką.

Kokiuose spektakliuose dabar vaidini?

Daug vaidinu su improvizacijos teatru „Kitas kampas“. Pavasarį su Oskaro Koršunovo spektakliu „Šokis Delhi“ buvome gastrolėse Vengrijoje (nors su šiuo spektakliu nemažai gastroliavome Lietuvoje, tai buvo pirmosios spektaklio gastrolės į užsienį). Taip pat vaidinu ne tik Vilniuje sukurtuose spektakliuose, bet ir Kaune. 2022 metų sausio mėnesį išleidome spektaklį „Kvėpavimas“ (rež. Agnija Leonova) Kauno miesto kameriniame teatre. Lapkritį Vilniaus mažajame teatre įvyks naujo spektaklio „Tinder dates“ (rež. G.Tuminaitė, S.Zhyrkov) premjera. Šis spektaklis kels klausimus apie šių dienų jaunų žmonių santykių kompleksiškumą. Analizuos vienatvės fenomeną technologinių galimybių kontekste.

Kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimi be aktorystės?

Šiuo metu studijuoju LMTA skaitmeninės kompozicijos magistrantūroje, o laisvalaikiu užsiimu muay thai kovos menais. Tik pradėjusi sportuoti, supratau kodėl tai yra vadinama menais, o ne tiesiog muštynėmis. Šis sportas yra apie discipliną, valią, strategiją. Man labai patinka tas vidinis būvis kuomet sparinguojuosi, nes viskas yra tik čia ir dabar. Mintys sukasi apie techniką, stebint savo kūną, ir taktiką, vertinant savo priešininką. Šis sportas man yra apie greitą vertinimą ir greitą atsaką. Jis leidžia man įsižeminti, išsivalyti nuo nereikalingo pergalvojimo.

Scenoje tu energinga, tarsi užsidegusi. Kokia būni nulipusi nuo scenos?

Namuose aš labai rami. Man reikia ramybės, man patinka skaityti, leisti laiką gamtoje su šunimi. Kompozicijoje irgi esu viena, galiu ilgai ieškoti, galiu medituoti muzikoje, galiu valandų valandas sėdėti prie klaviatūros ir kompiuterio. Man reikia laiko su savimi, persvarstyti kaip jaučiuosi, kas vyksta su manimi šiuo gyvenimo periodu. Nuo daug darbų ir veiklų tarsi išsitaškau, tada klausiu savęs kodėl nebemiegu, kodėl nebeturiu jėgų, kodėl tampu tokia dirgli. Atsakymas visuomet tas pats – trūksta ramaus laiko sau. Tuomet mažiau laiko skiriu bendravimui su kitais, leidžiu laiką viena.

Kompozicijoje yra daug struktūros. Improvizacija ir struktūra taip pat neatsiejami dalykai. Kiek kompozicijoje yra improvizacijos ir improvizacijoje struktūros?

Kompozicijoje yra labai daug struktūros, tai – neatsiejami dalykai. Kompozicijos studijose mokomės skirtingų komponavimo būdų, analizuojame žymių kompozitorių kūrinius. Kai kurios struktūros labai panašios, kai kurios kardinaliai skiriasi. Kartais kompozitoriai laužo nusistovėjusias struktūras, žaidžia. Tačiau, kad laužytum veikiančias struktūras ir taisykles, visų pirma turi labai gerai tas taisykles išmanyti. Vėlgi, kiekvienas kompozitorius struktūras pildo labai savitai – stiliaus, skonio, pasirenkamų muzikinių elementų prasme.

Iš pat pradžių gali pasirodyti, kad struktūros suvaržo, tačiau iš tiesų jos išlaisvina vaizduotę ir kūrybingumą. Taip pat vyksta ir improvizacijoje. Yra struktūros – dramaturginės struktūros, skirtingi žaidimai, kuriuos kiekvieną kartą užpildai vis kitaip, vis nauju turiniu. Kompozicija ir improvizacija, vienas kitą pildantys elementai.

Kada susipažinai su improvizacija? Ar prisimeni pirmą lipimą į sceną improvizuoti?

