Aktorė Ineta Stasiulytė – apie santykį su dukromis, humorą ir gyvenimą be rutinos

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Mėlyna.

• Gražiausias metų laikas. Pavasaris.
• Žaviausia epocha arba stilius. Rokokas.
• Koks gyvūnas būčiau. Esu ir būčiau Jautis.
• Prietaras. Net jei tave prarijo, yra du keliai išsikapstyti.
• Ko taip niekada ir neišmokau. Nardyti.
• Nemėgstamiausia charakterio savybė. Šykštumas.
• Didžiausia baimė. Vandens.

Dalyvavote ne viename realybės šou. Ar sutiktumėte viename iš jų sudalyvauti dabar?

Manau, kad jau išbandžiau visus įmanomus realybės šou ir televizijos projektus. Ėjau tik į tuos, kur galėjau išbandyti save kaip aktorę – atkartojau žinomus žmones, šokau sportinius šokius, persikūnijau į atlikėjus. Na, o išlikimo realybės šou manęs niekada netraukė, nes nesu ekstremalė. Aktoriaus gyvenime tokių išbandymų ir taip netrūksta. 

Esate laidų, renginių vedėja. Ar lengviau dirbti su partneriu, ar viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus?

Mes su Aisčiu Mickevičiumi turime duetą – kuriame Oresto ir Džildos Vaigauskų personažus. Tai daugiau nei duetas, tai tobula partnerystė. Jaunam žmogui stojant į aktorinį, didžiausia svajonė, kuri tik gali išsipildyti, yra turėti tokį partnerį šalia. Nepaprastai geras jausmas, kai šimtu procentų pasitiki kitu žmogumi.

Net nejauti, kad dirbi, tiesiog puikiai leidi laiką, dar suteikdamas pramogą ir žiūrovams. Žinau, kad Aistis ištemps mane iš bet kokios situacijos ir aš jį iš bet kur ištempsiu. Tas žinojimas, užtikrintumas ir visiškas pasitikėjimas yra viskas, ko gali norėti iš santykių profesinėje srityje. 

Ką darote, kai su kuriuo nors kolega nepavyksta sukurti partnerystės?

Tiesiog darau tai, ką jis nori, kad daryčiau. Jei jis imasi iniciatyvos ir matau dygstančias povo plunksnas, tai aš kiek atsitraukiu, būnu pasyvesnė. Jei partneris siekia, kad juo žavėtųsi, visas dėmesys kryptų į jį, aš sutiksiu su žaidimo taisyklėmis ir taip pat bandysiu visų dėmesį nukreipti į partnerį. Tokiu būdu jį palaikysiu ir pabūsiu tiesiog graži kvarbatka šalia (šypsosi).

Ko labiausiai pasiilgote per karantiną – renginių, kino, teatro?

Tiesą sakant, dirbau daugiau negu ne per karantiną (šypteli). Manau, kad verkti ir skųstis yra neprasminga. Kai skundžiamės, patys save nusodiname, tampame nebekūrybiški, negauname įkvėpimo. Stingant įkvėpimo, nieko nebenorime daryti, atsiranda įvairių baimių, jas dar palaiko žiniasklaida. Kad ir ką įsijungsi – visur baimė, gąsdinimai, negatyvumas. Jei visa tai susiurbsime į save, tai nieko nenuveiksime.

Svarbiausia, ką turime padaryti, tai prisitaikyti prie esamos situacijos, suprasti, kad pajamos nebe tokios, tačiau nieko esminio nepraradome. Esu sveika, gyva, vaikštau, turiu nuostabius vaikus, puikią šeimą – taigi iš esmės viskas yra gerai. Deja, daugelis šių dalykų neįvertiname būdami pilnatvėje ir gausoje. Dėl karantino niekas nepasikeitė, tik popierėlių skaičiai kišenėje ir tas užtikrintumo jausmas, kuris visuomet tėra iliuzija. 

Manote, kad tam tikra prasme ši priverstinė pauzė buvo naudinga?

Taip. Ji sugrąžino į realybę, padėjo pasverti vertybes, suprasti, kad nėra padėties be išeities. Juk net pačiu kraštutiniu atveju, jei neturėčiau iš ko išvirti košės, galėčiau kreiptis į „Maisto banką“.

Kai kuriems žmonėms ši pauzė buvo puiki proga pergalvoti, ką jie iš tiesų nori veikti gyvenime. Daug aktorių atrado save kitose veiklose. Pažįstu porą, kuri pradėjo auginti daržoves ir įsuko puikų verslą. Svarsto, ar išvis verta grįžti prie aktorystės, nes labai susidraugavo su žeme, augalais, gauna gerą uždarbį. Kiti, užuot vaidinę, ėmė rašyti scenarijų. Visi galime atrasti slaptus talentus, kuriems iki tol neturėjome laiko, nes buvome įsisukę į kasdienę rutiną. 

