Aktorė Natalija Janičkina: „Rodos, radau tobulą vyrą. Belieka pabarbenti į medį tris kartus“

Trumpa dosjė: 

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1988 11 09 d., Šiauliai
• ZODIAKO ŽENKLAS. Skorpionas
• ŠEIMINIS STATUSAS. Susižadėjusi
• TV PROJEKTAI, PAKEITĘ GYVENIMĄ. Įvardyčiau visą aktorės kelią, nes tai mane sulipdė kaip asmenybę.
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Gyvatės. Net per televizorių negaliu į jas žiūrėti.
• POMĖGIS. Labai mėgstu gaminti ir išmėginti įvairias sporto šakas: plaukiu burlente, banglente. Šią vasarą noriu pradėti ir kaituoti. 
• TRUKDANTI SAVYBĖ. Overthinking – išvertus iš anglų tikriausiai būtų „permąstymas, ilgas svarstymas“.
• MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. „Leon: The Professional“. Pirmą kartą žiūrėjau dar paauglystėje ir su juo pajutau kažkokį stiprų ryšį.
• AKTORIAUS IDEALAS. Visada buvo ir bus mano tėtis. Pozityvumas, mokėjimas rasti grožį mažuose dalykuose, sielos ir proto švara, sveikata – visko vis dar mokausi iš jo.
• ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Mėnesio kelionė su beprotiškais nuotykiais po Pietų Ameriką, įskaitant Kolumbiją. 
• LABIAUSIAI ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Manipuliavimas
• SKANIAUSIAS MAISTAS. Jūrų gėrybės
• NEREALIAUSIAS IŠŠŪKIS. Nardymo kursai, nes bijau gylio.
• MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Kvepalai
• MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Kipre – ruduo, Lietuvoje – pavasaris.

Kokia ta aktoriaus duona?

Aktoriaus profesija turbūt pati žavingiausia ir kartu emociškai viena sunkiausių. Prisimenu, jau nuo vaikystės mėgdavau režisuoti: darželyje visus vaikus užvesdavau žaisti vieną dieną karalius ir karalienes, kitą – gydytojus. Ši profesija visad atrodė lyg žaidimų aikštelė, kur apie kitą medalio pusę mažai tepagalvoji. Greta euforijos visada eina konkurencija, savikritika, nežinomybė, baimė. Šios profesijos nestabilumas lengvai gali išmušti iš vėžių. Ne paslaptis, kad menininkai yra jautrios sielos, todėl labai svarbu išmokti rasti vidinę pusiausvyrą. 

Koks vaidintas personažas buvo įsimintiniausias? 

Daugiau nei prieš metus filmavausi Kipre trumpo metro filme „A Summer Place“. Tai – istorija apie tris labai skirtingas moteris: Sirijos pabėgėlę, moterį, praradusią norą gyventi, ir prabangą mėgstančią rusaitę. Vaidinau pastarąją. Labai patiko, kaip į jautrų ir gal net tragišką siužetą buvo įkomponuotas mano visai komiškas personažas. Šnekėjau angliškai su rusišku akcentu, taip pat rusiškai. Dirbo didelė ir profesionali komanda, bet turbūt didžiausias džiaugsmas buvo galimybė ir Kipre būti aktore. 

Esate populiari ir talentinga aktorė, bet ar galima iš vaidybos pragyventi?

Čia kaip lietuviškas oras – neprognozuojama. Kartais pasiūlymai pilasi – tik spėk suktis, kartais – visiškas štilis. Niekada nesivaikiau populiarumo, man tiesiog patinka dirbti filmavimo aikštelėje. Kiekvieną projektą palyginčiau su meilės išgyvenimu. Gavus naują vaidmenį, kaskart apima susižavėjimas ir jaudulys. Filmuojant įsiplieskia meilė su džiaugsmais, nesėkmėmis ar pykčiais, po jų seka euforija ir... nuovargis. O pasibaigus filmavimams apima sunkus išsiskyrimo jausmas, lydimas stipraus liūdesio ir nostalgijos. 

Turbūt visus filmus žiūrite kritiškai? Kokio vaidmens ypač lauktumėte? 