Su improvizacija susipažinau paauglystėje, nuo laidos „Pagauk kampą“ laikų. Vėliau akademijoje turėjome improvizacijos paskaitą, kurią dėstė Andrius Žebrauskas. Šis teatro žanras mane sužavėjo, pradėjau vaikščioti į visus teatro „Kitas kampas“ spektaklius, tapau didelė šio teatro fanė. Esu pražiūrėjusi visas „Pagauk kampą“ laidas, visus nufilmuotus „Kito kampo“ pasirodymus teatre. Buvau persismelkusi šiuo teatro sportu. Visuomet maniau, kad improvizacija, tai aukščiausias aktorinis pilotažas. Tai didžiausias ir įdomiausias iššūkis aktoriui, o man iššūkiai patinka.

Kuo tave žavi improvizacijos žanras?

Mane žavi iššūkiai, žaismė, aistra. Jaudina scenoje įvykstantis netikėtumas. Improvizacijoje kiekvienas pasirodymas yra unikalus ir nepakartojamas. Tame yra labai daug azarto, o aš esu azartiškas žmogus. Improvizacija mane ugdo ir kaip asmenybę. Viena iš man svarbiausių improvizacijos pamokų – žengti žingsnį DABAR. Ne rytoj, ne poryt, o dabar. Dabar kai baisu, dabar kai nedrįsti, dabar kai abejoji. Padaryk veiksmą, ir nereikės teisintis, ir ieškoti kaltų. „Ženk žingsnį tuo metu, kai reikia jį žengti“. Ir kartais būna baisu jį žengti, jauti baimę susimauti, tačiau nėra kitos išeities kaip veikti. Kiekvieną kartą vis lengviau ir lengviau, o su tuo vis didėja malonumas, atsiranda lengvumas .

Kaip ir kada prisijungei prie teatro „Kitas kampas“ komandos?

Vaidinti su jais pradėjau, ko gero, prieš tris metus. Sunku tiksliai įvardinti kada tai įvyko, nes iki to labai ilgai buvau su jais, eidavau į jų organizuojamus workshopus, prašydavausi į spektaklius. Gal dėl to sunku pasakyti, kiek tiksliai laiko vaidinu improvizacijų teatre „Kitas kampas“.

Aš tiesiog žinojau, kad mano charakteriui šis teatro sportas labai tinka. Aš mėgtu dėmesį, mėgstu ryškias emocijas, mėgstu greitį, žaismę, mėgstu kvailioti, o improvizacija buvo ta niša, kuri savyje visa tai talpina. Spektakliuose dažnai tekdavo atlikti dramatinius vaidmenis, Kamerinėse erdvėse vaidybos stilius būdavo artimesnis kino žanrui, tad kartais jausdavau jog turiu sumažinti savo prigimtinai dideles išraiškas. Improvizacijoje – viskas priešingai. Energija, emocijos, gestai – visa raiška artimesnė commedia dell‘arte žanrui. Man atrodė, kad „Kito kampo“ aktoriai tokie ryškūs, energingi, kad jie kaifuoja, jie tiek daug duoda energijos žiūrovams... Supratau, kad ir aš taip noriu vaidinti, man tai tinka ir patinka. Žinojau, kad turiu čia būti.

„Kitame kampe“ esi viena moteris tarp trijų aktorių vyrų. Kaip manai, kodėl mažai moterų aktorių ryžtasi scenoje improvizuoti?

Prieš tai buvo išties talentingų moterų improvizatorių, pavyzdžiui, kaip Rimantė Valiukaitė, kuria labai žavėjausi. Stipri, charizmatiška, ryški aktorė. Manau, kad viskas priklauso nuo charakterio: čia reikia ir drąsos, ir valios, ir užsispyrimo. Kartais nėra taip lengva prie šitų crazy vyrų. Jie tokie energingi, tokie ryškūs. Turi žengti koja kojon su jais. „Kito kampo“ aktoriai, tai labai stiprios ir spalvingos asmenybės. Buvimas šalia tokių žmonių skatina augimą, tiek kaip asmenybei, tiek kaip aktorei.

