Aktoriai Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis praneša liūdną žinią: metas pasakyti „Sudie“

O. Koršunovas: ateiti į „Išvarymą“ ir išeiti iš jo – vienodai atsakingi dalykai

„Ne pirmą kartą tenka įvesti naujus pagrindinių vaidmenų aktorius, žmones, kurie tam tikra prasme ir kuria spektaklį – tokius ypač sunku pakeisti. O Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis tokie ir yra. Beno ir Eglės vaidmenys labai tampriai susieti su pačiais aktoriais, su jų charakteriais, duotybėmis. Tokie vaidmenys daro įtaką visam gyvenimui, kitiems vaidmenims. Tačiau niekur nėra nepakeičiamų žmonių. Teatras šia prasme yra negailestingas.

Iš pradžių įvesti naujus žmones atrodo tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljetoje“ neįsivaizdavome, kas galėtų pakeisti Rasą Samuolytę, Gytį Ivanauską arba Darių Gumauską, tai jų sukurtas spektaklis. Tačiau ateina jauni žmonės ir puikiai vaidina, jiems tai labai naudinga, nes perimdami vaidmenis perima vyresnių kolegų patirtį, visus atradimus. Talentingi aktoriai prie šių sugeba pridėti dar ir savuosius. Kalbant tiek apie Kęstą, tiek apie Gailę – jie mano studentai – jie gerai žino, kas yra mano teatras, yra nemažai dirbę su manimi ir aš jais labai tikiu. Kęstas ir Gailė dega begaliniu noru.

Tiesą pasakius, Kęstui visą laiką labai didelis autoritetas buvo Ainis Storpirštis, kiek aš mačiau iš šalies. Ir manau, kad Kęstas vaidinti Beno eina su žymiai didesniais lūkesčiais, tikėjimu, viltimi negu galima pamanyti.

Taip, suprantama, vaidmuo labai didelis, labai reikšmingas. Gerai suvaidinti Beną galì tik tada, kai tampi tam tikru epochos ženklu, atpažįstamu simboliu. Benas tam tikra prasme neša visų emigrantų kryžių. O Eglės istorija yra savotiškas modernus „Eglės žalčių karalienės“ epas, kur ji išvažiuoja už jūrų marių, išteka už kitos civilizacijos atstovo ir visiems laikams užsideda burką. Ateiti į šį spektaklį ir išeiti iš jo – vienodai atsakingi dalykai. Žmonėms tai nelengvi sprendimai. Ateinant reikia suvokti, ką reiškia nuolat būti scenoje, kai kiekvieną tavo žingsnį šešias valandas stebi žiūrovai, kai turi juos prajuokinti ir pravirkdyti.

Pjesės suponuota socialinė, visuomeninė, netgi metafizinė ir tautinė įtampa neleidžia aktoriams nė kiek atsipalaiduoti. Ir manau, Kęstas, jaučia visą atsakomybę, žino, kas jo laukia. Tai gali atrodyti spektaklis, kupinas juokų, bet tai yra laikmečio kryžiaus nešimas. Spektaklis savo aktualumo, deja, nepraras ilgai. Sakau deja, nes tie nuotykiai iškeliaujant su vienu bilietu į vieną pusę yra ne tik žavūs, bet ir liūdni. Ir iš tikrųjų tai jau tampa kažkuo daugiau nei reikšmingu“, – sako spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas.