Labai norėčiau filmuotis istoriniame filme, kur reikėtų specialaus pasirengimo: įvaldyti kovos meną, jodinėti žirgu ar pan. Laukiu iššūkio, kuris pareikalautų daug jėgų pratyboms prieš filmavimą. Kaip žiūrovė esu labai jautri. Verkiu beveik per kiekvieną filmą (šypsosi).

Žinoma, dažnai sunku žiūrėti nepastebint techninių klaidų ar vaidybos niuansų, bet jei juosta įtraukia, tuo metu tiesiog kvėpuoju vienu ritmu su filmo istorija.

Kada ir kokie vėjai atpūtė į Kiprą, kuriame šiuo metu gyvenate?

Kiprą atradau dar studijų laikais. Dvi bendrakursės aktorės pasiūlė vasarą ten nuvykti padirbėti. Sezono metu dirbome restorano padavėjomis. Tada net įsivaizduoti negalėjau, kad likimas sudėlios ateitį būtent šioje saloje. Pirmus ketverius metus, dar studijuodama, skraidžiau čia dirbti per vasaros atostogas. Tada galvą susuko meilė ir... Kipre praleisdavau vis daugiau laiko.

Čia man labai patinka. Esu visiškas gamtos vaikas, todėl turbūt didžiausias pliusas – mėgautis oru, kalnais ir jūra ištisus metus. Ir žmonės čia geros širdies – visada noriai padės, pabendraus. 

Po filmavimų Lietuvoje skubate pas sužadėtinį į salą?

Taip. Iš pradžių buvo nelengva gyventi tarp Lietuvos ir Kipro. Bet labai norėjau ir vaidinti, ir būti su savo vaikinu. Per trejus metus pripratome prie tokio gyvenimo ritmo ir būdo. Kai mane pakviečia į projektus Lietuvoje ir tenka užtrukti ilgiau, Peteris atskrenda pas mane. Arba aš kelioms dienoms ištrūkstu.

Sužadėtinis dirba panašioje sferoje, todėl puikiai supranta ir palaiko mano pašaukimą. Tokie išsiskyrimai turi savotiškų pliusų, nes spėjame dar labiau pasiilgti vienas kito (šypsosi). Tiesa, vestuves, kurias planavome kelti jau šį balandį Kipre, dėl pandemijos greičiausiai teks nukelti į rudenį.

Jūsų išrinktasis irgi meno žmogus? 

Peteris kuria reklaminius klipus didelėms kompanijoms. Sritys labai įvairios: kriptovaliutos, nekilnojamasis turtas, laivyba... Taip pat kuria animacijos, grafikos darbus. Beje, pastarosios mokėsi Londono „Saint Martins“ menų universitete.

Mums visada įdomu vienam kito klausytis, patarti ar pakritikuoti. Patinka panaši muzika, kinas, maistas. Abu mėgstame nuotykius, mokame lyg vaikai padūkti, pakvailioti. Suaugti visada spėsime (juokiasi). Tai smagu.

Ar tiesa, kad susižadėjote 13 dieną? Velnio tuzinas jums neša laimę?

Ir dar mus pasodino restorane prie 13 stalelio. Taigi visus prietarus teko palikti už durų, nes šis skaičius mano sužadėtiniui yra laimingas (juoda katė jam irgi sėkmės simbolis). Tiesa, ši sužadėtuvių diena išpuolė atsitiktinai. Kai jam pasakiau, kad ir diena trylikta, Peterio veidas nušvito (tuomet jis dar tik ruošėsi pirštis saulei leidžiantis ir įkopus į kalną).

Du 13-ukai jam buvo ypatingos sėkmės ženklas! Kitą dieną apie sužadėtuves pranešėme jo tėvams ir paaiškėjo, kad jų vestuvės įvyko būtent birželio 13-ąją. Į juos žiūrint atrodo, kad tai pati laimingiausia santuoka, kokią tik esu mačiusi. Tikiu, kad ir mums viskas bus gerai.

Rodos, radau tobulą vyrą: jis turi puikų humoro jausmą, moka mane prajuokinti ir džiaugtis kartu, kai aš kvailioju. Yra ambicingas ir tvirtas. Dar man labai svarbu emocinis intelektas – jausti partnerį. Belieka pabarbenti į medį tris kartus (šypsosi).