Kodėl yra mažai moterų improvizatorių?

Aš nežinau. Manau improvizacijoje gali ir yra tie, kas nori joje būti.

– Kaip manai, kuriomis savybėmis turi pasižymėti geras improvizatorius?

Oi, jų yra labai daug. Kad būtum geras, aišku, reikia drąsos, reikia darbštumo, noro, azarto, sąmoningumo, atkaklumo... Turi būti žingeidus, domėtis pasauliu, žmonėmis ir jų veiklomis, nuo to priklauso turinys. Žinoma, svarbiausia yra darbas ir praktika. Užsispyrusiai turi kartoti improvizacijos abc, kad tai įsitvirtintų kūne, sąmonėje ir pasąmonėje. Kai pagrindinės improvizacijos taisyklės ir struktūros yra įsimenamos, ateina ir didysis malonumas improvizuoti. Sąmoningumas ir žingeidumas susijęs su struktūra, ir su turiniu, o azartas ir drąsa reikalingi, kad iš viso žengtum žingsnį į aikštelę.

Ką labiausiai vertini, ko mokaisi būnant scenoje su improvizacijos profesionalais Kirilu, Audriumi ir Martynu?

Kirilas Glušajevas yra mano didysis mokytojas, kurį ir myliu, ir kurio bijau. Jis labai geras pedagogas, labai daug išmano apie teatrą ir apie psichologiją. Jis puikiai moka dirbti su aktoriumi, puikiai supranta, kokie procesai vyksta aktoriaus ir žiūrovo viduje. Jis vedlys. Iš jo semiuosi žinių, kaip teatras psichologiškai veikia publiką, kaip jis veikia mus, aktorius, kaip bendrai veikia teatro mechanizmas.

Į Martyną Nedzinską žiūriu kaip į vaikščiojančią biblioteką. Visuomet įdomu jo klausytis, rodos jis galėtų kalbėti bet kokia tema, valandų valandas. Iš jo mokausi atsipalaidavimo, ir lengvumo scenoje. Kai Martynas išeina į sceną, atrodo, kad viską daro lengva ranka. Intelektualusis virtuozas.

O iš Audriaus Bružo mokausi entuziazmo, energijos, azarto, sąmoningumo. Sąmoningai pasirinkto gyvenimo. Sąmoningai daromų veiksmų. Tai tokia ta komanda: mokytojas vedlys, intelektualusis virtuozas ir azartiškasis sąmoningumas.

Rugpjūčio 24 d. su teatru KITAS KAMPAS pasirodysite Palangos koncertų salėje, vėliau laukia pasirodymai didžiuosiuose miestuose. Koks jausmas improvizuoti tokiai didelei auditorijai?

Prisimenu savo pirmą lipimą į didžiąją sceną. Tada mes vaidinome „Compensa“ koncertų salėje, buvo apie 2 tūkstančius žiūrovų. Kuomet pamačiau tą milžinišką salę pilną žmonių supratau, kad tai pirmas kartas, kai matau tiek žiūrovų teatre. Mane jaudino ta mintis, kad tiek žmonių susirinko pabūti kartu ir kartu su mumis sukurti tą vakarą, tai nepasakomas jausmas. Žinoma, kad labai skiriasi vaidyba kamerinėje erdvėje ir koncertų salėje, bet improvizuoti man patinka visur. Mažoje salėje yra daugiau intymumo, matai žmonių akis ir reakcijas, o didelėje scenoje jauti tą milžinišką žmonių energiją, jų dėmesį, girdi jų juoko lavinas. Bet nesvarbu kur bevaidinčiau, man gera matyti kaip žiūrovas įsijungia į improvizacijos procesą, kaip palieka salę su šypsena veide.

Spektaklyje „Gero juoko dozė“ improvizuodama ne tik vaidini, bet ir dainuoji. Kas sudėtingiau: improvizuoti vaidinant ar dainuojant?