Būsimajai Eglei – Gailei Butvilaitei nesvetimi emigrantų sunkumai

Jauna aktorė, neseniai Oskaro Koršunovo kursą baigusi Gailė Butvilaitė, nuo rudens „Išvaryme“ vaidinsianti Eglę, aštuoniolika metų su tėvais praleido Venesueloje. Išeivijoje gyvenusi aktorė prisipažįsta, kad pirmą kartą žiūrėdama šį spektaklį rado daug sau artimų dalykų: „Po 18 metų Venesueloje persikėliau į Londoną, ten gyvenau apie metus. Iš pradžių buvo labai smagu ir gera, bet vėliau pasidarė labai sunku. Nebeturėjau pinigų, nebebuvo darbo. Nežinojau, kur ir kaip dėlioti savo ateitį. Skambinau mamai, desperatiškai klausdama, ką daryti. Ji pakvietė į Lietuvą. Grįžau, nuėjau į „Išvarymą“ (kaip tik buvo premjeriniai rodymai, o aš tuo metu jau ruošiausi studijuoti aktorystę), spektaklis mane sudirgino. Ką tik išgyventi dalykai – scenoje! Herojų jausmai buvo artimi ir atpažįstami. Nors tuo metu dar sunkiai supratau lietuvių kalbą, ypač juokelius, nusikeikimus, o tuo labiau teatre, bet „Išvarymas“ man buvo suprantamas, atsimenu, kad Vandalas man buvo pats baisiausias žmogus žemėje!

Man, asmeniškai, svarbiausia spektaklio mintis yra išsakoma Eglės, kai ji kalba apie meno dirbinius, iš viso pasaulio suvežtus į Britų muziejų ir eksponuojamus abejingiems lankytojams. Tai yra atpažįstamiausias emigranto jausmas, kai tu, kažko vertas žmogus, atvažiuoji į didingą šalį (jau vien faktas, kad gyveni viename iš svarbiausių pasaulio miestų, priverčia jaustis ypatingu), bet vėliau supranti, kad esi tiktai vienas iš daugelio, nes tokių pačių, kažko vertų yra ir iš Kolumbijos, Vokietijos, Ispanijos. Visi atvykėliai išgyvena tą patį jausmą, kad niekada nebus taip pat įvertinti kaip ten gimę. Ir taip išeina, kad išsiveži savo vertę ir nuvertėji pats kaip asmuo, kaip ir tie meno kūriniai Britų muziejuje. Namuose būtų visai kitokia vertė, tikra. Man tai yra viso „Išvarymo“ esmė“, – prisipažįsta Gailė Butvilaitė.

Jauna aktorė neslepia pati sakiusi, kad labai nori Eglės vaidmens: „Tiesiog jaučiau, kad tai mano, jaučiau, kad galiu tai suvaidinti. O dabar neseniai pasidarė baisu, nes supratau, kad tai iš tiesų vyksta, kad jau reikės pasirodyti žiūrovams. Monika Vaičiulytė nuostabi visais aspektais. Man labiausiai patinka jos paradoksalumas: ji labai graži ir žavi, tačiau tuo pat metu sugeba iš savęs ištraukti šlykščiausius dalykus. Į tai žiūrint skauda širdį. Nė kiek ja neabejoji, patiki šimtu procentų. Dabar kai repetuoju, stebiuosi Monikos energija, juk ji „veda“ visas scenas su Ainiu, atiduoda visą save. Be to, man labai gražu, kaip tiksliai, švariai ir aiškiai Monika ir Ainis yra susidėlioję bendras scenas. Jų veiksmų logika iškart aiški. Nėra abejonių, „pilkų“ vietų. Todėl mums lengva, aiškiai suprantame situaciją ir kaip ją įgyvendinti.“

K. Cicėnas: Tai didelė teatro mokykla ir geras iššūkis

Ainio Storpirščio sukurtą Beno Ivanovo vaidmenį perims LNDT žiūrovams jau pažįstamas Kęstutis Cicėnas, vaidinantis Benjaminą spektaklyje „Kankinys“ bei Tebaldą spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Jis prieš priimdamas pasiūlymą buvo kiek atsargesnis: „Iš pradžių žiūrėjau dviprasmiškai. Pirmiausiai abejojau, nes „Išvaryme“ dirba labai „susiklijavę“ aktoriai. Ainio komanda – tai jo bendrakursiai, jų stiprus tarpusavio ryšys matosi ir spektaklyje, todėl svarsčiau, ar tikrai galėčiau įsilieti į tą kolektyvą. Tačiau vėliau supratau, kad atsisakyti tokios galimybės būtų kvaila. Tai didelė teatro mokykla, labai geras iššūkis. Beno vaidmuo labai dėkingas – visas herojaus gyvenimas atskleidžiamas spektaklyje. Tai, ką Ainis padarė, padarė virtuoziškai. Jis neleidžia sau dirbti „pusiau“. Faktas, kad aš kažkiek skirsiuosi nuo jo, nes tai nėra vaidmuo, su kuriuo gali dirbti neįdėdamas savęs, bet džiaugiuosi, kad visi senbuviai priėmė svetingai. Iš visos komandos jaučiu labai didelį palaikymą, tai rodo, kad jiems „Išvarymas“ yra svarbus, jie nori, kad spektaklis ir toliau gyvuotų. Tai man irgi yra paspirtis, mane motyvuoja.“