Kokį įspaudą karantinas paliko jūsų gyvenime?

Kipre dirbu aktore ir videospecialiste medijos kompanijoje, kuriai priklauso labai daug visame pasaulyje žinomų „Youtube“ kanalų. Kadangi pasaulis uždarytas, žmonės sėdi namuose, mūsų kanalų žiūrimumo reitingai auga. Mūsų darbas, nors ir pareikalavo daug pastangų, energijos, davė vaisių – pradedu prodiusuoti vieną iš kanalų. Labai džiaugiuosi, nes tai didelė patirtis. Tad, tiesą sakant, nebuvo kada ir pajusti tos pandemijos.

Vasarą filmavausi Lietuvoje, Kipre taip pat darbai nesustojo, grįžus vėl teko pasiraitoti rankoves. Jaučiuosi palaiminta ir nedrįstu skųstis, matydama artimus žmones, kurie visai kitaip išgyvena šią realybę. Kaip galime, vieni kitiems padedame. Be abejo, nežinomybė ir per metus drastiškai pasikeitęs pasaulis liūdina ir baugina. Tikra katastrofa ir fiziškai, finansiškai, ir psichologiškai.

TV seriale „Gaujų karai. Princai“ jums teko griežtos prokurorės vaidmuo. Ar šio personažo savybės labai skiriasi nuo tikrosios Natalijos?

Dažniausiai gaudavau gražuolių kokečių, kenčiančių žmonų arba komiškus vaidmenis. Pastarasis kurtas Irmos personažas buvo turbūt vienas spalvingiausių. Iš pirmo žvilgsnio mano herojė atrodo griežta, bejausmė it robotas, bet viduje labai moteriška, nuolatos patirianti įtampą. Darbe griūnanti operatyvinė misija, šeimoje – byranti santuoka, labai sudėtingas romanas su mylimu žmogumi. Visos stygos įjautrintos, bet sukandusi dantis ji turi išlaikyti profesionalumą.

Kažkiek panašumų su Irma radau – mane gyvenimas taip pat išmokė užsiauginti antrą odą. Esu gana griežta, bet taip pat labai jautri. Todėl dažnai „užsidedu neperšaunamą liemenę“ ir viską išgyvenu tyliai viduje. Rietenų nemėgstu, labiau linkusi į taikų dialogą. Jei labai pykstu, nedaužau lėkščių, priešingai, visiškai nutylu, o tai maniškį labai baugina (šypsosi). 

Kas geriausiai padeda atgauti jėgas po sunkios dienos? 

Priklauso, kaip stipriai būnu pavargusi. Kartais geriausias poilsis – pakeisti veiklą. Bet jei būnu išsunkta kaip citrina, nesinori nieko daugiau, tik kristi į lovą, įsijungti filmą ir... užsnūsti po 5 minučių (juokiasi).

Šiaip esu aktyvi, mėgstu plaukioti, būti gamtoje. Kartais užsispiriu ir kokius du mėnesius kas rytą plaukioju, taip save pažadindama. Kartais padeda ir šaltas dušas, o kai užplūsta kitokia nuotaika, mintis vakare nuraminti padeda mankšta, kvėpavimo pratimai. Stengiuosi įsiklausyti į save. Jei sporto klubas kančia, tikrai savęs neverčiu nieko daryti per jėgą. Tiesiog randu alternatyvų. 

Ko stinga iki visiškos laimės?

Aš jau esu laiminga. Tikrai taip. Išmokau atsimerkti, nebebėgti ir negyventi ateitimi. Ir tas jausmas labai geras! Pozityvumas ir geros mintys taip pat labai padeda pajusti ir suprasti, kas iš tiesų yra laimė. Tai nebūtinai kažkas apčiuopiamo. Tikrai visko neturiu, bet jei nebūtų norų ir siekių, turbūt sunerimčiau. Tačiau tie neturimi ar dar nepasiekti dalykai mane skatina stotis, eiti ir daryti. Taip pat įvertinti ir pasidžiaugti tuo, ką turiu.