Man labai patinka dainuoti, todėl ir pradėjau studijuoti kompozicijos studijas, nes noriu gebėti pati sau sukurti dainas. Dainuojamosiose improvizacijose susijungia abi mano mėgstamos veiklos – ir improvizacija, ir dainavimas. Su Audriumi išleidome muzikinį improvizacijos formatą „AudrIngas duetas“, kuriame improvizuojame, rimuojame, skirtinguose muzikiniuose žanruose. Rimavimas taip pat priklauso nuo praktikos. Nuo pat paauglystės rašiau daug eilėraščių ir dainų, tad šį įgūdį pradėjau lavinti daug anksčiau nei pradėjau improvizuoti su teatru „Kitas Kampas“.

Pavyzdžiui, reperiai kurie freestylina , jie juk prieš tai labai daug praktikuojasi, tam, kad vėliau galėtų išeiti į sceną ir daryti tai lengvai, bei kokybiškai. Kuo daugiau praktikos, tuo lengviau improvizuoti dainuojant. Rodos rimai patys tave susiranda. Taigi, manau, kad improvizuoti dainuojant man yra lengviau.

Kada labiau jaudiniesi lipdama į sceną: prieš surepetuotus spektaklius ar prieš improvizacijos pasirodymus?

Pradėjau kur kas labiau jaudintis prieš surepetuotus spektaklius. Ten yra konkrečios užduotys, turi atlikti taip, kaip surepetavote. Spektakliuose sustatomos mizanscenos, pagal mizanscenas kuriama šviesų dailė ir t.t. Turi atlikti gyvai, tai, ką daug kartų kartojote. Turi kaskart atrasti savyje noro ir kūrybingumo, kaip tą patį vaidinamą personažą atgaivinti, kaip įpūsti jam gyvybės. Improvizacijoje daugiau laisvės. Turinys kas kartą kitoks. Nesi pririštas prie temos, temos sukuriamos improvizacijos metu. Tame daug žaismės.

Kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujiesi improvizuodama?

Kiekvieno pasirodymo metu bandau savyje sugauti tą mintį „ai gal į šitą žaidimą neisiu, pasėdėsiu...“. Jei šią mintį pagaunu, stengiuosi išeiti vaidinti, o ne pabėgti nuo užduoties. Čia ir yra tas žingsnis, tas momentas, kai reikia išdrįsti ir padaryti veiksmą. Jei aš neišeinu tuo momentu, vėliau imu save labai graužti.

Taip pat, kaskart primenu sau pasimėgauti improvizacijos procesu. Gyvenimas verda, egzistuoja buitis, kartais kyla rūpesčių arba situacijų kurias sunku išspręsti, tačiau atėjus improvizuoti, primenu sau, kad dabar galiu nuo to atitrūkti, galiu pažaisti, galiu būti čia ir dabar. Tai galimybė pakvailioti, nustebinti save ir partnerį.

Ar improvizacija pakeitė tavo požiūri į kasdienybę?

Improvizacija padėjo man į rūpesčius žvelgti lengviau, kasdienybėje atsirado daugiau žaismės, daugiau lengvumo. Ji man atvėrė akis. Ji išmokino mane veikti. Atpratino nuo blogo įpročio dėl savo neveiksnumo kaltinti kitus. Ir pasikartosiu, ji mane išmokino veikti. Išmokino suprasti, kad tikslai siekiami kiekviena dieną, po truputį. Ji man atvėrė proceso grožį.

Improvizaciją taikau ir dirbdama teatre. Išmokau giliau analizuoti dramaturgiją, suvokti skirtingus dramaturginius konstruktus. Ir žinoma nėra taip, kad improvizacija padarė mane kitu, niekada neklystančiu, visuomet išsišiepusiu žmogumi, kuris žino, kaip gyventi. Gyvenime būna įvairių situacijų ir emocijų, tačiau improvizacija man tapo įrankis, kaip „nevaldoma“ paversti „valdoma“. Kaip tapti atsakingu už savo sėkmes ir nesėkmes. Kaip priimti ir judėti toliau.