Kęstutis Cicėnas, priešingai nei jo bendrakursė Gailė, nėra gyvenęs svetur, tačiau bendrumų su personažu atranda kitais aspektais: „Taip, nesu ragavęs emigranto duonos, bet man Beno personažas artimas metafizine prasme. Jam rūpi nežemiški dalykai. Po tam tikrų įvykių Benas mėgina atsakyti į klausimą, kas yra žmogus. Jis ieško, nori kurti save. Tam sunaudoja daugiau energijos negu siekiams susirasti labai gerą darbą, labai gerą atlyginimą, gražiai rengtis, ko nori žmonės išeivijoje. Dėl to jis man yra labai įdomus ir randu šį tą bendro. Benui labiau rūpi tai, kas yra ore, o ne ant žemės. Tai šio personažo grožis ir jo tragedija.“

Ainis Storpirštis: metas keliauti toliau

Beveik šešerius metus Beną Ivanovą daugiau nei aštuoniasdešimt spektaklių vaidinęs Ainis Storpirštis sako pajutęs, kad jau tiesiog pasibaigė žodžiai, pasibaigė temos ir metas keliauti toliau: „Išvarymas“ buvo labai sudėtingas spektaklis, tai buvo mano gebėjimų parodymas. Aš į jį sugrūdau viską, ką mokėjau: daug judesio, kokybiško dainavimo ir beprotiškai intensyvios vaidybos.

Tame pasaulyje, kurį sukuri vaidindamas, vieną akimirką ima ir baigiasi žodžiai, jokia frazė nebeskamba naujai, kaip atradimas, suvirpinantis kažką viduje. Ir aš pradėjau jausti, kad esu labai arti to. Todėl pagalvojau, tai reiškia, gana. Man šitas darbas buvo brangus, tad geriau pasitraukti dabar, kol dar atsimenu, atsimenu viską, kas vyko spektaklyje – ir gražius, ir tamsius prisiminimus, nes po to pamažu pradedi „atlikinėti“ darbą.

Pamenu, kaip Vladas Bagdonas yra pasakęs apie Faustą ir Otelą, kai dar studijavau. Jis sakė: vieno negaliu ir nenoriu vaidinti, o kitą – galiu, bet nenoriu. Tuomet aš jo nesupratau, toks pareiškimas atrodė kaip puikybės aktas arba vidinių konfliktų rezultatas, bet dabar suprantu, kad tai buvo tiesa.

Jeigu aš leidžiu sau paburnoti ant žmonių, liekančių spektaklyje, nors jau neturėtų likti, tai pirmiausiai turiu pasielgti kitaip pats, – sako aktorius ir su šypsena paaiškina, – Na, kad galėčiau toliau burnoti. Mano gyvenime atsirado šeima, santykiai, kiti poreikiai, kitos vizijos ir tiesiog keliauju toliau. Tai mano sprendimas, niekieno kito.“

Paklaustas, ar dabar ateis į „Išvarymą“ kaip žiūrovas, A. Storpirštis neatmeta tos galimybės: „Gal ir nueisiu. Visada norėjau pasėdėti salėje vieną kartą ramiai ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo“, – linksmai sako jis.

Monika Vaičiulytė: Eglė iš „Išvarymo“ tapo mano vizitine kortele

„Aš sukūriau Eglę. Tokią ir ne kitokią. Gaivališką, pilnakrauję, desperatišką, nenumaldomą, o svarbiausia – labai tikrovišką. Balansavau ant tam tikros ribos. Kartais jausdavau, kaip salė nuščiūva, nežinodama, ar tai vis dar vaidyba, ar jau mano pačios agonija.