Manau, kad labai daug kas priklauso nuo minčių ir energijos. Kur energiją nukreipsi, tą ir turėsi: jei bijosi, rasis vis daugiau priežasčių, dėl ko bijoti; jei būsi pozityvus, atsiras pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, tave pakvies vesti renginį nuotoliniu būdu. Tikrai buvo tų renginių, už tai dėkojame ir norime jų dar daugiau. 

Dažnai matome jus atliekančią komiškus vaidmenis. Ar kasdieniame gyvenime jums svarbus humoras? 

Žinoma. Tai viso gyvenimo pagrindas. Kuo daugiau raukšlėkimės juoko raukšlėmis ir viskas bus gerai! Pastebiu, kad jei įklimpstu į kokią nemalonią situaciją, tai nutinka tik tada, kai prarandu humoro jausmą. Neseniai vyresnė dukra segė mažytę automobilinėje kėdutėje, bet staiga tuo pat metu vienam vairuotojui prireikė įsukti į kelią, kurį užėmusios stovėjome. Ir būtinai šią sekundę.

„Na, palauk, – galvoju. – Tuoj aš tave sumalsiu į miltus!“ Staiga toptelėjo, kaip juokingai turėčiau atrodyti iš šalies – besiputojanti, pasiryžusi griebti vairuotojui už gerklės. Greit galvoje persijungė kažkoks mygtukas ir situacija nevirto konfliktu, nors vairuotojas paleido visą srautą „gražių“ žodelių. Aš jam gražiai atsakiau, dar pagyriau, kad kantrus (juokiasi). Tokios situacijos gali labai greit įsibanguoti, jei nesugebėsi į viską, o ypač į save, pažiūrėti su humoru. 

Auginate paauglę dukrą. Ar atsimenate kokia pati buvote jos metų?

Buvau visai pašėlusi. Užimta su teatrais, atsipūtusi kalbant apie mokslus. Norėjau tūsintis ir negrįžti iš diskotekos tuo laiku, kada liepdavo tėvai. Ir dabar neapsimetu, kad tokia nebuvau. Ko gero, tai viena iš paslapčių, kodėl su dukra sutariame.

Labai ja pasitikiu, bet nepamirštu, kad ją reikia prižiūrėti, nes prisimenu save tokio amžiaus – man atrodė, kad esu tokia supratinga, tokia viską išmananti, bet... tuo pačiu metu daranti visiškas nesąmones (šypsosi).

Tarp mūsų su dukra viskas yra gerai. Manau, svarbiausia yra neapsimesti, kad tokie patys nebuvome, ir nebandyti per vaikus ištaisyti savo praeities klaidų. 

Sakoma, kad vaikai – tėvų atspindys. Tačiau jie yra mūsų mokytojai, tiesa? 

Vaikai parodo, kokie mes esame iš tikrųjų, ką mes darome ir kaip tai darome. Turėdamas vaikų ir matydamas jų elgesį, tarsi žiūri į savo atspindį veidrodyje. Tai pastebėjęs gali padaryti reikiamas išvadas, arba ne. 

Kaip atrodo eilinė jūsų diena?

Visos mano dienos yra absoliučiai skirtingos. Būna, ryte atsibundu ir galvoju: „Pala, pala, kur aš esu ir ką darau?“ Dėl to šalia visada padėta darbo knygelė, ją atsivertusi sužinau, kokia diena manęs laukia. Dienotvarkė kruopščiai sustyguota ir mano rutina yra tai, kad neturiu rutinos. Niekada nedirbau nuo aštuonių iki penkių. 

Ar įtemptoje darbotvarkėje atsiranda laiko tik sau?

Tai irgi mano plano dalis. Viską suplanuoju: kada ir ką darysiu, kada su kažkuo būsiu, susitiksiu ir kada nenorėsiu susitikti su niekuo. Kai noriu kokybiškai pabūti viena, pastaruoju metu keliauju į jurtas Kelmės rajone. Ten visiškai atgaunu jėgas gamtos prieglobstyje. Tikrai būna, kad esu ištaškiusi energiją kažkur į šalis, o ten man viskas vėl atsistato į vietas.

Sakoma, kad mokomės visą gyvenimą. Ar yra dalykų, kurių norėtumėte išmokti?

Kiekvieną dieną išmoksi kažką daryti ir kažko nebedaryti, todėl kiekviena diena gali būti vertinga pamoka, jei esi sąmoningas. Kalbant apie tam tikrus įgūdžius, pavyzdžiui, nardyti ar slidinėti, to galima išmokti bet kada, bet aš visai nenoriu (šypsosi).

Nemėgstu ekstremalių pramogų. Esu žemės ženklas ir man labai patinka stabiliai vaikščioti žeme. Nenoriu nei skraidyti, nei nardyti. 

Ar tikite, kad galima gimti po laiminga žvaigžde?

Manau, kad 50 iš 50. Gali gimti po menama laiminga žvaigžde ir tiesiog visą gyvenimą prasėdėti fotelyje nieko nedarydamas. O gali imtis iniciatyvos ir veikti. Kiek padarai – tiek tave ir lydi sėkmė ar laiminga žvaigždė.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.