Viršijau visas savo galimybes: ėjau vaidinti su traumomis, kai geriausi daktarai sakė, kad nepaeisiu, ir niekada nesijaučiau didvyre – man atrodė, kad taip ir turi būti, nes Eglei niekada neskaudėtų. Kažkas yra pasakęs, kad emocine prasme sukūriau kelias moteris viename personaže.

Ne paslaptis, dėl šio vaidmens buvau pakviesta i Vilnių ir jis tapo mano vizitine kortele. Man didelė garbė, kad iš visų Europoje pastatytų „Išvarymų“ aš esu ir visam laikui liksiu pirmoji Eglė.

Reikia būti kukliam, bet turbūt nereikia ir meluoti: padariau didelį darbą, o viso to esmė, kad tai niekada nebuvo darbas. Kartą Marius Ivaškevičius man pasakė: „Tu sukūrei daugiau, negu aš parašiau pjesėje“. Manau, didesnio komplimento iš autoriaus net negali būti. Tokie komplimentai lieka širdyje, ir ne tik žinomų menininkų žodžiai, bet ir paprastų žiūrovų. Mano Facebooko žinučių skyrius pilnas žiūrovų laiškų, kurie dėkojo už vaidmenį, atpažinę jame save, savo seseris, dukras. Ačiū Jums, mano mylimi žiūrovai, kurių salėje per šiuos metus sėdėjo net 60 tūkstančių.

Kodėl išeinu iš „Išvarymo“? Viena svarbiausių Eglės frazių yra „Aš alkana“, turint omeny, kad ji alkana gyvenimo, meilės ir saviraiškos. Aš kaip ir ji – privalau būti alkana.

Žinoma, partnerio Ainio sprendimas išeiti padarė įtaką ir manajam. Turėjau pasirinkimą: repetuoti iš naujo arba išeiti. Ir supratau, kad surepetuoti su nauju kolega, reikštų padaryti darbą iš naujo ir sukurti naują Eglę, o sukurti naujos aš nenoriu, nes myliu originalą. O visomis „copy paste“ versijomis nelabai tikiu. Pati esu labai skaudžiai patyrusi tą jausmą, kaip greit aktorius gali būti pakeistas. Žmonių taip pakeisti negaliu. Tai jau lojalumas ne tiek kitam, kiek savo moraliniams įsitikinimams. Jei tai, ką sukūrėme, gimė iš mūsų, tai ir lieka Mūsų. Aš kaip aktorė gal ir galėčiau tęsti tokį darbą, bet kaip Monika – ne. Turiu būti nuoširdi pati sau.

Ačiū visiems buvusiems kolegoms. Neįtikėtina, kad vienoje vietoje buvo tiek kūryba degančių žmonių.

Ar man atrodo, kad atėjo metas atsisveikinti? Matyt, aktorius taip sukurtas, kad jam visuomet bus negana. Bet kada nors tai vis vien baigtųsi... Ir tebūnie tai baigiasi dabar, kol dar esu „alkana“ ir drąsi kaip Eglė. Turbūt Eglėje yra daug mano pačios savybių, o pagrindinė ta, kad „darykit, ką norit, bet vidinės Laisvės iš manęs niekas neatims“. O visa kita, kaip pasakytų Eglė „nevermind“ (nesvarbu – liet.). Ir leiskite pridėti: MYLIU“, – sako aktorė Monika Vaičiulytė.

„Išvarymas“ artimiausiu metu bus rodomas birželio 27 d. (pagrindinius vaidmenis atliks Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė) ir birželio 28 d. (pagrindinius vaidmenis paskutinį kartą vaidins Ainis Storpirštis ir Monika Vaičiulytė). Kitą sezoną „Išvarymas“ bus rodomas spalio 3, 15 d., lapkričio 28 d. Bilietai į visus naujo 78-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono spektaklius prekyboje – jau rytoj, birželio 21 d.